Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė Editos Mildažytės knyga “Pasimatymas su Lietuva”. Joje pasakojama apie šiandienos Lietuvą, žymius žmones, apie tai, kuo mūsų gimtinė įdomi ar net unikali. “Skaitinių” rubrikos skaitytojams pristatome keletą ištraukų iš šios knygos.

Prie stalo – visa Lietuva

Kūčios – tai ypatinga šeimos šventė, kai iš užjūrių grįžta pilni lėktuvai emigrantų, studentija iš didžiųjų miestų autobusais traukia namo, o kiekviena virtuvė pakvimpa džiovintais grybais, silke ir kopūstais. Nenustebkite, jei gruodžio 24-osios vakarą centrinėse Lietuvos miestų gatvėse pasijusite vienas. Kūčios – mistinė, bene seniausia tebegyvuojanti lietuvių šventė, šaknimis siekianti žemdirbystės pradžios laikus, iki šiol išsaugojusi daug senųjų tradicijų.
Žymiausias lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Būga teigė, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš graikų. Tai liudija tą pačią – apeiginio grūdų valgio – reikšmę turintys žodžiai: rusų kutja, baltarusių kucia, graikų kukia (pupos). Lietuvoje ši diena buvo artimiausiai susijusi su vėlėmis, jų maitinimu, burtais ir magija. Ir mūsų dienomis rengiantis tradicinei vakarienei po balta staltiese dedamas pluoštelis šieno (šiandien – Kristaus lopšiu tapusioms ėdžioms atminti, o pagonybės laikais tai buvo derliaus apeigų atributas).
Anksčiau virš stalo kabindavo šiaudinius paukščius (jie – ryšininkai tarp šio ir ano pasaulio) arba suvertų šiaudų kompozicijas – sodus. Dabar paprastai Kūčių vakarą puošiama eglutė, kai kur – tradiciniais šiaudiniais žaislais. Dažnas lietuvis renkasi tikrą, ne plastikinę eglutę ar bent jos šaką.
Kūčios, išsaugotos per karus ir tremtis, išvežtos sykiu su emigrantais, ir šiandien vis dar suburia visą šeimą prie apeiginės vakarienės stalo. Patekėjus Vakarinei žvaigždei vaišinamasi tik su artimais žmonėmis. Stalas nukraunamas tradiciniais patiekalais, mėgstama laikytis ritualinio jų skaičiaus – 12: manoma, kad jie simbolizuoja 12 mėnesių arba 12 apaštalų. Tai daugiausia augalinės kilmės valgiai. Būtinas patiekalas – kūčiukai (kepti tešlos gabalėliai, kurie dar vadinami prėskučiais, šližikais ir kitaip) su aguonpieniu arba mirkyti kviečiai, užpilti medumi pasaldintu vandeniu. Negalima valgyti kiaušinių, sviesto, mėsos.
Skirtingose Lietuvos vietose Kūčioms ruošiamos įvairios mišrainės (burokėlių, kopūstų) su aliejumi, kepami pyragai ar bandelės su grybais, aguonomis, mėlynėmis, verdami virtiniai, skryliai, keliais būdais ruošiama silkė, kita žuvis. Mėgstami grybų – džiovintų, sūdytų, raugintų, marinuotų – valgiai. Alkoholiniai gėrimai, juolab stiprūs, prie Kūčių stalo nevartojami, nors pastaruoju metu vienur kitur Kūčių valgiai užgeriami raudonuoju vynu.
Kūčių vakaras ir naktis – virsmas iš tamsiojo, pavojingojo meto šviesos link, o Kalėdų rytas skelbia prasidedančią žiemos saulėgrįžą. Lietuviškas Kalėdų pavadinimas, pagal kai kuriuos aiškinimus, kildinamas iš lotyniško žodžio calendae – kalendos, romėnų mėnesio pirmoji diena. Draudimai Kalėdų laikotarpiu dirbti ir privalomas 12 dienų šventimas siekia seniausius laikus. Šie maginiai reikalavimai turėjo ir praktinę prasmę – atsipūsti po didžiųjų metų darbų. Kalėdų rytas prasideda dovanų paieška po eglute. Pusryčiaujame prie šventiškai papuošto stalo. Dabar jau privalu atverti namų duris kiekvienam besibeldžiančiam: tokios mūsų Kalėdos – atvirų durų dienos.

Pirties brolija

Sunku įsivaizduoti lietuvio poilsį sodyboje be pirties. Pėrimasis, maudymasis – tai ir švarinimosi ritualas, ir pramoga, o įgudusiam mauduoliui – kone religija. Pirtys baltams žinomos nuo seniausių laikų. Manoma, kad garines pirtis slavai ir finai perėmė būtent iš baltų. Iš baltų pasiskolintas suomių kalbos žodis pirtti – „dūminė troba“ rodo, kad skolinimo metu baltų gyvenamoji troba buvo dūminė, be kamino, joje žmonės ne tik gyveno, bet ir pėrėsi.
Pirties pavadinimas greičiausiai yra kilęs iš žodžio „pertis“ – „vanotis, plaktis vanta“. Iki šių dienų posakis „išperti kailį“ reiškia „mušti“.
Nuo seniausių laikų pirtis buvo atskiras pastatas nuošalioje sodybos vietoje, mat saugotasi gaisrų. Jau nuo XVI a. aptinkama draudimų statyti pirtis ir jose praustis. Šie draudimai atėjo su Prūsijos įstatymais per Mažąją Lietuvą ir Suvalkiją. Pirtis nuo pagonybės laikų buvo ritualinė vieta, tad kartu su pirtimis buvo stengiamasi pašalinti ne tik gaisrų grėsmę, bet ir nekrikščioniškus papročius. Vis dėlto Dzūkijoje ir Aukštaitijoje išliko nepakitusi maudymosi pirtyse tradicija.

Žydų šimtmečiai Lietuvoje

Nėra šalies, kurioje nebūtų žinomi litvakai – žydai, kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Tarp litvakų ir jų vaikų – net penki Nobelio premijos laureatai, vienas jų – Izraelio prezidentas Šimonas Peresas (Shimon Peres). Litvakai buvo net trys Izraelio valstybės prezidentai ir keturi premjerai, tarp jų ir Ehudas Barakas.
Lietuvos Brastoje (dabar Brestas, Baltarusija) gimęs ir Mosado – galingos slaptosios tarnybos vienas įkūrėjų Menahemas Beginas, garsusis Paryžiaus ekspresionistas tapytojas Chaimas Soutine’as pasirašinėjo lietuviu, iš Amedeo Modigliani paveikslo šypsosi Lipchitzų šeima, kurios galva – garsusis skulptorius Jacques’as Lipchitzas, gimęs Druskininkuose.
Kaune gimusio, Niujorke mirusio Arbit Blato tapyba jo našlės valia papuošė Lietuvos nacionalinės dailės galerijos sienas, o Romainas Gary taip įspūdingai aprašė Vilniaus Pohulianką (dabartinę J.Basanavičiaus gatvę, kadaise – mėgstamą vilniečių pasivaikščiojimų vietą), kurioje prabėgo jo vaikystė, kad jo kūrybą įsimylėję vilniečiai net pastatė paminklą du sykius Goncourt’ų premijos laureatui.
Vilniuje augęs visame pasaulyje žinomas prancūzų rašytojas, diplomatas, Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų aviacijos operacijose dalyvavęs pilotas Romainas Gary (tikr. Roman Kacew) yra vienintelis kūrėjas, pelnęs net dvi Goncourt’ų premijas. Ši viena garbingiausių literatūros premijų skiriama tik vieną kartą, bet Gary, jau būdamas Goncourt’ų laureatas, pasirašė knygą Emile’io Ajaro slapyvardžiu ir „per klaidą“ dar kartą buvo premijuotas.

Šiaurės Sachara

Kas sieja rusų carą Petrą I, prancūzų rašytoją enciklopedininką Denis Diderot, vokiečių mokslo švyturius brolius Alexanderį ir Wilhelmą Humboldtus, Prūsijos karalius Vilhelmą I, Frydrichą Vilhelmą III ir karalienę Luizę, didžiuosius XX a. romanistus Thomą Manną, Kobo Abę, egzistencialistą Jeaną-Paulį Sartre’ą ir pajūrinę zundą? Ogi Lietuvos perlas – Kuršių nerija, siauras pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Kaip rodo pavadinimas, nerija buvo gyvenama jau išnykusios baltiškos kuršių genties. Daugiau nei 700 m. su Klaipėdos kraštu priklausė Vokiečių ordino valstybei, Prūsijai, Vokietijai, kol 1923 m. dalis nerijos atiteko nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Kuršių nerija – unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys: vėjo supustytos kopos, žmogaus rankų supiltas ir apželdintas prieškopis ir smėlynuose išsibarstę kaimeliai. Visame pusiasalyje žmonių apstatytos vietos teužima 1,5 proc. teritorijos, užtat kas antras medis pasodintas žmogaus.

Lapkričio sutemų šviesa

Ar Vėlinės – lietuviškas Helovinas? Gali būti, nes abi šios ritualinės dienos panašios savo esme, tik keltiškoje tradicijoje dvasias reikėjo apgauti persirengiant, išgąsdinti triukšmais, o lietuviai dvasias linkę permaldauti, palenkti. Tam tikslui vykdavo dabar jau pamirštas aukojimas kapinėse, o visai neseniai amžinojo poilsio vietose keltos ir puotos. Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų rašytojas Dionizas Poška veikale „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijos“ pasakoja skaitęs 1636 ir 1653 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės revizorių įrašus inventoriuose (liustracijose) ir cituoja juose rastą instrukciją klebonui ir Telšių seniūnijos valstiečiams: „…Kadangi šiame krašte (…) tarpe paprastų žmonių, ypač tarpe tų, kurie gyvena arti heretikų maldyklų, senoviniai ir tikrai pagoniški burtai bei prietarai nėra išgyvendinti ir žmonės ne tik burtininkų šaukiasi, bet ir kažkokius banketus kapuose vaišindamiesi už numirėlių vėlių sveikatą kelia, ir tas jų aktas vadinamas šermenia, tad visus šiuos prietarus dvaras tegu uždraudžia, ir pats klebonas (…) tegu tokius pagoniškus papročius išgyvendinti stengiasi ir kiekvienam, kas tokius banketus kels, tegu deda baudą: lietuvišką kapą.“

Edita Mildažytė

Box
Apie knygą ir autorę
Edita Mildažytė – žinoma Lietuvos žurnalistė, prodiuserė, laidų ir renginių vedėja. 1987-aisiais pradėjusi dirbti radijo diktore, daugiau nei per 20 kūrybos metų sukūrė ir vedė keletą televizijos laidų, iš kurių itin populiari buvo „Bobų vasara“. O didžiausias projektas – „Bėdų turgus“ Lietuvos televizijoje gyvuoja jau dvidešimtmetį. Naujausi Editos darbai – televizijos projektas „Europos vidury“ ir ši knyga.
„Šioje knygoje aš aprašiau tokią Lietuvą, kokią jaučiu. Aš iš tikrųjų didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir labai myliu šitą kraštą. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte tą pasididžiavimą, kurį surašiau į knygą. Galbūt čia nerasite itin naujų dalykų, bet kiekvienas rasite šį tą nauja – tai pažadu. Bent jau detalę, kurią galėsite įlipinti į savo žinojimo ir meilės dėlionę“, – teigia knygos autorė E.Mildažytė.