chernobyl2020

Kitą savaitę pasaulis minės iki šio didžiausios pasaulyje branduolinės katastrofos Černobylio atominėje jėgainėje 25-ąsias metines, stiprėjant nuogąstavimams, jog Japoniją neseniai nuniokojęs žemės drebėjimas ir cunamis dar kartą pademonstravo, kad atomo galia gali sukelti apokalipsę.

Černobylis tapo ekologinės katastrofos sinonimu, kai 1986 metų balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku nugriaudėjęs sprogimas įkūnijo didžiausius nuogąstavimus dėl galimos avarijos atominėje jėgainėje padarinių.

Černobylio elektrinės 4-ojo bloko darbuotojams pradėjus vieną eksperimentinę procedūrą, dėl konstrukcijos trūkumų reaktoriaus galia nevaldomai padidėjo, o tai sukėlė sprogimą, visiškai sugriovusį reaktorių ir išmetusį į atmosferą penkis procentus jo viduje buvusių radioaktyvių medžiagų.

Radioaktyvūs teršalai pasklido jėgainės apylinkėse, taip pat buvo nuneštos vėjo per Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją ir netgi pasiekė Vakarų Europą. Šios taršos pėdsakų išliko iki mūsų dienų.

Tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo vyriausybė iš pradžių vengė pripažinti, kad įvyko didelė avarija, o pirmieji pranešimai apie šią katastrofą buvo paskelbti tik praėjus trims dienoms.

1986-1987 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė pasiuntė pusę milijono gelbėtojų, pramintų likvidatoriais, kuriems buvo pavesta sustabdyti radioaktyviąją taršą iš Černobylio radiacijos sklidimą jėgainės ir išvalyti aplinkines teritorijas. Šie darbuotojai iki šiol laikomi didvyriais dėl jų pasiaukojamų pastangų.

Černobylio katastrofos sukelta baimė atgijo, kai Japonijai smogęs stiprus žemės drebėjimas ir cunamis pažeidė Fukušimos 1-aja atominę jėgainę. Į aplinką pasklidus radioaktyvioms medžiagoms, ši krizė iškart buvo pavadinta antruoju Černobyliu.

Fukušimos elektrinei padaryta žala pažadino pasaulio baimę dėl branduolinės katastrofos, o Vokietija skubiai paskelbė laikinai stabdanti planus, pagal kuriuos turėjo būtų pratęstas šios šalies turimų reaktorių eksploatacijos laikotarpis.

“Padėtis Japonijoje parodė, kad per 25 metus niekas nepasikeitė: nei pavojau suvokimas, nei valdžios elgesys”, – žaliųjų organizacijos “Greenpeace” Rusijos skyriaus programų direktorius Ivanas Blokovas sakė naujienų agentūrai AFP.

Nors Černobylio katastrofa pagarsėjo itin liūdnai, netgi tarp Jungtinių Tautų (JT) agentūrų daugelį metų virė ginčai dėl šios nelaimės tiesioginių aukų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigė, kad Černobylio avarija nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, o kiti tvirtino, kad žuvo tik kelios dešimtys žmonių.

Nekilo abejonių tik dėl paties reaktoriaus sprogimo poveikio.

Vienas šios elektrinės darbuotojas žuvo per sprogimą, o kito gyvybė greitai užgeso ligoninėje. Vėliau per kelias savaites 28 jėgainės darbuotojai ir į nelaimės zoną pasiųsti gelbėtojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos.

Šios aukos yra vienintelės, dėl kurių ginčų nekyla. 2005 metais kelios JT agentūros, tarp jų Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, jog tikėtinas bendras nuo didelės jonizuojančios apšvitos dozės Černobylyje mirusių žmonių skaičius – apie 4 tūkstančiai.

Tačiau JT Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR) teigia, kad iki 2006 metų tik 19 ūmia spinduline liga susirgusių žmonių mirė nuo įvairių priežasčių, paprastai nesiejamų su jonizuojančiąja apšvita.

Šiemet vasarį paskelbtoje naujausioje UNSCEAR ataskaitoje nurodoma, kad 6 tūkst. vaikų nuo radioaktyviomis medžiagomis užteršto pieno susirgo skydliaukės vėžiu, o iki 2005 metų nuo šios ligos mirė 15 asmenų.

Komisija paskelbė, jog apie kokį nors kitą apšvitos poveikį gyventojams “nėra jokių įtikinamų įrodymų”.

Tačiau “Greenpeace” 2006 metais apkaltino JT agentūras skelbiant smarkiai sumažintą aukų skaičių, taip pat pareiškė, kad Černobylio avarija tikriausiai nulėmė apie 93 tūkst. mirtinų vėžio atvejų.

Po šios katastrofos praėjus ketvirčiui šimtmečio, išlieka susirūpinimas dėl blogėjančios Černobylio reaktoriaus griuvėsių būklės ir galimos tolesnės žalos aplinkai.

Sovietų Sąjungos inžinieriai po šios avarijos skubiai suprojektavo ir pastatė reaktoriaus bloko apgaubą ir betono ir plieno, pavadintą sarkofagu. Iš pradžių buvo planuojama, kad ši priemonė bus laikina, jau seniai būgštaujama dėl sarkofago patvarumo ir j viduje esančių itin radioaktyvių medžiagų.

Šalia senojo sarkofago pradėtas statyti naujas apgaubas, kuris po kelerių metų turėtų būti užstumtas ant senojo.

Šį projektą finansuojantis Europos atkūrimo ir plėtros bankas iš donorų surinko beveik milijardą JAV dolerių, tačiau darbams užbaigti reikia dar apie 600 mln. dolerių.

Černobylio katastrofa neįtikino Sovietų Sąjungos atsisakyti atominės energetikos, o Europoje atgiję nuogąstavimai dėl Fukušimos avarijos yra kur kas didesni nei Baltarusijai, Rusijai arba Ukrainai.

46 mln. gyventojų ir palyginti nedaug gamtinių energetikos išteklių turinti Ukraina tebėra labai priklausoma nuo atominių jėgainių, kurių atsisakius dar labiau padidėtų nepageidaujama politinė priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų dujų.

Netgi Černobylio jėgainėje elektros gamyba po avarijos buvo atnaujinta ir tęsėsi dar ilgai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. 2-asis jos reaktorius buvo uždarytas po gaisro 1991 metais; 1-asis visam laikui išjungtas 1997 metais, o 3-asis dar veikė iki 2000 metų gruodžio.

Keturiose tebeveikiančiose Ukrainos atominėse elektrinėse (Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos ir Zaporožės) eksploatuojami 15 reaktorių, o vyrausybė planuoja su Rusijos pagalba iki 2017 metų pastatyti dar du reaktorius Chmelnyckio jėgainėje.

Sovietų Sąjunga subyrėjo praėjus penkeriems metams po Černobylio katastrofos, o Baltarusijos ir Ukrainos lyderiams ši nelaimė tapo pavyzdžiu, pagrindžiančiu argumentą, jog Maskva nebuvo pajėgi pasirūpinti šalies žmonėmis.

“Černobylis buvo vinis į Sovietų Sąjungos karstą. Jis akivaizdžiai parodė, kad valdžia nebekontroliuoja padėties”, – sakė Rusijos politikos apžvalgininkas Dmitrijus Oreškinas.