Vos gimus mūsų likimą lemia daugybė paveldėtų savybių, mus supanti aplinka ir netgi zodiako ženklas. Yra ir kita teorija: vaiko charakterį neišdildomu įspaudu paženklina gimimo eiliškumas šeimoje.

Pirmagimis visur pirmas

Iki tam tikro laiko pirmagimis yra vienintelis vaikas, todėl mama su tėčiu negaili jam nei laiko, nei dėmesio. O jei toks mažylis kartu tampa ir pirmuoju anūku seneliams, tuomet nuo pat pirmos pasirodymo pasaulyje dienos jis tikrai negali skųstis dėmesio stoka. Visi suaugusieji tik ir šokinėja aplinkui, visi juo žavisi ir… kažko tikisi. Todėl ateityje pirmagimis labai stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius ir suteikti malonumą juo didžiuotis. Taip pat pirmagimis itin jautriai reaguoja, kai tėvai nusivilia juo. Nepamirškite: pirmajam vaikui šeimoje jūsų pagyrų reikia kaip gėlei vandens.

Mažieji nesupranta, kad už namų sienų egzistuoja kitoks pasaulis. “Jei šeimoje aš esu visatos centras, vadinasi, taip turi būti visur ir visada”, – mąsto pirmagimis savo vaikišku proteliu. Ir toks mąstymas gali turėti įtakos jo charakterio bruožams. Todėl perdėtas dėmesys tokiam vaikui gali pakenkti.

Gimus antram vaikui, pirmagimis liaujasi buvęs vienintelis – tai jam kartais tampa tikra tragedija. Anksčiau į tėvus turėjęs visas teises pirmagimis dabar priverstas nulipti nuo pjedestalo. Todėl būdamas pernelyg išlepintas jis gana dažnai tampa žmogumi, kuris greitai įsižeidžia ir pyksta ant viso pasaulio.

Jei šeimoje atsiranda daugiau vaikų, pirmagimis tampa tėvų pagalbininku, išsiugdo net didesnį atsakomybės jausmą. Vyriausias vaikas šeimoje visko imasi rimtai, moka siekti užsibrėžto tikslo, dažnai gerai mokosi ir elgiasi. Pirmagimiui formuojama nuomonė – tu vyresnis, stipresnis, išmintingesnis, turi mokyti kitus. Taigi pirmagimis auga kaip vadovauti, dominuoti linkusi asmenybė. Užaugęs toks žmogus gali sunkiau priimti naujoves, laikytis taisyklių.

Pirmagimis auga arčiau suaugusiųjų pasaulio, tad dažnai būna labiau prisirišę prie tėvų nei jaunėlis. Beje, jis atviresnis, tačiau sunkiau sukalbamas. Pirmagimio tėvai dažnai būna labai jauni ir neturi jokios patirties, taigi jo daliai tenka dauguma pedagoginių eksperimentų. Todėl nemažai tokių vaikų užauga patys, yra linkę dvejoti ar pulti į kraštutinumus.

Antrasis – maištininkas

Antras vaikas gimsta visiškai kitoje aplinkoje. Jis jau turi brolį ar seserį, todėl nuo gimimo priverstas išmokti konkuruoti. Toks vaikas žino, kad yra ne vienintelis pasaulyje ir visada šalia turi sektiną pavyzdį.

Tačiau kartais tuo pačiu keliu antrasis vaikas žengti nenori ar net negali, nes jis paprasčiausiai užimtas. Jei pavyzdinguolio vaidmuo šeimoje jau atitekęs vyresniajam, mažėliui belieka tenkintis “blogiuko” vaidmeniu. Sutikite, kovoti su vyresniuoju, kuris yra “geresnis ir protingesnis”, sunkiau, nei pasukti priešinga kryptimi. Todėl dažnai jaunėlių būdas skiriasi nuo vyresniųjų, ypač tose šeimose, kuriose skatinama konkurencija. Jei vienas tylus, kitas – triukšmadarys, jei vienas stropus, kitas – tinginys.

Jaunėlis dažnai būna aktyvesnis ir komunikabilesnis nei vyresnėlis, nes augo gausesnėje ir gyvesnėje aplinkoje. Be reikalo manysite, kad antras vaikas šeimoje sugeba tik nuvilti tėvus. Priešingai, jis kartais tėvus džiugina net labiau, nes intuityviai jaučia, kas jiems patinka. Pirmagimis tai sugeba ne visada. Be to, argi ne maištininkai kuria istoriją?

Aukso vidurys?

Kas nutinka, kai antras vaikas virsta viduriniu? Deja, tokio vaiko padėtis tradiciškai laikoma sunkiausia. Pirmagimiams teko nedaloma tėvų meilė, pagrandukai lepinami tiesiog dėl to, kad yra mažiausi, o per viduriuką atsidūrusiems vaikams tenka pakovoti dėl vietos po saule. Betgi sakoma: sunku pratybose – lengva kare. Šis posakis itin tinka jiems: visą vaikystę priversti įrodinėti, ko verti, užaugę tokie vaikai sugeba nemažai pasiekti. Jie lengviausiai bendrauja su žmonėmis, moka susirasti draugų, greičiau sprendžia problemas, sėkmingai kopia pasirinktos srities karjeros laiptais. Antra vertus, dėl nuolatinės kovos jų gyvenime dažnai tvyro įtampa, jie gali jaustis dalyvaują nesibaigiančiose lenktynėse.

Dėl tokio elgesio suaugusiesiems su viduriniu šeimos vaiku bendrauti nelengva. Daugelis jų jaučiasi spaudžiami ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Jie linkę laužyti taisykles ir principus.

Dažniausiai viduriniai vaikai nėra perfekcionistai, iš savęs reikalauja mažiau nei kiti ir jaučiasi mažiausiai nuo ko nors priklausomi.

Trečiasis – paperkantis žavesiu

Svarbiausiojo pozicijas pagrandukai mėgina išsikovoti žavesiu. Pasak psichologų, ir užaugę mažiausieji būna mieli bei šilti žmonės. Nuo vaikystės jie išlavina gebėjimą užkariauti aplinkinių simpatijas. Deja, ir suaugę jie dažnai tikslų siekia visus greitai paperkančiais metodais.

Jaunėliai dažnai labiau savimi pasitiki, mat jų tėvai augino juos jau turėdami patirties ir nesibaimindami, kad auklėdami gali suklysti. Jiems daugiau ir pasirinkimo galimybių – trečias vaikas gali pasinaudoti pirmų dviejų, kurie pramynė jam kelią, patirtimi. Dažnas atvejis konkurencinėje kovoje – koalicija su pirmagimiu, kurio akimis, mažėlis yra ilgai lauktas kerštas viduriniam.

Kai kurie jaunėliai sugeba sąmoningai prasitęsti vaikystę, nes supranta, kad “lėliukiškas” žavesys suminkština suaugusiuosius. Vyresnieji skatinami elgtis kaip suaugę, o mažajam leidžiama elgtis priešingai. Mama su tėčiu trokšta, kad jų mažiukas nesuaugtų, tad jis visomis išgalėmis stengiasi šį norą pildyti. Tai pavojinga tuo, kad tokia padėtis ateityje gali smarkiai apkarpyti savarankiškumo sparnus.

Nemažai jaunėlių tampa bailiomis, neryžtingomis, atsakomybės vengiančiomis asmenybėmis, visko laukiančiomis iš kitų.

Tik nepamirškite – joks vaikas nenori būti mažiausias bei silpniausias. Taigi norėdamas įrodyti, kad nėra bejėgis, jaunėlis stengsis parodyti viską, ką gali. Jis gali tapti ambicingu, aukštus siekius puoselėjančiu žmogumi, gerai žinančiu savo vertę.

Kuriuo būti geriau – vyresnėliu ar jaunėliu?

Neklijuokime etikečių. Visai nebūtina, kad vyresnėlis visuomet nusileistų jaunėliui ir temptų atsakomybės naštą. Ir jam reikia leisti pabūti mažiuku bei retkarčiais iškrėsti kvailysčių. O tai, kad mažesnį visuomet lenkia vyresnis, dar nereiškia, kad jis turi augti infantilas. Viduriniam taip pat ne visuomet lemta būti tarp kūjo ir priekalo. Normalioje šeimoje kiekvienas vaikas turi turėti galimybę save išreikšti ir nusipelno tiek pat tėvų dėmesio.

Laisvę konkurencijai! Daugelis šeimų deklaruoja lygybę: “Mes visus vaikus mylime vienodai, jie artimiausi vienas kitam žmonės, todėl neturi pyktis”. Verčiau pripažinkite, kad kiekvienas vaikas – kitoks, todėl jiems ėmus konkuruoti neišsigąskite. Puoselėkite individualias jų savybes, gabumus. Jei visi vaikai talentingi vienoje srityje, geriau juos išskirti – tegul vienas groja smuiku, o kitas pianinu. Jei tėvai guodžiasi, kad vaikai konfliktuoja, tegul pamąsto, ar būtų geriau, jei vaikai beprotiškai vienas kitą mylėtų ir negalėtų vienas be kito apsieiti? Neskubėkite spręsti vaikų konfliktų – tik tuomet jums paaiškės, kad jie puikiausiai sugeba daryti tai patys ir randa išeitį iš bet kokios situacijos.