Norite dvasinio peno? Tada susiraskite naują knygą „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“. Joje tai rasite. O „Veidas“ siūlo ištraukų iš šios knygos.

Rašytoja Vanda Juknaitė
Pokalbis „Iš kur atsiranda žodžiai – nežinai…“

Toli gražu ne kiekvieną žmogų kančia ko nors išmoko – būna, žmonės patiria siaubingų dalykų, ir nieko. Mes gyvename laiku, kai kardinaliai keičiasi žmogaus samprata. Mes greitai turėsime reikalų su žmogumi, kuris nebesusijęs nei su vieta, nei su šeima, savaime suprantama, nei su kitais žmonėmis, nei pats su savimi. Jis nebeturės į ką susižeisti. Amerikoje žinau vieną šeimą, kurios dukra turi du vaikinus: vienas – universitetinis, o kitas – priemiestinis. Ar žinote, kodėl ji negali bendrauti tik su universiteto vaikinu? Norint su juo susitikti savaitgalį tektų labai toli važiuoti… Tai naujas gyvenimo būdas. Atrodo, Česlovas Milošas tokį žmogų įvardijo kaip „vos žmogų“.
Mes stovime prie didelių pasikeitimų slenksčio, pasikeitimų, kurie jau vyksta. Problema ta, kad tokie žmonės, taip paviršutiniškai bendraudami, lieka be galo naivūs, jie nepažįsta savęs, nesuvokia kitų žmonių, ir tas naivumas visų pirma yra pavojingas jiems patiems. (…)
Kultūra – labai plonas ozono sluoksnis. Ji vis dar priešinasi aklai egzistencijos mechanikai, beprasmiam tų pačių veiksmų kartojimui. Mechanika eliminuoja neatsakomus egzistencinius klausimus, kas yra gyvenimas, kodėl mes esame, kodėl žmogus, save suvokianti būtybė, kartais toks aklas ir nuožmus. Eutanazijos idėja kyla iš tokio mąstymo, varginančių funkcijų nutraukimas tokiame kontekste atrodo visiškai logiškai pagrįstas…

Poetas Marcelijus Martinaitis
Pokalbis „Taip atsitinka kuriant…“

Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur nebijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje armijoje.
Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra ta lietuviška tapatybė. Tikriausiai ji būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos. Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu.
Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašytojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama tuose pasauliniuose kontekstuose. Koks tas tapatybės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi tie atpažinimo kodai. Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolaikinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia sustabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degraduoja tapatybė. (…)
Neprivalo žmogus kasdien galvoti, už ką ir dėl ko jis vis atsakingas ir atsakingas, nuolat stiprinti tokį savo kompleksą, ypač kai valstybė jau gali tvarkytis pati. Panašu kaip gyventi su gimtosios nuodėmės kompleksu. O žmogus turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, mylėti moterį arba moteris vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, patraukliai. Iš žmogaus, gyvenančio savo šalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori.
Toks žmogus yra svarbiausias šalies asmuo, nes be jo daugiau nieko nėra, kad būtų stipri valstybė. Juk matome, kad valstybių nestiprina nei jų didžiausi kalnai, iškasenos, nuostabūs vandenys, puošnūs diktatorių rūmai, nei pinigus švaistantys turtuoliai, nei ginklai, kurie tik išsekina gyvybines tautų jėgas…

Perkusijos meistras Vladimiras Tarasovas
Pokalbis „Menas nepripažįsta kompromisų“

Mano instaliacijos pirmiausia yra garso instaliacijos. Į jas aš žiūriu kaip į savotiškus garso žaidimus. Kadangi esu būgnininkas, visai kitaip suprantu garsą nei kiti muzikantai. Būgnininkui groti greitai ir garsiai nėra jokių problemų, tačiau jam, kaip menininkui, tai ir nėra didžiausias iššūkis. Svarbiausia grojant būgnais yra girdėti, kadangi būgnai – instrumentas, kuris yra archajiškai autentiškas, jeigu galima taip pasakyti. Iš esmės šie garsai nesugalvoti žmogaus, kaip antai saksofono ar smuiko. (…)
Visi mokame skaityti natas ir knygas, tačiau ne visi sugebame suvokti, kas už tų natų ir tekstų slepiasi. Visa tai reikia stengtis suprasti, o tai galima padaryti tik nuosekliai skaitant poeziją, knygas, klausantis muzikos ir analizuojant viską savyje. Interneto dėka gauname milžinišką kiekį informacijos, bet tai tėra informacija, o ne tikras ir išgyventas žinojimas. Svarbiausia – gyventi šios dienos patirtimi ir niekad nesustoti: jei gyvensi tuo, ką parašei prieš dvidešimt metų, labai toli nenueisi, nes tai jau bus niekam nebeįdomu…