Artėjant savivaldybių tarybų rinkimams “Veidas” pristato mūsų šalyje veikiančių politinių partijų sąrašą ir savotišką jų portretą. Pasirodo, dabar turime net 36 partijas, tačiau balsuodami greičiausiai galėsime rinktis tik iš keliolikos.

Per pastarąjį dešimtmetį politinėms partijoms išlaikyti iš Lietuvos biudžeto skirta daugiau nei 75 mln. Lt. Tik vargu ar Lietuvos piliečiai tuo patenkinti, nes ir šiandien mūsų partinė sistema nei stabili, nei patikima. Be to, sociologinių tyrimų bendrovės “Vilmorus” duomenys liudija, kad partijomis dabar šalyje pasitiki vos 3 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Suglebę partijų kūnai

Sociologė Rūta Žiliukaitė įsitikinusi, jog Lietuvos partinės sistemos bėda ta, kad tiesiog nebėra nei aiškių rinkėjų, nei partijų vertybinių nuostatų, kurios leistų jas identifikuoti. Politologas Antanas Kulakauskas priduria, kad Lietuvoje yra daug partijų, bet nemaža jų dalis nebegyvybingos: “Bet galbūt į jas ir dėmesio kreipti nereikėtų, nes jos egzistuoja tik formaliai ir politinio proceso šalyje niekaip neveikia”.

Pasak pašnekovo, problema ta, kad Lietuvoje iki šiol nėra tokios partinės sistemos, kuri tenkintų bent tą balsuoti einančią “aktyviąją mažumą”. O nepriklausomi partiniai kandidatai – tie patys “partiniai grybai”, anksčiau ar vėliau, greičiausiai po rinkimų, susibursią į kokį nors politinį darinį.

Teisingumo ministerijos turimi duomenys liudija, kad kone 20 politinių partijų Lietuvoje neberodo jokių gyvybės ženklų. Pretenzijų į valdžią kai kurios jų, regis, atsisakė jau prieš gerą dešimtmetį: nei jos teikia kokias nors ataskaitas rinkimų prievaizdams, nei gauna pinigų, o kartais nebežinomas netgi partijos lyderis. Kitaip tariant, dalis partijų egzistuoja tik popieriuje. Tačiau tokių partijų, kaip juridinių asmenų, panaikinimu niekas neužsiima, mat mūsų biudžetui toks darinys nekainuoja nė cento.

Tačiau yra vienas “bet”: politiškai miręs partinis kūnas gali bet kada atgyti. “Taip, jos kaip zombiai gali bet kada prabusti arba kažkas tas partijas gali prabudinti. Aišku, dėl tokių partijų – mums tik galvos skausmas”, – prisipažįsta Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Vienu partijos prisikėlimo ar atgaivinimo pavyzdžių galima laikyti ekspremjero Gedimino Vagnoriaus naujam gyvenimui prikeltą Krikščionių partiją. Jos narių skaičius, kaip patys skelbia, auga kaip ant mielių: giriamasi, kad narių per pusmetį padaugėjo keturis kartus ir vis dar daugėja. “Veidas” jau rašė, kad raginimų įstoti į šią partiją galima sulaukti net pakėlus telefono ragelį.

Vis dėlto padėtis bent jau artimiausiu metu turėtų pradėti keistis, nes naujai įsigaliojusios Politinių partijų įstatymo pataisos numato, kad visų politinių partijų narių sąrašai turės būti tikrinami kasmet, o ne prieš rinkimus, kaip buvo anksčiau. Šalia politinės partijos nario vardo, pavardės bei gyvenamosios vietos adreso turės būti pateikiamas ir jo asmens kodas, o ne asmens gimimo data, kaip anksčiau.

Teisingumo ministerija ir VRK prognozuoja, kad taip partijų gretos bus praretintos, ir galinčiųjų dalyvauti rinkimuose sumažės. Jau dabar aišku, kad bus išbrauktos besidubliuojančios pavardės, mirusieji ar kelioms partijoms priklausantys nariai, nes tokių pavyzdžių, pasirodo, yra.

VRK pirmininkas prognozuoja, kad dėl sugriežtėjusios tvarkos savivaldos rinkimuose dalyvaujančių partijų sumažės. “Tikėtina, kad jų bus keliolika, bet tikrai ne trisdešimt”, – mano Z.Vaigauskas.

Demokratijos įkainiai

Svarbu pabrėžti, kad vienos politinės partijos artėjančius rinkimus pasitiks aptekusios pinigais, o kitos – be cento kišenėje. Vis tebesiginčijant, koks partijų finansavimo ir kontroliavimo mechanizmas yra pats geriausias, rinkimai ir toliau vyksta bei vyks tarsi lenktynės, kuriose didžiosios – parlamentinės partijos skries naujais sportiniais automobiliais, o visos kitos važiuos dviračiais. Mat dotacijas iš biudžeto kasmet gauna tos partijos, kurios yra valdžioje. Nesvarbu, kad, sociologinių apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimo jos jau seniai nebeturi.

Beje, jos mėgaujasi ne tik iš biužeto skiriamais pinigais, bet ir būstinių patalpomis prestižinėse miestų vietose ir savivaldybėms už jų nuomą moka tik simbolinę kainą. Tarkime, po litą už kvadratinį metrą sostinėje.

Priminsime, kad šiuo metu partinį bilietą savo rankose spaudžia daugiau nei 100 tūkst. mūsų piliečių. Pernai šis skaičius padidėjo beveik dešimtadaliu. Už narystę, žinoma, tenka susimokėti – taip pildomas partijos biudžetas. Tiesa, nedaug. Kaip paaiškėjo, partijos nario mokestis sudaro vidutiniškai apie 6 proc. visų partijos pajamų. Nors pažvelgus į skaičius – sumos įspūdingos. Daugiausiai narystės partijoje mokesčių surenka socdemai ir “tvarkiečiai”. Pernai pastarųjų kasa iš narių mokesčių pasipildė daugiau nei 800 tūkst. Lt, o socdemų – apie 0,5 mln. Lt.

Tiesa, nario mokesčiai įvairiose partijose labai skirtingi. Štai nusprendusiems dėtis prie Rolando Pakso bendraminčių pirmiausia tenka susimokėti 10 Lt stojimo mokestį, vėliau kas mėnesį partijai atseikėti po litą. Stoti, tarkime, į socdemų partiją – nekainuoja nieko, tačiau kas mėnesį tenka mokėti ne mažiau kaip 1 proc. nuo savo pajamų, atskaičius mokesčius, siekiantį narystės mokestį. O, pavyzdžiui, TS-LKD yra numačiusi, kad politines pareigas einantiems TS-LKD nariams nustatomas mokestis – 1 proc. nuo jų gaunamo atlyginimo. Savivaldybių ir parlamento nariai turi mokėti daugiau. Darbiečiai šiuo požiūriu – griežtesni: partijos deleguoti pareigūnai moka padidintą nario mokestį – 10 proc. nuo pajamų, gaunamų einant pareigas.

Vis dėlto pagrindinis partijų finansavimo šaltinis išlieka mūsų valstybės biudžetas.