"Veido" archyvas

Nacionaliniame dramos teatre – Arkadijaus Gotesmano autobiografinis spektaklis “Dievo žmogaus istorija”. Spektaklio pradžioje Arkadijus, vilkintis ryškiai raudoną kostiumą, atitraukia scenos uždangą ir pradeda pasakoti savo gyvenimą.

Kaip pridera – nuo vaikystės prisiminimų. Nuo Klincų miestelio Ukrainoje, į kurį Arkadijaus tėvas kadaise perbėgo iš Brašovo Transilvanijoje. Tėvas buvo vardu Adolfas Gotesmanas (išvertus iš vokiečių kalbos – Adolfas Dievo žmogus). Vardas ir pavardė jam išgelbėjo gyvybę Osvencimo lageryje: naciams toks sutapimas atrodė neatsitiktinis. Adolfui Gotesmanui prisiėjo paragauti garsiojo daktaro Josefo Mengele’s vaistų, tačiau pavyko išvengti dujų kameros.

“Šią istoriją sužinojau palyginti neseniai, prieš šešerius septynerius metus, viešėdamas pas savo tėvą Niujorke. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos treji. Tėvas sukūrė naują šeimą, Amerikoje turiu brolį”, – pasakoja Arkadijus.

Atleisk greičiau, bučiuok lėčiau

Gottesman pavardė populiari Vokietijoje. “Viešėdamas ten visada jaučiu, kad vietos gyventojams ji kelia nepaaiškinamą pagarbą”, – teigia muzikantas.

Tačiau to niekaip nepasakytum apie Arkadijaus vaikystės tarybinę tėvynę. Į mazutuotą tvenkinį šalia geležinkelio kaimynų vaikai jį įstūmė vos šešerių. “Tada pirmąkart supratau, kad esu ne toks kaip kiti”, – prisipažįsta A.Gotesmanas.
Kad jo tautybė “ypatinga”, muzikantas juto ir po daugelio metų grodamas Mindaugo Tamošiūno vadovaujamame orkestre “Oktava”. Devintajame dešimtmetyje šis orkestras sovietų laikytas reprezentaciniu, taigi dažnai koncertuodavo Vakaruose. “Saugumietis, kuris mus lydėdavo kelionėse, visuomet gyvendavo su manimi viename viešbučio kambaryje”, – prisimena muzikantas.

Jis iki šiol dėkingas M.Tamošiūnui už pasitikėjimą, nes supranta, kuo anuomet rizikavo orkestro vadovas. Kai vienas iš dainų ir šokių ansamblio “Lietuva” narių pasiprašė prieglobsčio Vakaruose, penkerius metus ansamblis apskritai nebegalėjo iškišti nosies užsienin.

Tačiau net kibūs saugumiečiai nesugebėjo Suomijoje “apsaugoti” A.Gotesmano nuo garsiojo Mileso Daviso koncerto, nors grįžęs ir gavo pylos. “Kai buvau šešiolikos, manęs mokykloje paklausė, kas mano svarbiausias herojus. Atsakiau, kad Stevie Wonderis, aklas amerikiečių muzikantas ir dainų kūrėjas. Jie tokio nežinojo. Tada manęs pasiteiravo apie Pavliką Morozovą – tokio nežinojau aš. Juk mūsų šeimoje nebuvo nė vieno komunisto”, – pasakoja būgnininkas.

Šiandien Arkadijus stengiasi gyventi pagal principą – atleisk greičiau, bučiuok lėčiau. “Kažkada, kai ketinau įsidarbinti Alai Pugačiovai akomponuojančiame ansamblyje, man niekaip nepavyko prisiregistruoti Maskvoje, nors kiti atvykėliai muzikantai formalią registraciją gavo be kliūčių. Neseniai Vilniuje klausydamasis A.Pugačiovos atsisveikinimo koncerto mąsčiau, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei anuomet būčiau likęs Maskvoje. Ar įgyvendinčiau tiek nuosavų projektų? Ar būtų gimusi tokia “Dievo žmogaus istorija”? Vargu… Žinau, kad nesu Dievo žmogus labiau nei bet kuris kitas, bet tikiu dieviška vedančiąja ranka”, – sako muzikantas.

Meno atleisti jis mokosi iš savo tėvo, kuris, pergyvenęs Osvencimą, nelaiko širdyje pykčio. Arkadijus pats norėtų susirasti tėvą išgelbėjusio nacio vaikus ir anūkus. “Kai atleidi – aplink tave tarsi erdvė švaresnė pasidaro. Nustoji buvęs šešėliu kažkam kitam”, – dėsto pašnekovas.

Būgnai ir maratonas

Vokietijos specialistai, prie būgnininkų kūnų prijungę pluoštą medicininės aparatūros jutiklių, nustatė, kad šių muzikantų fizinis krūvis koncerto metu prilygsta stipriausių maratono bėgikų krūviui. Todėl profesionaliais perkusininkais paprastai tampa ištvermingi ir stresui lengvai nepasiduodantys žmonės. “Draugas, jogos specialistas, sako, kad jo treniruotės man jokios naudos neduotų, nes ir taip prisimedituoju sočiai”, – šypteli A.Gotesmanas.
Tiesa, iki karštai trokštamų būgnų jaunystėje Arkadijui teko veržte veržtis, nes likimas orkestruose vis įbrukdavo į rankas tai obojų, tai fagotą.

Retkarčiais apsilankantis Niujorke Arkadijus atsispyrė pagundai mėginti kurti muzikanto karjerą džiazo Meka vadinamame didmiestyje. “Žinoma, Amerikoje galėčiau dažniau koncertuoti – ten labiau išplėtota muzikos rinka. Bet ar galėčiau išeiti į sceną su savo soliniais projektais?.. Man pakanka to, kad turėjau progų groti kartu su didžiais atlikėjais”, – sako būgnininkas.

Izraelyje, kur gyvena muzikanto motina, A.Gotesmanas kurį laiką buvo apsistojęs, tačiau šį kraštą šiandien vadina kultūrine mėsmale, kurioje pajėgia išlikti tik ypač charizmatiškos asmenybės.

Ar Lietuvoje, kur džiazo aplinka (tiek atlikėjų, tiek ir nuolatinių klausytojų skaičiumi) itin kukli ir visi vienas kitą puikiai pažįsta, muzikantai nesijaučia verdantys savose sultyse? “Gali pasirodyti paradoksalu, bet daugelio savų muzikantų galimybių mes netgi nenutuokiam. Ne visiems pakanka ryžto ir galimybių atskleisti publikai savo tikrąsias spalvas”, – tvirtina būgnininkas.

Todėl tokie saviškių susibūrimai, kaip neseniai nuskambėjęs jubiliejinis Birštono festivalis, Arkadijui atrodo labai reikšmingi. “Tai vienintelis festivalis Lietuvoje, kuriame kiekvienas atlikėjas prie scenos esančiame kambaryje (kuris vadinamas virtuve) turi nuosavą kėdę. Zigmui Vileikiui, kiekvieną muzikantą Birštone sutinkančiam, išbučiuojančiam ir pamaitinančiam kaip garbingiausią svečią, reikėtų paminklą pastatyti”, – neabejoja pašnekovas.

Spektaklis keičiasi

Paties Arkadijaus darbų suvestinėje apstu įvairiausių projektų: jis gyvai grojo kiekviename Oskaro Koršunovo spektaklio “Oidipas karalius” vaidinime, scenoje bendradarbiauja tiek su rašytojais (pavyzdžiui, Rolandu Rastausku), tiek su šokėjais (Loros Juodkaitės choreografiniai spektakliai). Groja netgi mušamųjų improvizacijas jam patikėjusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo balete “Dezdemona”, kuris iki šiol rodomas Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Pernai pagal “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” programą A.Gotesmanas surengė pirmąjį Baltijos šalyse klezmerių muzikos festivalį. Antrasis šį rudenį Vilniuje irgi bus rengiamas, tik labai kuklus, nes, pasak muzikanto, užmojus riboja kuklios festivaliui skirtos lėšos. Apie savo suburtą orkestrą “Vilniaus klezmeriai” Arkadijus linkęs kalbėti atsargiai, nes, jo manymu, vilniečiams kol kas toloka iki pasaulyje koncertuojančių klezmerių lygio. “Čia tiesiog sunku rasti pajėgių šios muzikos atlikėjų”, – neslepia pašnekovas.

“Dievo žmogaus istorijai” A.Gotesmaną ne vienus metus drąsino aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis. Padrąsinimų ypač reikėjo, nes ne kartą scenoje dirbęs kartu su profesionaliais aktoriais būgnininkas puikiai nutuokė, kiek daug teks išmokti. Nors pirmajame spektaklyje ne viskas pavyko taip, kaip planuota, Arkadijus pasiryžęs “Dievo žmogaus istoriją” tobulinti. “Baigiu išmokti mintinai visą spektaklio tekstą, kurį anksčiau tekdavo skaityti. Muzikos naudai pasirodyme keisis literatūrinio pasakojimo ir muzikinių improvizacijų santykis. Spektaklyje spėju “perbėgti” tik nedidelę dalį savo gyvenimo istorijos. Nuoseklesnis pasakojimas galbūt kada nors pasirodys atskira knyga”, – tikisi A.Gotesmanas.