"Veido" archyvas

Dauguma lietuvių krepšininkais didžiuojasi, nes jie padovanojo daug įsimintinų pergalių. O apie mūsų futbolininkus, rankininkus, tinklininkus ar ledo ritulininkus to nepasakysi

Liūdna konstatuoti, bet Turkijoje vykstantis planetos krepšinio čempionatas didžiulio susidomėjimo sulaukia tik Lietuvoje ir dar penkiose šešiose valstybėse.

Kuri komanda iškels į viršų krepšinio kūrėjo Jameso Naismitho vardu pavadintą nugalėtojams teikiamą trofėjų, paaiškės rugsėjo 12 dieną, bet jau dabar, darant pirmąsias išvadas, galima teigti, kad nenugalimų komandų šiose pirmenybėse nėra. Lietuviai jau sugebėjo patiesti šiose pirmenybėse itin buksuojančius planetos čempionus ispanus.

Be to, favoritais laikomi amerikiečiai, į Turkiją atsivežę daug silpnesnės sudėties ekipą nei į Pekino olimpiadą, jau turėjo daug vargo per mačą su brazilais.

Iš esmės tai yra geros naujienos be kelių lyderių rungtyniaujančiai Lietuvos komandai, kita vertus, palyginti su Pekino žaidynėmis, susilpnėjusios komandų sudėtys atskleidžia ir tą faktą, kad pasaulio krepšinio čempionatas stokoja prestižo. Be to, šis renginys itin nublanksta ir prieš liepos mėnesį pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje.

Populiarumas nedidelis

Kad čempionatas yra nuvertintas, parodo vien tas faktas, jog ne tik Lietuva, bet ir dauguma kitų komandų priverstos žaisti be kelių pagrindinių savo krepšininkų, kurių nemažai į Turkiją neatvyko tikrai ne dėl traumų, o dėl paprasčiausio noro praleisti vasarą poilsiaujant. Dirkas Nowitzkis, Pau Gasolis, LeBronas Jamesas, Carmelo Anthony, Andrejus Kirilenka – tai tik kelios žvaigždės, kurių šiemet nematome vilkint nacionalinių ekipų marškinėliais.

Prieš pasaulio čempionatą FIBA žarstėsi optimistinėmis prognozėmis, kad planetos pirmenybėse Turkijoje iš viso apsilankys 350 tūkst. krepšinio sirgalių, o televizijos transliacijos visame pasaulyje sutrauks dar daugiau nei milijardą žiūrovų. Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad šios prognozės neišsipildys. Nemažą dalį televizijos žiūrovų, žinia, sudaro kinai, bet į čempionatą neatvykus didžiausioms NBA žvaigždėms susidomėjimas pirmenybėmis šioje daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio valstybėje gali smarkiai sumenkti.

Arenos Turkijoje kol kas pilnos tik tada, kai žaidžia šeimininkai ir JAV krepšininkai, o kitų rinktinių susitikimai geriausiu atveju pritraukia vos kelis tūkstančius žiūrovų. Tarkime, Lietuvos rinktinės rungtynes su Kanada stebėjo vos 3 tūkst. žiūrovų – juokingas skaičiusm ypač turint omenyje, kad tą pačią dieną pasižiūrėti Lietuvos A lygos futbolo mačo tarp Vilniaus “Žalgirio” ir Panevėžio “Ekrano” susirinko 3,7 tūkst. žiūrovų. Tai rodo, kad be kelių šimtų į Turkiją nuvykusių ištikimiausių Lietuvos rinktinės sirgalių čempionato kovos, kuriose žaidžia mūsiškiai, įdomios tik saujelei vietinių žiūrovų.

Beje, ir pirmosios šeimininkų turkų rungtynės su Dramblio Kaulo Kranto rinktine sulaukė ne itin gausaus palaikymo – vos 7,7 tūkst. žiūrovų. Į antrąjį šeimininkų mačą su rusais jau atėjo gausesnės sirgalių pajėgos – 10,5 tūkst. Vis dėlto šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta žiūrovų minioms, kurias į tribūnas sutraukė pasaulio futbolo čempionato kovos: per šį čempionatą buvo sužaistos 64 rungtynės, kurių pasižiūrėti į stadionus iš viso atėjo net 3,2 mln. sirgalių. Vienų rungtynių lankomumo vidurkis siekė net 49,7 tūkst. – tokio dėmesio krepšininkams belieka pavydėti.

Specialistai prognozuoja, kad į kitąmet Lietuvoje vyksiantį Europos čempionatą turėtų atvykti daug pajėgesnės rinktinės, nes tuomet bus dalijami kelialapiai į 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Neverta nė abejoti, kad olimpinis krepšinio turnyras yra daug prestižiškesnis nei pasaulio pirmenybės.

Nuo futbolo atsilieka smarkiai

Galima rasti ne vieną priežastį, kodėl futbolas ar kitos sporto šakos, tokios kaip ledo ritulys, daugelyje šalių populiarumu smarkiai lenkia krepšinį. Visų pirma tada, kai 1891 m. J.Naismithas sugalvojo, jog galima sportuoti mėtant futbolo kamuolį į aukštai pritvirtintą persikų krepšį, futbolas jau buvo gana stipriai įleidęs šaknis į ne vieną Europos ir kitų žemynų valstybę.

Be to, plisti futbolui ir tokioms britų propaguojamoms sporto šakoms, kaip regbis ar kriketas, smarkiai padėjo ir kolonializmas. Pirmą kartą šiuos žaidimus į kolonijas nuvežė jūreiviai ir kariai, bet netrukus prie futbolo, regbio ar kriketo populiatumo smarkiai prisidėjo ir visa kolonijų administracija.

Futbolą savo kolonijose smarkiai išpopuliarino prancūzai ir portugalai. Tad į šiuos regionus atklydęs krepšinis jau susidūrė su įsitvirtinusiomis tam tikromis žaidimų tradicijomis, kurias pakeisti buvo sunku. Dėl to neverta stebėtis, kad bene stipriausias pozicijas krepšinis iki šiol išlaiko savo gimtinėje JAV. Bet net ir čia jam populiarumu tenka dalytis su kitomis dviem didžiosios trejybės sporto šakomis – amerikietiškuoju futbolu ir beisbolu.

Galiausiai kiekviena šalis daugiausiai pinigų investuoja į tas sporto šakas, kurios atstovams geriausiai sekasi. Tad nėra ko stebėtis, kad afrikiečiai daugiau pinigų skiria futbolui (juk turi šios sporto šakos žvaigždžių ir galimybių įkąsti geriausioms pasaulio rinktinėms), o ne investuoja į krepšinį, kurio aikštelėje, kaip rodo ir šis pasaulio čempionatas, Afrikos žemyno atstovai vis dar užima pastumdėlių vietą.

Panašios tendencijos galioja ir Lotynų Amerikoje, kur futbolas yra sporto šaka nr. 1. Tiesa, krepšinis čia jau nėra lyg trečiasis brolis, o tokiose šalyse kaip Brazilija ir Argentina – antra pagal populiarumą sporto šaka. Tas pats pasakytina ir apie skandinavus, kurie mieliau domisi žiemos sporto šakomis, ne vieną dešimtmetį garsinančiomis jų šalis, o ne nesėkmingai bandomu importuoti krepšiniu.

Tvirtesnėmis krepšinio citadelėmis būtų galima pavadinti nebent kai kurias Azijos šalis, ypač NBA virusui pasidavusią Kiniją, ir Balkanų regioną Europoje. Serbai ir kroatai apskritai garsėja puikiais visų komandinių sporto šakų, kurios žaidžiamos su kamuoliu, rezultatais. Čia galima paminėti ir rankinį, ir tinklinį, ir vandensvydį.

Lietuva = krepšinis

“O, Lietuva, žinau Vilniaus “Lietuvos ryto” komandą”, – rankose vartydamas mano pasą savo žinias rodė bosnių pasienietis ir čia pat palinkėjo gero kelio. Tuo pačiu traukiniu į Sarajevą važiuojantis studentas iš Serbijos itin domėjosi, ar lietuviai iš tikrųjų moka žaisti tik krepšinį ir negali pasigirti didesnėmis jokių kitų komandinių sporto šakų pergalėmis. Kad ir nenoromis, teko pripažinti, kad bendrakeleivis yra visiškai teisus – be krepšinio, Lietuva pasigirti nelabai turi kuo.

Kodėl taip yra, vienareikšmiškai atsakyti labai sunku. Vis dėlto galima išskirti kelis pamatinius veiksnius. Visų pirma prastos materialinės bazės, lemiančios menką ateinančiųjų sportuoti būrį, ir nuolatinis lėšų stygius – juk dauguma pinigų atitenka krepšiniui. Prie pinigų stygiaus itin prisideda netobuli įstatymai, varžantys sporto rėmimą ir neleidžiantys naudotis užsienio praktika – juk užsienyje nemažai komandų gyvena iš lažybų bendrovių skiriamos paramos. Visa tai lemia, kad iš komandinio sporto galime didžiuotis tik krepšiniu.

Futbolo rinktinė kartais iššauna kaip ta lazda ir nustebina gerais rezultatais žaidžiant su elitinėmis komandomis, bet galiausiai viskas baigiasi kaip visada – pralaimėjimu vidutiniokams ar net autsaideriams ir ankstyvu atsisveikinimu su visomis viltimis žūtbūt prasimušti į pasaulio ar Europos futbolo čempionatą. Apie klubines komandas kalbėti apskritai neverta. Taip ir sukasi užburtas ratas: nėra rezultatų, nėra žiūrovų, nėra paskatų investuoti į mažai kam įdomias ekipas.

Kitos komandinės sporto šakos irgi neturi kuo nustebinti. Kaimynai lenkai 2006 m. pasaulio tinklinio čempionate pasipuošė sidabro medaliais, pernai Europoje iškovojo auksą ir neslepia ambicijų gerai pasirodyti šiemet Italijoje vyksiančiose pasaulio pirmenybėse. Kiti kaimynai latviai gali didžiuotis ledo ritulio rinktine ir kontinentinėje ledo ritulio lygoje rungtyniaujančia Rygos “Dinamo” komanda. Tuo tarpu mūsų rinktinė ir geriausias klubas Elektrėnų “Energija” išgyvena praktiškai tik palaikomas saujelės šios sporto šakos entuziastų.

Kadaise šiek tiek geresnė buvo rankinio padėtis, bet ir čia didžiausi laimėjimai pasiekti paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai 1997 ir 1998 m. mūsiškiai žaidė pasaulio ir Europos čempionatų finaliniuose etapuose.

Tad veikiausiai neverta stebėtis, kodėl dauguma lietuvių didžiuojasi krepšiniu. Juk krepšinis lietuviams padovanojo daug įsimintinų pergalių, be to, ši sporto šaka yra pagrindinė jau vien dėl to, kad džiaugtis daugiau paprasčiausiai nėra kuo.