“Tie, kurie neturi tikslo, pasmerkti visą gyvenimą dirbti tiems, kurie jį turi”, – ši sena išmintis tinka kalbant ne tik apie žmones, bet ir apie valstybes.

Stebint ir nagrinėjant, tarkime, Kiniją, Vokietiją ar Izraelį, dėl jų tikslų abejonių nekyla, o štai apie Lietuvą to tikrai nepasakysi. Kažkokių svajonių gal ir turime, bet tokių gana išplaukusių, be to, mes tarp jų stipriai blaškomės, o ir tų išsikeltų tikslų ne užtikrintai siekiame, bet nuolat dvejojame arba jų link traukiame aplinkkeliais.
Ko gero, pats rimčiausias šio laikmečio mūsų tikslas – energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, bet net ir praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo su šio tikslo įgyvendinimu esame kokie penki metrai nuo starto linijos maratono distancijoje.
Dar vienas mūsų tikslas – tapti moderniu paslaugų centru Rytų ir Vidurio Europoje. Bet ar tapome? Taip, premjeras Andrius Kubilius pavažinėjo po užjūrius, pridalijo kvietimų investuoti Lietuvoje ir trys tarptautinės kompanijos mūsų šalyje įsteigė savo skambučių centrus, bet tuo viskas baigėsi. Be to, tai buvo jau senokai: nei pernai, nei šiemet jokių stambių banginių Lietuva nesugundė. Galiausiai ir premjeras prarado ūpą tuos investuotojus medžioti.
Galbūt taip atsitiko todėl, kad valdantieji pamatė, jog pasirinktas tikslas – klaidingas. Kaimyninė Lenkija pasirinko kur kas išmintingesnį tikslą – gamybos plėtrą: nuo 2000 metų šalyje pristatyta tūkstančiai fabrikų ir gamyklų, be to, ši valstybė dar pasistengė kilstelėti savo gaminių kokybės kartelę. Matydamas, kad šių gaminių dar ir kaina nesikandžioja, supranti, kodėl jų paklausa skirtinguose regionuose stipriai išaugo, o Lenkijos eksportas pasiekė neregėtas aukštumas. Taip pat supranti, kodėl nedarbas kaimynų šalyje toks nedidelis, o ekonomika auga net per krizę.
Labai svarbu ir tai, kad tarptautinės kompanijos skambučių centrus iš Lietuvos gali iškelti per savaitę, vos tik ras patrauklesnę valstybę, o gamyklų iš Lenkijos investuotojai tikrai neiškels. Taigi lenkai išlošia trigubai. Ir vien todėl, kad kažkada pasirinko teisingus prioritetus ir tikslus.
Beje, mūsų politikai yra prikalbėję ir apie dar vieną mūsų neva tikslą – kad mes dar ir mokslo srityje bandysime nustebinti pasaulį ir čia esą spurtuos mūsų mokslo slėniai. Bet ir vėl pradėjome ne nuo to galo. Už ES pinigus prisistatėme pastatų mokslo slėniams, įsirengėme infrastruktūrą ir laboratorijas, bet mokslo išradimų dėl to beveik nepadaugėjo. Kitaip tariant, mes elgiamės panašiai kaip kokie Jungtiniai Arabų Emyratai, tik šie turtingi naftos pinigų ir gali sau leisti brangias klaidas. Jie irgi prikūrė begalę mokslo slėnių ir parkų, prisikvietė žymių vardų korporacijų, pristatė ištaigingų pastatų, bet pasaulyje pastebimu mokslo centru netapo. Jei kalbėtume apie padarytus išradimus ir gautus patentus, tai JAE nuo, tarkime, kokio Izraelio atsilieka 240 kartų. Pabrėžiu – kartų, o ne vienetų.
Lietuva, nors ir būdama neturtinga, kažkodėl nusprendė sekti JAE, o ne Izraelio pavyzdžiu. Taigi, ko gero, dar ilgokai pasaulį stebinsime savo provincialumu, o ne išradimais.