Platonas apie žmogaus dvasios ugdymą išmanė galbūt geriau nei kai kurie mūsų amžininkai, norintys, kad jų vaikai susidurtų tik su „tikrais“ žmonėmis ir kasdieniškais įvykiais, ir žinojo, kokia dvasinė patirtis padeda ugdyti tikrą žmogiškumą. Jis patarė būsimus idealios valstybės piliečius pradėti literatūriškai šviesti pasakojant mitus, o ne pateikti jiems grynus faktus ar, kaip sakoma, racionaliai pamokyti. Net Aristotelis, grynojo proto žinovas, sakė: „Išminties draugas yra ir mito draugas.“

Bruno BETELHEIMAS

Šiuolaikiniai mąstytojai, tyrinėjantys mitus ir pasakas filosofiniu arba psichologiniu požiūriu, prieina tą pačią išvadą, kad ir kokie būtų jų pradiniai įsitikinimai. Pavyzdžiui, Mircea Eliade teigia, kad šie pasakojimai yra „žmonių elgesio modeliai“ ir „vien dėl to suteikia gyvenimui prasmės ir vertės“. Jis ir kiti autoriai, remdamiesi antropologinėmis analogijomis, teigia, kad mitai ir pasakos kilo iš iniciacijos apeigų ar kitų perėjimo ritualų arba juos simboliškai išreiškia. Pavyzdžiui, vienas iš tokių ritualų yra senosios nevisavertės savasties metaforinė mirtis, kurią savastis patiria, kad atgimtų aukštesnėje būties pakopoje. Eliadės nuomone, tai paaiškina, kodėl mitai ir pasakos patenkina stipriai jaučiamą poreikį ir perteikia labai gilią prasmę.

Kiti – gelmių psichologijos pakraipos – tyrinėtojai pabrėžia, kad fantastiniai mituose bei pasakose vaizduojami įvykiai panašūs į tuos, kurių būna suaugusiųjų sapnuose bei svajose, – čia pildosi norai, įveikiami visi varžovai, sunaikinami priešai, – ir daro išvadą, kad ši literatūros rūšis iš dalies žavi dėl to, jog joje išreiškiama tai, ko sau paprastai neleidžiama įsisąmoninti.

Žinoma, pasakos ir sapnai turi labai reikšmingų skirtumų. Pavyzdžiui, sapnuose noras dažniau išpildomas užslėptu pavidalu, o pasakose išreiškiamas atviriau. Sapnai daugiausia kyla dėl nenumalšintos vidinės įtampos, dėl žmogui neduodančių ramybės sunkumų, kuriuos įveikti jis nežino būdų, o ir sapnas jų neparūpina. Pasaka veikia atvirkščiai: joje vaizduojama, kaip bet kokia įtampa įveikiama, ir ne tik pasiūloma būdų įveikti keblumus, bet ir suteikiama vilčių, kad jie bus įveikti „laimingai“.

Tai, kas vyksta sapnuose, mums nepavaldu. Nors tai, ką galime susapnuoti, priklauso nuo vidinės cenzūros, šis reguliavimas vyksta nesąmoningai. O kuriant pasakas bendražmogiškam sąmoningam ir nesąmoningam turiniui daugiausia suteikia pavidalą sąmonė – ne vieno konkretaus žmogaus sąmonė, o bendra daugelio žmonių nuomonė apie tai, ką jie laiko visuotiniais žmogaus rūpesčiais ir ką pripažįsta esant pageidautinais būdais juos pašalinti. Jei pasakoje visų šių dėmenų nebūtų, ji nebūtų karta po kartos perpasakojama. Tik dėl to, kad pasaka atitinka daugelio žmonių sąmoningus ir nesąmoningus reikalavimus, ji daug kartų perpasakojama ir jos labai susidomėjus klausomasi. Vieno žmogaus sapnas negalėtų sužadinti tokio neslūgstančio susidomėjimo, nebent būtų įtrauktas į mitą, kaip kad Juozapo išaiškinti faraono sapnai, apie kuriuos pasakojama Biblijoje.

Visuotinai sutariama, kad mitai ir pasakos į mus kreipiasi nesąmoningą turinį reiškiančių simbolių kalba. Čia iškart kreipiamasi ir į sąmonę, ir į pasąmonę, į visus tris jos aspektus – id, ego ir superego, – taip pat atsakoma į ego idealų poreikį. Dėl to ši kalba labai paveiki. Psichologiniams reiškiniams mituose ir pasakose suteikiamas simbolinis pavidalas.

Freudu sekantiems psichoanalitikams rūpi parodyti, kokia išstumta ar dėl kitų aplinkybių nesąmoninga medžiaga yra mitų ir pasakų pagrindas ir koks yra jų ir sapnų bei svajų santykis.

Jungu sekantys psichoanalitikai pabrėžia dar ir tai, kad šių pasakojimų personažai ir įvykiai atitinka archetipinius psichologinius reiškinius, taigi yra jų simboliai, taip pat simboliškai parodo poreikį pasiekti aukštesnę asmenybės pakopą – dvasinį atsinaujinimą, kuris įvyksta, kai žmogui tampa prieinamos asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės jėgos.

Mitai ir pasakos turi ne tik esminių panašumų, bet ir pamatinių skirtumų. Nors mituose ir pasakose galima rasti tuos pačius būdingus veikėjus ir situacijas, nors abiejų tipų kūriniuose būna vienodai stebuklingų įvykių, jų vaizdavimo būdas iš esmės skiriasi. Paprastai sakant, pagrindinis įspūdis, kurį sudaro mitas, yra toks: tai visiškai nepakartojama ir nebūtų galėję atsitikti jokiam kitam žmogui jokioje kitoje situacijoje; šie įvykiai didingi, kelia pagarbą ir nebūtų galėję nutikti eiliniam mirtingajam, tokiam kaip jūs ar aš. Taip yra ne tiek dėl to, kad mito įvykiai yra stebuklai, kiek dėl to, kad jie vaizduojami kaip stebuklai. Nors įvykiai pasakose, atvirkščiai, dažnai būna nepaprasti ir visai neįtikėtini, jie visada vaizduojami kaip kasdieniški, tokie, kokie išėjus pasivaikščioti po mišką galėtų nutikti jums, man ar kaimynui. Pasakose net apie susidūrimą su nuostabiausiais dalykais pasakojama paprastai ir kasdieniškai.

Dar svarbesnis šių dviejų pasakojimo tipų skirtumas yra pabaiga. Mituose ji beveik visada tragiška, o pasakose visada laiminga. Dėl šios priežasties kai kurios žinomiausios į pasakų rinkinius įtrauktos istorijos pasakų kategorijai iš tikrųjų nepriklauso. Pavyzdžiui, Hanso Christiano Anderseno „Mergaitė su degtukais“ ir „Drąsus alavinis kareivis“ yra gražios, bet nepaprastai liūdnos istorijos; jos nesudaro pasakų pabaigai būdingo paguodos įspūdžio. Kita vertus, Anderseno „Sniego karalienė“ yra beveik tikra pasaka.

Mitas pesimistinis, o pasaka optimistinė, net jei kai kurie jos bruožai būtų šiurpiai rimti. Būtent šis lemtingas skirtumas skiria pasakas nuo kitų kūrinių, kuriuose vaizduojami ne mažiau fantastiški įvykiai, ir nesvarbu, ar laimingą pabaigą lemia herojaus gebėjimai, ar atsitiktinumas, ar antgamtinių personažų įsikišimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m