"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Eidamas 75-uosius metus birželio 3 dieną nuo šokinio sepsio mirė bokso legenda ir vienas žymiausių XX a. žmonių Muhammadas Ali. Daugkartinis pasaulio sunkiasvorių bokso čempionas mirė po 32 metų kovos su Parkinsono liga, kuri atėmė jo iškalbą ir fizinį vikrumą, tačiau nepalaužė tikro kovotojo dvasios.

Cassius Marcellus Clay’us gimė 1942-ųjų sausio 17-ąją Luisvilyje, Ken­tukio vals­tijoje, vidurinio sluoks­­nio atstovų šeimoje. Būsimasis čempionas pradėjo boksuotis 12-os, o jau 1960-aisiais Romos olimpinėse žaidynėse iškovojo lengvos svorio kategorijos olim­­­pinį auksą. Netrukus po to bok­sininkas, remiamas Luis­vilio verslininkų, perėjo į profesionalų sportą.

Jau po ketverių metų jis susikovė su pasaulio sunkiasvorių čempionu Sonny Listonu ir po šešių raundų įveikė jį techniniu nokautu. Po šios kovos ringe jis ištarė savo garsiąją frazę: „Aš esu geriausias, esu pasaulio ka­ra­lius.“ Po pergalės naujasis čem­pionas atskleidė, kad atsiver­tė į islamą, ir savo tikrąjį vardą pavadinęs ver­gišku pasivadino Muhammadu Ali, islamiškos organizacijos „Islamo tauta“ įkūrėjo Eli­jaho Muhammado garbei. Tuo metu jam tebuvo 22-eji. Toks žingsnis sukėlė platų atgarsį JAV.

Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve.

Į dar svarbesnes kovas M.Ali stojo už bokso ringo ribų. Boksininkas buvo aktyvus kovotojas prieš rasizmą. Kaip pats pasakojo, kai vieną kartą jį dėl odos spalvos atsisakė aptarnauti sodos vandens pardavėjas, jis išmetė savo olimpinį aukso medalį į Ohajo upę. Nors šią istoriją boksininkas išgalvojo (iš tiesų medalį jis tiesiog pametė), tai tapo užkrečiamu pavyzdžiu kitiems Amerikos afroamerikiečiams.

1967-aisiais jis buvo pašauktas tarnauti į kariuomenę ir turėjo vykti į karą Vietname. Jau anksčiau buvo pareiškęs, kad karas nesuderinamas su jo religinėmis pažiūromis, o vietnamiečiai nėra jo priešai. „Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve. Nušauti juos dėl ko? Jie niekada nevadino manęs negru, jie niekada manęs nelinčiavo, niekada neužsiundė ant manęs šunų“, – tuomet kalbėjo M.Ali.

Atvykęs į kariuomenės punktą ir išgirdęs savo pavardę boksininkas atsisakė žengti į priekį. Reakcija į tokį elgesį buvo greita ir griežta: jam buvo atimtas bokso čempiono titulas, o teis­mas už vengimą tarnauti kariuomenėje skyrė jam penkerius metus kalėjimo. Nors apeliacinis skundas bausmę sušvelnino, M.Ali keletą metų negalėjo kovoti bokso ringe ir aktyviai įsitraukė į juodaodžių teisių gynimo kampaniją Vietnamo karo metu. Siekta, kad jie nebūtų verčiami kariauti svetimose žemėse už valstybę, kurioje nesijaučia pripažinti ir gerbiami.

Ugningi M.Ali pareiškimai suskaldė jo gerbėjus ir sportininkų visuomenę: jis sulaukė milžiniško palaikymo pacifistų gretose bei juodaodžių bendruomenėse, tačiau daugelis jo kolegų sportininkų bei konservatorių nuo boksininko nusisuko.

Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško.

Baigiantis boksininko teisminiams ginčams su valstybe Džordijos valstija išdavė M.Ali boksininko licenciją ir jis vėl galėjo grįžti į ringą. Netrukus po to sausakimšoje „Madison Square Garden“ arenoje 15 raundų kovoje M.Ali pralaimėjo Joe Frazieriui. Tai buvo pirmas jo, kaip profesionalaus boksininko, pralaimėjimas, o šių dviejų boksininkų dvikovos tapo šio sporto klasika.

1974-aisiais boksininkai surėmė pečius dar kartą. Šįsyk stipresnis buvo M.Ali. Sunkia­svo­rių pasaulio čempionų vardą jis susigrąžino dar po metų, tuometiniame Zaire nugalėjęs Geor­ge‘ą Foremaną.

Jo kelionė į Afriką įrodė, kad jis tapo pasauline žvaigžde. Šią bokso dvikovą lydėjo trijų dienų muzikos festivalis, kuriame pasirodė Jamesas Brownas ir B.B.Kingas, o boksininką kiekvienoje vietoje sutikdavo ir sveikindavo minios žmonių.

J.Frazieris su M.Ali dar kartą susitiko 1975-aisiais Maniloje, Filipinuose, kur M.Ali triumfavo po 15 raundų dvikovos. Ši bokso kova iki šiol vadinama viena įspūdingiausių šios sporto ša­kos istorijoje. M.Ali sėkmingai gynė čempiono titulą iki 1978-ųjų, kai jį įveikė Leonas Spink­sas. Po metų jis paskelbė pasitraukiantis iš profesionalaus bokso, nors vėliau dar kelis kartus žengė į rin­gą ir patyrė nesėkmes.

1981-aisiais M.Ali buvo diag­nozuota Parkinsono li­ga. „Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško. Jei būčiau tobulos sveikatos, jei būčiau laimėjęs paskutines dvi dvikovas, jei neturėčiau jokių problemų, žmonės manęs bijotų. Dabar jie mane užjaučia. Jie ma­nė, kad esu Su­per­menas. Dabar jie gali sakyti – jis yra žmogus, toks pat kaip ir mes, jis turi problemų“, – viename interviu sakė boksininkas.

Nors M.Ali sveikata pamažu silpnėjo, jis išliko aktyvus, įsitraukė į humanitarinę veiklą. 1985 ir 1990 m. jis vyko į Libaną ir Iraką, siekdamas, kad būtų paleisti ten laikomi įkaitai iš JAV. 1996-aisiais jis įžiebė olimpinę ugnį Atlantoje. Jis susitikdavo su prezidentais, karaliais, valstybių vadovais ir net popiežiumi.

Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai.

M.Ali nepasitraukė nuo politinių aktualijų iki gyvenimo pabaigos – dar pernai gruodį jis išplatino pareiškimą, kritikuojantį respublikonų kandidatą į prezidento postą Donaldą Trumpą ir jo siūlymą uždrausti musulmonams atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. „Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai“, – tuomet rašė jis.

Tris kartus išsiskyręs M.Ali 1986-aisiais vedė ketvirtą kartą. Viename interviu jis sakė labiausiai besigailintis, kad skyrė per mažai dėmesio devyniems savo vaikams.

JAV prezidentas Barackas Obama sulygino boksininką su Nelsonu Mandela ir Martinu Lutheriu Kingu. „Jo kovos už ringo ribų kainavo jam titulą ir visuomenės padėtį. Tai jam pridėjo priešų kairėje ir dešinėje, padarė jį nuolat kritikuojamą ir beveik pasiuntė jį į kalėjimą. Bet M.Ali nepasidavė. Ir jo pergalė padėjo mums pasiekti tokią Ameriką, kokią mes pažįstame šiandien“, – sakė JAV prezidentas.