– Ar teisinga būtų teigti, kad didžiausių nuostolių du šimtmečius trukusioje kovoje dėl laisvės Lietuva patyrė 1941–1953 metais, sukilimo, pogrindžio veiklos ir partizaninio karo metu?

– Dėl to negali būti jokių abejonių. Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios partizanų kovos buvo ir pačios kruviniausios, ir jų padariniai patys tragiškiausi. Po ankstesnių padalijimų ir sukilimų buvo sunaikinta tik valstybė, o sovietai sunaikino visą ligtolinę visuomeninę sanklodą, Lietuvoje išnyko ištisi socialiniai sluoksniai, lig tol formavę valstybės ir tautos veidą.

– Yra tekę girdėti, kad 1944-aisiais Lietuvoje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo mažiau nei kažkurioje iš Vidurio Azijos sovietinių respublikų. Ar tai tiesa?

– Visai įmanomas dalykas, nes 1944-aisiais didžioji inteligentijos dalis pasitraukė į Vakarus. Nors tikslių skaičių, ypač kad būtų galima lyginti su Uzbekistano ar Kazachstano išsilavinusių žmonių skaičiumi, nėra, bet nuo sovietų pabėgo beveik visa profesūra, Mokslų akademijos nariai, didžioji studentijos dalis. Netekties mastą rodo tai, kad pasitraukusių mokslininkų ir studentų pakako Hamburge iki 1949-ųjų metų veikusiam visaverčiam Baltijos universitetui įkurti. Vėliau jo profesūra ir studentai išsivažinėjo kas į Australiją, kas į JAV, kas į Kanadą. Ir niekados nebegrįžo į Lietuvą. Praradome ištisas profesines struktūras.

– Kai kalbama apie pokario laisvės kovas, paprastai vyrauja du požiūriai: vienas – kad tai buvo beprasmiška ir tik atvedė į žūtį tautos žiedą, kitas – kad dešimtmetį trukęs partizaninis karas parodė Vakarams, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą pateko prieš savo valią, ir tai labai padėjo 1990–1991 metais siekiant tarptautinio pripažinimo. Kuris požiūris teisingesnis?

– Kai kalbama apie partizanų kovų prasmę, dažnai daroma esminė klaida, vertinant jas šių dienų akimis. Žiūrėti reikia iš tuometinių Lietuvos gyventojų pozicijų. Daugeliu atvejų žmonėms tiesiog nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip eiti į mišką, nes tai buvo daug saugiau, nei gyvam sudegti savoje sodyboje.

Per vadinamąsias 1944-ųjų kruvinąsias Kalėdas NKVD daliniai surengė masines žudynes, viena vertus, siekdami “rezultato veiklos ataskaitai”, kita vertus, siekdami tiesiog įbauginti žmones. Pabrėžiu, kad tuomet buvo žudomi būtent visiškai taikūs gyventojai be jokios atrankos, o ne žmonės su ginklu rankose ar pogrindžio dalyviai. “Kruvinųjų Kalėdų” metu savo namuose nužudyta apie 5 tūkst. žmonių.

Tokiomis aplinkybėmis žmonės buvo priversti eiti į miškus vien tam, kad nors kurį laiką išliktų gyvi, kad kovotų dėl savo turto ir savo namų.

Tai, kas 1944-ųjų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje dėjosi Lietuvoje, geriausiai atskleidžia NKVD vidaus dokumentuose kurį laiką vartotas terminas “belopovstancy” – tai yra “baltieji sukilėliai”. “Baltaisiais”, pagal analogiją su Rusijos pilietinio karo Baltąja gvardija, to meto Sovietų Sąjungoje buvo priimta vadinti visus sovietų valdžios priešus. Termino “sukilėliai” aiškinti tikriausiai nereikia. Paskui terminą “belopovstancy” partiniai organai enkavedistams uždraudė vartoti, nurodydami pereiti prie propagandinio ideologizuoto “buržuazinių nacionalistų” termino.

Taigi sovietų represinės struktūros pačios pripažino, kad lietuvių partizaninis judėjimas buvo liaudies sukilimas prieš sovietų atneštą santvarką. Tai rodo ir tuo metu populiariausios partizanų akcijos: mokesčių nepriemokų sąrašų naikinimas; represuotų asmenų gelbėjimas, 1944–1945 m. masiškai puolant “stribynes” ir siekiant išlaisvinti jose uždarytus bei kankinamus žmones; miesteliuose įsikūrusių valdžios institucijų puolimas, siekiant sunaikinti tremiamų ir į sovietinę armiją mobilizuojamų asmenų sąrašus. Taigi partizanai visais jiems prieinamais būdais stengėsi palengvinti žmonėms okupacijos naštą.

– Ligi šiol yra žmonių, tarp jų netgi žinomų politikų, kurie, siekdami sumenkinti partizaninio karo mastą ir priežastis, meluoja, esą eiti į miškus vyrus raginęs “Amerikos balsas” ar kitos Vakarų radijo stotys.

– Manau, tokių jau niekas nebepakeis, jie kaip tos sugedusios plokštelės – kartoja tik vieną dainelę, pasiskolintą iš KGB propagandinio arsenalo. Norint paneigti šį melą, pakanka pasakyti, kad “Amerikos balsas” savo laidas lietuvių kalba pradėjo transliuoti tik 1953-iųjų sausį, kai partizanų kovos jau ėjo į pabaigą.

Šia tema viena mano buvusi studentė dabar rašo mokslinį darbą. Iš JAV ji parsivežė labai įdomių dokumentų, tarp jų ir instrukciją “Amerikos balso” lietuviškajai tarnybai, kurioje griežtai nurodoma: “Laidos jokiu būdu negali skatinti gyventojų sukilti ir pradėti ginkluotą ar kitokio pobūdžio kovą. Laidos turi žadinti Lietuvos gyventojų viltį, kad jie nėra pamiršti.” Tikiuosi, kad paskelbus šiuos dokumentus pavyks padėti tašką gandams apie iš užjūrio sklidusius raginimus eiti į mišką.

Iš tikrųjų vyrus eiti į miškus skatino ne “balsai”, o viltis, kad Lietuva gali būti išlaisvinta kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Informacijos apie tai, kas dedasi pasaulyje, Lietuvoje pakako, o 1945–1953 m. konfliktų tarp sovietų ir Vakarų kildavo nuolat, jie darėsi vis karštesni. Labiausiai partizanų viltis sužadino 1950-aisiais kilęs karas Korėjoje, kuriame tiesiogiai dalyvavo Sovietų Sąjunga ir JAV. Buvo tikimasi, kad šis karas peraugs į visavertį Vakarų karą su Sovietų Sąjunga, kurio Maskva tuomet tikrai nebūtų atlaikiusi.