Egzotika. Žiemos biliardas, ledo ritulys be ledo, išbandytas vaikystėje, tik šimtus kartų greitesnis ir pavojingesnis rogučių sportas, biliardas ant žemės su šachmatų elementais – tai tik keletas pas mus bandančių įsitvirtinti sporto šakų apibūdinimų.

Vienos jų tinkamos ir kaip sportas, ir kaip aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kitas laisvalaikio pramoga būtų galima pavadinti nebent tada, jei laisvuoju metu linkstama daryti tai, kas garantuoja didelę tikimybę nusisukti sprandą. Vienos neolimpinės, bet tikrai neprastos, o kitos – olimpinės, bet nelabai brangios. Ir visos su latvišku prieskoniu. Kas šios sporto šakos?

Žiemos biliardas

Iš visų Lietuvoje bandančių įsitvirtinti sporto šakų ši yra žinomiausia, tik sporto bazių stygius jai neleidžia būti ir masiškiausiai ar populiariausiai. Jau daugiau nei dešimtmetį lietuviai bando prisijaukinti akmenslydį. Sportuoja ten, kur yra ledo arenų – Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Klaipėdoje. Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) prezidentas Vytautas Vidmantas Zimnickas kerlingą, arba lietuviškai akmenslydį, vadina biliardu ant ledo, kuriam žaisti ypatingo fizinio pasirengimo nereikia, žaidimo technika nesunkiai įsisavinama, o taisyklės greitai perprantamos. Be to, tai puikus laisvalaikio sportas, įdomus žaidimas visokio amžiaus žmonėms – pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Jeigu žaidžia tiek daug pasaulio šalių – per šimtą, vadinasi, jis išties vertas dėmesio. Domisi ne tik sveikieji, bet ir negalią turintieji.

„Norėtume tikėti, kad negalią turintys sportininkai bus tie, kurie pirmieji pateks į žiemos parolimpines žaidynes, nes ši sporto šaka tinkama ir neįgaliesiems“, – viliasi LKA prezidentas.

Pasaulyje sparčiai populiarėjančio akmenslydžio plėtrą mūsų šalyje iš pat pradžių stabdė įvairūs nereikalingi interesai, kas šią nišą užims. Porą metų atėmė ginčai, ar derėtų steigti atskirą šio žaidimo federaciją, ar prišlieti prie Greitojo čiuožimo asociacijos. „Ir kol tų ginčų neišsprendėme teisme, kad esame atskira federacija, tol ir kiti nematė reikalo mums padėti ar paremti. Išsprendus šiuos reikalus su mumis imta kalbėti kaip su visaverčiais sporto bendruomenės nariais“, – paaiškina V.V.Zimnickas.

Sulaukusi pripažinimo LKA kibo į darbus. Kreiptasi į užsienio specialistus, kad pamokytų šio sporto paslapčių, ieškota trenerių, tartasi su turimomis ledo arenomis dėl nuomos, įkurta kerlingo mokykla. Neilgai trukus ėmė rastis akmenslydžio klubų, susibūrė profesionalesnė akmenslydininkų grupė, ėmusi rengtis ir dalyvauti aukščiausio lygio čempionatuose.

„Esame maždaug trisdešimtuke – ne ką blogiau nei kitos žiemos sporto šakos, – paklaustas, kaip lietuviams sekasi Europos ir pasaulio čempionatuose, atsako V.V.Zimnickas. – Sukamės kaip išmanydami, dalyvaujame visose varžybose, į kurias tik įstengiame nuvažiuoti, aišku, už tai mokėdami ir iš savo kišenės.“

LKA vadovo tvirtinimu, finansinis klausimas, šalia bazių, yra vienas aktualiausių, nes kol nėra rezultatų, niekas neduoda pinigų. „Jeigu investuoji, po kurio laiko galima kažką parodyti, bet nieko neįdedant apie rezultatus kalbėti sunku. Laimė, mus stipriai palaiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuriam esame dėkingi ir už finansinę paramą, Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą“, – džiaugiasi LKA prezidentas.

Vienas pagrindinių akmenslydžio puoselėtojų tikslų – pasistatyti specialiai šiai sporto šakai plėtoti skirtą areną, kurioje būtų profesionaliai treniruotis tinkamas ledas. Tas, kuris pritaikytas viešiesiems renginiams, čiuožti, ledo rituliui žaisti, nevisiškai atitinka akmenslydininkų poreikius. Reikėtų du tris kartus mažesnės, taigi panašiai tiek ir pigesnės arenos. Be to, jau yra investuotojų, kurie šią areną pasirengę statyti, tik reikia sklypo. Asociacijos prezidento tikinimu, norinčiųjų žaisti akmenslydį netrūksta, todėl arena būtų nuolat užpildyta, taptų lengviau dėlioti treniruočių grafikus, burti vaikų grupes. Bent keturių takelių arenos užtektų ne tik rimtoms vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treniruotėms, bet ir mėgėjiškam žaidimui išbandyti ar tiesiog papramogauti.

„Jeigu privatūs asmenys nori investuoti į mums reikalingą infrastruktūrą, vadinasi, jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą. Aktyviai vedame derybas tiek su Vilniaus miesto savivaldybe, tiek su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl sklypo, kuriame galėtų iškilti akmenslydininkams skirta arena, – sako ne visai prašinėtoju besijaučiantis V.V.Zimnickas, valdininkams pateikiantis konkretų verslo pasiūlymą. – Mes jau einame į tą lygį, kai meistriškumui kelti reikalingos normalios bazės, o aukštesniam laipteliui reikia šiek tiek daugiau.“

Pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad nėra nė vienos žiemos sporto šakos, kurios atstovai, aukšto meistriškumo sportininkai, svarbiausiems startams rengtųsi Lietuvoje, nes pas mus nėra sąlygų. „Akmenslydininkų meistriškumui kelti treniruočių sąlygos Lietuvoje taip pat nepakankamos, nes, kaip minėjau, mums reikalingas kitoks ledas. Dėl to Europos, pasaulio čempionatams rengiamės Latvijoje, Suomijoje, kur ir ledas nėra labai brangus, ir sąlygos gana geros. Beje, latviai čia mus stipriai lenkia – ir kalbant apskritai apie visą žiemos sportą, ir konkrečiai apie akmenslydį. Lietuvai reikia nebrangių sporto šakų – masiškumas, pigumas ir prieinamumas turėtų būti pagrindiniai kriterijai. Akmenslydis nėra brangus: akmuo kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, lazdos – iki šimto, o bene brangiausiai atsieina sportininkų apranga ir batai, nes reikia tokių, kad palyginti mažai judėdamas sportininkas nesušaltų. Esu įsitikinęs, kad finansinė šio žaidimo pusė taip pat padėjo akmenslydžiui taip greitai išpopuliarėti visame pasaulyje“, – atkreipia dėmesį V.V.Zimnickas.

Ledo ritulys be ledo

Penktus veiklos metus pradėjusiai Lietuvos grindų riedulio federacijai (LGRF) vis dar tenka aiškinti, kokią sporto šaką jie plėtoja. Grindų riedulys – tai kaip ledo ritulys, tik be brangiai kainuojančio ledo, atitinkamų arenų ir visos kitos ledo ritulininkų amunicijos. Grindų rieduliui užtenka paprastos salės ir lazdos su kamuoliuku. Aišku, profesionaliai žaisti salėje reikalingi bortai, bet puiki išeitis mokyklų salėse – apversti gimnastikos suoliukus, kad kamuoliukas kur nors nenuriedėtų, ir puikiausiai galima žaisti.

„Praėjusią vasarą dalyvavome kūno kultūros ir sporto renginius Vilniuje organizuojančios įmonės „Sveikas miestas“ renginyje. Pristatėme savo sporto šaką, vilniečiams ir miesto svečiams rodėme, kaip reikia žaisti grindų riedulį. Vos gavę į rankas lazdą vaikai labai greit įsitraukia ir pagauna azartą. Juk ne visiems pavyksta žaisti krepšinį ar futbolą, o mes siūlome alternatyvą – grindų riedulį: ir nauja, ir įdomu su lazda vaikytis kamuoliuką“, – pasakoja šios federacijos prezidentas Algirdas Demidovičius.

Grindų riedulys aktyviai žaidžiamas ten, kur populiarus ledo ritulys. „Aplink mus – latviai, rusai, baltarusiai stiprūs. Latviai pasaulio čempionatuose būna ketvirti arba penkti. Latvių sporto bazės geresnės, juk ten ir ledo ritulys populiarus, – kaimynams gerų žodžių negaili LGRF prezidentas. – Visa Skandinavija žaidžia, ypač Suomija, Norvegija, jeigu pasižiūrėsime į Europos gilumą – Šveicarija, Čekija, Lenkija, Rusija stipri. Ir žiūrovų daug sutraukia. Pats stebėjau pilnoje 14 tūkst. žiūrovų vietų turinčioje arenoje vykstantį pasaulio čempionatą.“

Šiandien yra suburtos keturios grindų riedulio komandos, yra kelios vaikų grupės. Ką nors nuveikti vien dirbant visuomeniniais pagrindais, LGRF prezidento tikinimu, sunku. Tarkime, čempionatams suorganizuoti renkami asmeniniai pinigai. Už šiemet iš KKSD sporto rėmimo fondo gautą paramą – 2 tūkst. eurų – ketinama nupirkti lazdų ir nuvežti į mokyklas, o daugiau nelabai ką nuveiksi.

„Viskas paprasta: neturi pinigų – negali išsinuomoti salės, negali rinkti grupės. Mums sako: susiraskit rėmėjų. Bet tai padaryti nėra lengva, nes jie mieliau renkasi žinomas sporto šakas. Apskritai naujai sporto šakai Lietuvoje įsitvirtinti sunku, gal čia reikėtų daugiau politinės valios keisti rėmimo tvarką“, – svarsto pašnekovas.

Šiandien grindų riedulys labiau žinomas Aukštaitijoje – Molėtuose, Ignalinoje. Mokytojas entuziastas dirba Vilniaus rajone Marijampolyje. Bet susisteminti, surengti visiems žaidžiantiesiems turnyrą be pinigų sunku. Vis dėlto apie Velykas ketinama Vilniuje surengti turnyrą, į kurį turėtų atvažiuoti ir latviai, baltarusiai.

Išbandyta vaikystėje

Į pasaulyje itin populiarių, o Lietuvoje dar tik akmens amžių išgyvenančių sporto šakų sąrašą patenka ir bobslėjus, skeletonas bei rogučių sportas. Tai pačios jauniausios žiemos sporto šakų federacijos Lietuvoje, LTOK pripažintos prieš pusmetį. Tam, kad sporto organizacijos neveiktų be sportininkų, šių metų pradžioje Lietuvos bobslėjaus ir skeletono bei Rogučių sporto federacijos skelbė galimų kandidatų atranką. Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacijos (LBSF) prezidentas Vitalijus Švedas sako, kad dar negalėtų pasakyti, ar ši atranka pavyko.

„Apskritai atėjo santykinai daug žmonių, tik merginų sulaukėme mažiau, nors kvietėme, raginome ateiti. Šios atrankos rezultatai priklausys nuo to, ar bus sėkmingas kitas žingsnis, – prasitaria V.Švedas. – Dar nieko neišrinkome, jokių rinktinių nesudarėme, nes tai buvo pirmasis atrankos etapas – fizinių gebėjimų patikrinimas.“

Antrasis turėtų vykti Latvijoje, Siguldos rogučių trasoje. Visiems atrankos dalyviams bus suteikta galimybė išbandyti visas roges – ledroges, skeletoną, rogutes, o specialistai žiūrės, kaip kandidatai jaučiasi, stebės koordinaciją ir kitas reikiamas savybes. Tik tada bus aišku, kas apskritai bent teoriškai gali sportuoti, juk gali būti ir taip, kad nė vienas kandidatas netiks, tada teks kitą atranką skelbti.

„Ne, su jamaikiečiais neteko nei bendrauti, nei jiems rankos spausti, – paklaustas, gal rogučių sporto entuziastus pradėti veiklą Lietuvoje įkvėpė gerai žinomos tropinės salos Jamaikos bobslėjininkų pavyzdys, juokiasi trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę turintis V.Švedas. – Čia labiau latviai dėti nei jamaikiečiai.“

Kaip žinoma, Latvijoje dar nuo sovietmečio yra rogučių trasa, nuo senų laikų jie turi ir specialistų, tad dėsninga, kad po daugybės darbo metų sulaukiama ir rezultatų. Pašnekovo lyginimu, čia kaip pas mus krepšinis – turime salių, ateina daug norinčiųjų žaisti krepšinį. Bet norų neužtenka, dar visur reikia įdirbo, pastangų, stovyklų, treniruočių – daug sudedamųjų dalių.

Kaip ir visiems, rogutininkams pats didžiausias galvos skausmas – pinigai, nes šarada ta pati: kol nerodai rezultatų, tol niekas neduoda pinigų. „Labai sunkiai sukasi šis ratas, kol pagaliau įsisuka. Padėti iš jo išeiti gali visu ryškumu blykstelėjęs vienas sportininkas, kaip nutiko, tarkime, su plaukimu: auksinė žuvelė kone 25 metus kažkur blaškėsi ant kranto – turėjom šiokių tokių baseinų, sportininkų, daug mėgėjų, bet šiam sportui dar labiau išgarsinti ir atkreipti dėmesį į varganą bazių būklę pakako vieno žmogaus“, – pateikia pavyzdį LBSF vadovas.

Paraginti lietuvius išbandyti bobslėjų, skeletoną ar rogutes paskatino keli veiksniai. Pirma, šiuo metu neturime ypač daug pasiekusių žiemos sporto šakų atstovų, o čia bent jau teoriškai galima gana greitai pasiekti rezultatų. Pasauliniu mastu tai irgi nėra tokia masinė žiemos sporto šaka kaip slidinėjimas ar biatlonas, kurias plėtoja begalė šalių. Vadinasi, ir konkurencija šiek tiek mažesnė. „Taigi kuo greičiau subursi gerą komandą, atrasi tai sporto šakai tinkamų žmonių, tuo greičiau sulauksi dėmesio, valstybės ir rėmėjų lėšų, nes jie irgi matys naudą paremti“, – įsitikinęs V.Švedas.

Antra, tai olimpinės sporto šakos ir bene vienos paskutiniųjų, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Vadinasi, ateityje tai galimybė atstovauti savo šaliai dideliuose sporto renginiuose ir, tikėkimės, žiemos olimpinėse žaidynėse.

Trečia, nei bazių, nei specialistų toli ieškoti nereikia – visko yra kaimyninėje Latvijoje. „Su latviais konsultavomės, domėjomės, kaip jie vertina šią mūsų iniciatyvą. Jie pažadėjo viskuo, kuo įmanoma, pasidalyti, patarti, paremti žiniomis ir panašiai. 350 km iki rogučių trasos nėra baisus atstumas. Juk mūsų ir mentalitetas, ir kalba panaši, tai kodėl ir mums nepabandyti“, – ragina pašnekovas.

Ketvirta, tai nėra pati brangiausia sporto šaka. Brangesnės bobslėjininkų ledrogės, kainuojančios 15–20 tūkst. eurų, o rogučių ar skeletono rogių kaina prasideda nuo 5 tūkst. Be to, iš pradžių jų nebūtina pirkti – galima ir nuomotis.

Biliardas ant žemės su šachmatų elementais

Jokių ypatingų ar pas mus nesančių sąlygų nereikia petankės žaidėjams, vasarą metalinius rutulius mėtantiems lauke įrengtose, žiemą – didelių reikalavimų nekeliančiose uždarų patalpų aikštelėse. Po šešerių petankės entuziastų veiklos metų susidarė tam tikra žaidėjų bendruomenė, išryškėjo aktyviau įsitraukę miestai, susibūrę centrai. „Plėtra taip sparčiai nevyksta, kaip norėtume, nes Lietuvoje labai trumpos vasaros – juk vasarą žaisti petankę lauko sąlygomis nieko nekainuoja, o šaltu arba lietingu sezonu neturime kur treniruotis, nėra aikštelių“, – sako Nacionalinės rutulių sporto federacijos (NRSF) prezidentas Linas Budrikas.

Taigi šiltuoju sezonu rutulių pamėtyti kauniečiai renkasi į Dainavos parką, kuriame seniūnija leido įsirengti keletą aikštelių. Aikštelės sąnaudos nedidelės – dažniausiai ant kietesnės dangos pakanka papilti skaldelės. „Galima žaisti ir ant žolės, bet maloniau ir naudingiau treniruotis tokiose aikštelėse, kokiose treniruojasi visas pasaulis“, – sako petankės entuziastas, šaltuoju sezonu su bendraminčiais žaidžiantis buvusių gamyklų ir panašiose neišvaizdžiose teritorijose.

Petankės sostinė yra Kaunas, toliau pagal šio žaidimo populiarumą rikiuojasi Birštonas, Šiauliai, Vilnius. Dabar yra per šimtą aktyviai sportuojančių ir bent kartą per metus turnyruose dalyvaujančių žaidėjų. 70–80 čempionatuose, turnyruose dalyvauja nuolat. Vyksta Lietuvos turnyrai: pernai federacija ir klubai jų suorganizavo gal penkiolika, pats didžiausias – „Kaunas International“, šiemet jau aštunti metai vyksiantis laikinojoje sostinėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. „Į jį atvyksta ir dalyvių iš užsienio, net iš tolimosios Indijos ar Mongolijos, o pernai Kaune lankėsi Tarptautinės petankės federacijos prezidentas“, – garbingą svečią pamini L.Budrikas.

Pasaulyje tai aktyvus judėjimas, ypač Pietų šalyse – Ispanijoje, Italijoje, žinoma, petankės gimtinėje Prancūzijoje. Be to, ji populiari ne tik tarp sveikųjų, bet ir tarp negalią turinčių žmonių. „Tokios petankės, kokią mes žaidžiame dabar, sumanytojas buvo neįgalus žmogus, prikaustytas prie invalido vežimėlio, – primena L.Budrikas. – Netgi sakyčiau, kad tarp neįgaliųjų petankė populiarėja gerokai greičiau. Kauno petankės klubas „Boules LT“ kasmet rengia turnyrus neįgaliesiems, buriamos vadinamosios mišrios komandos, kurias sudaro ir sveiki žaidėjai, ir neįgalieji, ir turintieji protinę negalią. Būna labai daug emocijų.“

Pats į pasaulio ir Europos čempionatus važinėjantis federacijos prezidentas patikina, kad per šešerius septynerius dalyvavimo juose metus progresas matyti. „Iš pirmųjų grįždavome nuleistomis galvomis, o dabar jau jaučiamės kaip vidutiniokai“, – sako sausio pabaigoje iš Nicoje vykusio pasaulio čempionato, sutraukusio sportininkų iš daugiau nei 40 šalių, grįžęs L.Budrikas.

Tai nebrangi sporto šaka. Paprasčiausi kiniški rutuliai kainuoja 5–7 eurus, profesionalų – 50–300 eurų. „Patys brangiausi rutuliai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo brangūs, betgi jie tarnauja mažiausiai dešimt metų, o jei žmogus rečiau žaidžia – šie rutuliai vos ne amžini“, – sako pašnekovas, atskleisdamas, kad ir pats petanke susidomėjo netyčia, kiniškame kataloge pamatęs kažkokius rutulius. Iš smalsumo įsigijęs ėmė rimčiau domėtis, ką su tais rutuliais veikti. Jo bendraminčiai irgi panašių šio žaidimo atradimo istorijų galėtų papasakoti: vieni pamatė, kaip žaidžiama, kiti patys iš užsienio rutulių parsivežė, tretiems kas nors padovanojo. Iš pradžių žaidė pagal susigalvotas taisykles, bet knygos, internetas savarankiškai padėjo atrasti ir treniruočių metodikas, ir tarptautines taisykles, tad kuo tolyn, tuo viskas ėjo profesionalyn.

Ko šiai sporto šakai reikia? „Loginio mąstymo – taktikos, strategijos, gebėjimo numatyti ėjimus į priekį. Aišku, ir technikos, kuriai išmokti vienų metų nepakanka“, – vardija pašnekovas, pridurdamas, kad petankę galima žaisti nuo penkerių metų iki žilos senatvės.

Įsitvirtinti sunku

Visi kalbinti Lietuvoje dar naujų sporto šakų atstovai neslėpė, kad įsitvirtinti sunku, ypač dirbant vien iš entuziazmo ir iš savo kišenės pridedant taip trūkstamų pinigų.

„Kaip ir visos naujovės, sportas irgi reikalauja įdirbio, o mes visi entuziastai. Tai nėra pagrindinis mūsų darbas, neturime tiek laiko, kad galėtume jį skirti žmonėms pritraukti, – prasitaria petankės puoselėtojas L.Budrikas, pridurdamas, kad tereikia pabandyti, ir dažnai tiek užtenka, kad pamėgtum šį žaidimą. – Tiems, kuriems patinka kova, kurie mėgsta laimėti, šis žaidimas tinka ir prilimpa. Juk ne visi pajėgia užsiimti aktyviu sportu, o čia galima puikiai išsikrauti ir patenkinti sportinių emocijų poreikį.“

Grindų riedulio propaguotojas A.Demidovičius, be tradicinių naujai sporto šakai įsitvirtinti trukdančių kliuvinių – pinigų, treniruočių bazių, inventoriaus, trenerių stygiaus, dar pamini konservatyvų mūsų požiūrį. „Ir mokytojams, ir treneriams, ir pagaliau tėvams gal paprasčiau vaikus skatinti užsiimti krepšiniu arba futbolu, bet ne visi vaikai šiuos žaidimus gali žaisti. Nereikėtų bijoti pabandyti juos sudominti nauja sporto šaka, ypač tokia, kuriai nieko daug nereikia – šiuo atveju tik lazdų, kamuoliuko ir entuziasto mokytojo ar trenerio“, – drąsina LGRF prezidentas.

Pašnekovų teiravomės, ar, jų manymu, po dešimtmečio kas nors Lietuvoje pasikeis. Prisiekęs petankininkas L.Budrikas įsitikinęs, kad taip: „Net jei pas mus stipriai nepadaugės žmonių, ne vienas šį žaidimą pamatys užsienyje. Didžiuosiuose Europos miestuose – Milane, Diuseldorfe, o ką jau kalbėti apie Prancūziją, kurioje pilna petankės aikštelių ir ištisų parkų, arba lietuvių dažnai lankomoje Turkijoje vien tik rutulių skambėjimas vakarais ir girdėti. Todėl petankininkų veikla suaktyvės.“

Jaunos Bobslėjaus ir skeletono federacijos prezidentas neabejoja, kad po dešimtmečio turėsime savo komandas, kurios dalyvaus varžybose ir atstovaus Lietuvai pasaulio, Europos čempionatuose. „Labai norėtume, kad ir bent vienoje olimpiadoje po dešimties metų jau būtume sudalyvavę. Bet šnekėčiau apie atstovavimą savo šaliai, šalies pareklamavimą – apie vietas, konkrečius rezultatus dar ne laikas kalbėti“, – sako V.Švedas.

Grindų riedulio federacijos vadovas nusiteikęs ne taip optimistiškai: „Pas mus žolės riedulys, kuris yra olimpinė sporto šaka, sunkiai skinasi kelią, tad vargu ar mes sulauksime didelių pokyčių po dešimties metų. Svarbiausia, kad trenerių ar mokytojų entuziastų būtų: vos koks atsiranda, ten iškart ši sporto šaka ima greitai populiarėti.“

Svarstydamas apie akmenslydžio ateitį Lietuvoje V.V.Zimnickas vėl grįžta prie esmės – sporto bazių. „Tikimės, kad akmenslydis galėtų būti ta sporto šaka, su kuria mūsų šalies atstovai realiai pretenduotų į žiemos olimpines žaidynes. Apie 2018 m. vyksiančias žaidynes dar nešnekam, bet apie kitą – 2022-ųjų žiemos olimpiadą jau galėtume pasvajoti. Tačiau tam reikia, kad per artimiausius metus ar dvejus turėtume savo areną ir būtų kur treniruotis. Tarkime, latviams pakako ketverių metų įeiti į šios sporto šakos komandų elitą. O turėdamas mintyje Lietuvos žiemos sporto bazių padėtį manau, kad mes tikrai turime neblogų perspektyvų“, – sako LKA vadovas.

Trumpai apie sporto šakas

Petankė (pranc. ~pétanque~) – žaidimas su rutuliais, kurio esmė yra mesti metalinį rutulį kuo arčiau medinio, vadinamo košonetu. Žaidžiama ant smėlio arba žvyro, bet galima ir ant žolės ar kitokio paviršiaus.

Dar senovės Graikijoje buvo žaidžiami monetų metimo į tolį žaidimai. Vėliau monetas pakeitė plokščios plytos, akmeniniai kamuoliai, mediniai kamuoliai. Senovės Romos gyventojai pridėjo taikinį ir taikė akmenis numesti kuo arčiau jo. Dabartinę petankę 1907 m. sugalvojo neįgalus prancūzas Jules‘is Le Noiras. Jis taip patobulino taisykles, kad žaidžiant labiausiai dirbtų rankos, todėl petankė netruko išpopuliarėti tarp neįgaliųjų. 1910 m. surengtas pirmasis petankės čempionatas. 1958 m. Marselyje įkurta Nacionalinė petankės federacija. 1959 m. įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. 2007 m. pasaulio čempionate pirmąkart dalyvavo Lietuvos rinktinė.

Akmenslydis (kerlingas; angl. ~curling~) – komandinis žiemos sportas, reikalaujantis ne jėgos, o tikslumo ir geros žaidimo strategijos. Žaidimo esmė – stačiakampėje ledu dengtoje aikštelėje leisti savo akmenis taip, kad jie atsidurtų kuo arčiau nupiešto taikinio (vadinamojo namų centro). Akmens slydimo greitį papildomai galima reguliuoti trinant ledą prieš akmenį.

Atsirado XVI a. Škotijoje, buvo žaidžiamas ant užšalusių upių ir ežerų ledo. 1966 m. Perte, Škotijoje, įkurta Pasaulinė kerlingo federacija. Nuo 1955 m. vyksta Europos čempionatai, nuo 1998 m. įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą.

2002 m. įkurta Lietuvos kerlingo asociacija. Nuo 2004 m. Lietuvos komandos pradėjo dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Rogučių sportas – olimpinė žiemos sporto šaka. Sėdus į rogutes (kojomis į priekį)  leidžiamasi po vieną arba poromis specialiai įrengta trasa, tikslas – kuo greičiau ją įveikti. 1957 m. įkurta Tarptautinė rogučių sporto federacija (FIL). Nuo 1964 m. ši sporto šaka įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. 2013 m. pabaigoje įkurta Lietuvos rogučių sporto federacija.

Skeletonas (angl. ~skeleton~ – „skeletas, karkasas“) – olimpinė žiemos sporto šaka. Gulama veidu žemyn ant skeletono rogių, į jas remiantis tik rankomis, ir kuo greičiau bandoma įveikti trasą, rogių judėjimo kryptį keičiant kūnu arba specialiais dantytais batais. Pirmosios skeletono rogutės XIX a. sukonstruotos Šveicarijoje. Skeletonininkai rungtyniavo 1928 m. Sankt Morice vykusioje žiemos olimpiadoje, bet antrosios olimpinės galimybės jiems teko laukti iki pat 2002 m. žiemos žaidynių. 2013 m. įsteigta Lietuvos bobslėjaus ir skeletono sporto federacija.

Ledrogių sportas (bobslėjus; angl. ~bobsleigh~ – „greitasis nusileidimas nuo kalno“) – ledo sporto šaka. Čiuožiama specialiai įrengta ledo trasa vairuojamomis rogėmis. Ledrogių sportas irgi atsirado Šveicarijoje. 1884 m. Sankt Morice įkurtas pirmasis pasaulyje ledrogių sporto klubas. Iki 1972 m. varžybose dalyvavo tik vyrai. 1923 m. Paryžiuje įsteigta Tarptautinė bobslėjaus ir tobogano federacija, o po metų Šamoni, Prancūzijoje, įvyko jos olimpinis debiutas.

Toboganas – Kanados indėnų rogės be pavažų, kuriomis XX a. pradžioje buvo rengiamos oficialios nusileidimo nuo kalnų varžybos. Šis žodis kaip tradicija išsaugotas Tarptautinės federacijos pavadinime.

2002 m. olimpinėse žaidynėse pirmą kartą susirungė moterų bobslėjaus komandos.

Grindų riedulys (angl. ~floorball~) – su lazdomis ir kamuoliuku salėje žaidžiamas į ledo ritulį panašus žaidimas. XX a. pradžioje greičiau kaip pramoga išpopuliarėjo Kanadoje, įtrauktas į mokyklų programas, pradėti rengti turnyrai. Kaip tarptautinė sporto šaka susisteminta Švedijoje XX a. aštuntąjį dešimtmetį. 1986 m. įkurta Tarptautinė grindų riedulio federacija, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys narės. Pastarųjų kelerių pasaulio čempionatų pajėgiausiųjų penketuką sudaro Suomija, Švedija, Šveicarija, Čekija ir Latvija. 2008 m. pripažintas TOK, todėl viliamasi, kad kada nors pateks ir į olimpinių žaidynių programą.

2009 m. įsteigta Lietuvos grindų riedulio federacija.

Inga Jarmalaitė-Necelienė