Atėję naujieji metai galbūt kai kam iš mūsų sužadino krizę ir paskatino bejėgystės jausmą, su kuriuo žūtbūt reikia susidoroti.

Psichologai mano, kad šventinis laikotarpis visuomet susijęs su tam tikra krize. Tiek mūsų gimtadieniai, tiek senų metų pabaigos ir naujų metų pradžios virsmas dažnai sukuria sunkumų žmogaus psichologinei būsenai. Neretai patys to nepastebėdami artėjant gimtadieniui įžengiame į kažkokį nesėkmių ruožą, laukdami ateinančių naujųjų tampame irzlesni, o kartais liūdnesni.
Ir niekas nėra pajėgus paaiškinti, kodėl tai nutinka, o dažniausiai sakome, kad tiek metų virsmas, tiek dar vienų metų gyvenimo kelyje įveikimas ir yra ta slapta liūdesio, nerimo ar kito neįprasto jausmo atsiradimo priežastis… Net ir tie, kurie džiaugsmingai sutinka minėtus pokyčius, ne visuomet iš tikrųjų būna laimingi, nes džiaugsmas, pasak psichoanalitikų, kartais tiesiog slepia jausmą, kurio pripažinti sau negalime ar nenorime. Ir tuomet nesąmoningai imame ignoruoti liūdesį ar kokį kitą nemalonų jausmą, o vietoj jo susikuriame priešingą, kurį priimti kur kas smagiau.
Galbūt jau pastebėjote, kad vis kalbu apie nesąmoningus procesus, teigdamas, kad daugelį dalykų mes renkamės pasąmonės skatinami. Tai, apie ką pries gerą šimtmetį ėmė kalbėti psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas, šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi, ir niekam nekyla abejonių, kad žmogaus psichika funkcionuoja ne vien sąmoningu lygmeniu. Pasąmonė, kurioje kaupiama visa išgyventa ar sužinota informacija, yra galinga jėga, neretai kiekviename žingsnyje valdanti mūsų likimą. Kai kurie mokslininkai net teigia, esą ji tokia galinga, jog manyti, kad žmogus yra sąmoninga būtybė, yra mažų mažiausiai naivu.
Taigi, pasak kai kurių smegenų tyrėjų, sąmonė tėra kažkoks miražas, už kurio mes kabinamės, teigdami žmogaus didybę ar galimybę valdyti savo likimą. Neretai tą likimą už mus sudėlioja mūsų pačių pasąmonė, kuriai jokios įtakos mes daryti negalime. Tačiau ar tikrai negalime? Juk visa tai, kas šiandien yra įsikūrę mūsų nesąmoningame pasaulyje, kadaise perėjo sąmonės filtrą. Nesąmoningas elgesys šiandien tėra vakarykštės dienos, tegul ir prieš daug metų praėjusios, sprendimų atspindys.
Vadinasi, galime galvoti, kad vis dėlto savo likimą kuriame ir valdome patys. Juk pasąmonę galime pažinti, o ne vien pasiduoti jos spaudimui. O pažinę jau galime ir keisti. Neretai pacientai psichoanalitiko klausia: “Na gerai, dabar aš suprantu, kas su manimi vyksta, bet kas iš to?” Ir atsakymas tokiam žmogui gana paprastas: o tai, kad tol, kol mes nepažįstame savęs, nieko negalime apskritai pakeisti, bet suvokę savo elgesio priežastis ir motyvus bent jau galime pabandyti kai ko atsikratyti…
Taigi čia ir priartėjame prie dviejų bazinių išvadų. Pirma, žmogus yra pasąmonės vedama būtybė, bet pažinęs ją gali sąmoningai savo likimą keisti. Antra, reikšmingi gyvenimo pokyčiai, kuriais neretai tampa tiek pasaulio, tiek ir paties žmogaus metų virsmas, yra puiki dirva pasąmonės įtakai išplėtoti. Mat pasąmonė visuomet stengiasi išlaikyti stabilumą, nesvarbu, kad jis kartais tėra įprastos skausmingos patirties atkartojimas. O kad skausmingos patirties atkartojimas nepaverstų mūsų bejėgiais, neretai imamės pačių keisčiausių tvarkymosi su bejėgyste būdų. Pavyzdžiui, imame kovoti su visais ir viskuo vien tam, kad įrodytume savo visagalybę ir vėl taptume magiškais savo likimo valdovais.
Štai ir priėjome prie suvokimo, kad atėję naujieji metai galbūt kai kam iš mūsų sužadino krizę ir paskatino bejėgystės jausmą, su kuriuo žūtbūt reikia susidoroti. Tai nenuostabu, kad aplinkui ne tik tęsiasi senosios kovos, bet įsiplieskė ir naujos. Įdomiausios jos, be abejo, politinėje arenoje. Prieš akis pasirodė euro monetos, ir prasidėjo…
Štai Seimo pirmininkė, niekaip nenuleidžianti kovos su prezidente vėliavos, atidarė antrąjį frontą, pradėjusi kovą su premjeru euro įvedimo stabdymu. Be mano sutikimo euro nebus! Ar ne dėl to, kad aiškiai trūkstant pasitikėjimo savo politinėmis, intelektinėmis ar dar kokiomis jėgomis būtinai reikia įtvirtinti magišką visagalybės pojūtį? O magija – juk iš cirko srities, tad ir kovingas visagalybės demonstravimas tampa paprasčiausia karikatūra. Bet galinga gi ta pasąmonė! Niekaip žmogus nesugeba suvokti, kad jo elgesys seniai tapęs pašaipų objektu…
O dar juokingiau atrodo, kai nenorėdamas atsilikti jau seniai bet kokią įtaką praradęs nušalintasis prezidentas ima kovoti su vėjo malūnais reikalaudamas referendumo dėl euro įvedimo. Lyg visose sutartyse Lietuva nebūtų įsipareigojusi jo įsivesti? O čia dar ir mažoji lenkiškoji koalicijos partnerė galvą pakėlė, nes staiga suvokė, kad atsirado proga ir jai galią pademonstruoti.
Visa tai – mūsų pasąmonės išdaigos. Išdaigos visuomet linksmos, tad linksminamės visi stebėdami kvailokus politikų kovų viražus. Ir dar ilgai linksminsimės, nes atrodo, kad kai kurie jų net nebando suvokti ką darantys ir kaip kvailai tai atrodo. Bet visai nejuokinga tampa, kai politinės kovos ima žaloti sveikatą. Negalėdami įveikti tikrų ar menamų varžovų, kartais agresiją nukreipiame į save ir savo visagalybę pademonstruojame sau patiems. Ir tada nesąmoningai žalojame save, agresiją versdami infarktu, insultu, aukštu kraujospūdžiu ar depresija. Tai ir tampa visai nebejuokinga, kai vienam politikui depresija diagnozuojama, o kitas dėl infarkto išvežamas tiesiog iš Seimo salės…
Tokia tad mūsų pasąmonė. Galinga, bet suvaldoma jėga. Galinga, nes gali mus paversti tik juoką keliančiais klounais. Suvaldoma, nes pabandę ją pažinti ir atverti savo elgesio motyvus galime iš tikrųjų gyventi prasmingesnį gyvenimą. Ir tuomet tampa aišku, kad nors nuo likimo nepabėgsi, kiekvienas esame savo likimo kalvis.

Nesąmoningas elgesys šiandien tėra vakarykštės dienos, tegul ir prieš daug metų praėjusios, sprendimų atspindys.