Visuomenė ir valstybė dažnai pamiršta, kad sukurti naują vaistą kainuoja didžiulius pinigus. Kadaise sukurti naują vaistą buvo santykinai nesunku, nes vaistų buvo mažai, tačiau laikui bėgant mokslininkams tenka vis detaliau gilintis į ligas, ieškoti jas įveikiančių cheminių junginių arba kitokių sprendimų, kuriuos gali pasiūlyti biotechnologijos arba genų inžinerija.

Žinoma, tas procesas kainuoja. 2008 m. duomenimis, farmacijos ir biotechnologijų rinka buvo daugiausia į tyrimus investuojanti visame pasaulyje. Iš kiekvieno lito ši rinka tyrimams išleidžia 16,5 ct, o visų rinkų vidurkis yra tik 3,3 ct, arba penkiskart mažesnis. Vien tik 2008 m. visame pasaulyje farmacijos ir biotechnologijų rinkos tyrimams išleido apie 260 mlrd. Lt!

Tačiau tai dar ne viskas – patentai farmacijos rinkoje, priešingai nei kitokio verslo, galioja tik tam tikrą laiką, ne ilgiau kaip du dešimtmečius, tačiau realiai, kol vaistas pasiekia rinką įvairiose šalyse, jis būna apsaugotas kartais net perpus trumpiau. Po to vaistą gali gaminti bet kuri kita farmacijos kompanija. Taigi milijardines lėšas į vaisto kūrimą investavusi kompanija turi spėti jas atsiimti per ribotą laiką. Todėl vertinant naujo vaisto kainą gamybos dalis yra nedidelė, palyginti su ta dalimi, kuri skirta kompensuoti į vaisto išradimą investuotas lėšas.

Po 10–20 metų nuo vaisto išradimo pradedamos gaminti jo kopijos (generiniai vaistai) ir visi lengviau atsikvepia – bus lengviau jų įsigyti. Tačiau yra keli “bet”, apie kuriuos pamirštama informuoti.

Pirmiausia – to paties tarptautinio pavadinimo vaistai, tačiau siūlomi skirtingų gamintojų, nėra identiški ir jų poveikis pacientui gali būti visai kitoks. Ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniai, ES teisės aktai leidžia gana didelį – iki 20–25 proc. – generinių vaistų aktyvumo nuokrypį nuo originalaus vaisto. Ką tai reiškia paprastamam pacientui?

Kartais rizikuojama eiti ypač plonu ledu, kai keičiami vaistai itin sudėtingoms patologijoms gydyti, kaip antai nuo epilepsijos, kraujospūdį mažinantys, kraujo krešumą veikiantys, širdies ritmą kontroliuojantys, antibakteriniai ar kiti vaistiniai preparatai.

Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas 174 pacientų, sergančių arterine hipertenzija (liga, pasireiškiančia padidėjusiu kraujospūdžiu), tyrimas parodė, kad pakeitus originalius vaistus generiniais jų įtaka gydymo rezultatams, deja, buvo neigiama. Anksčiau pasiekti normalaus kraujospūdžio rodmenys daugeliui pacientų išsibalansavo – jis šoko į viršų arba krito žemiau normalios ribos. Ir vienas, ir kitas nukrypimas neigiamai veikia pacientų būklę, o kai kuriais atvejais gali turėti net gyvybei pavojingų padarinių.

Be to, nereikia pamiršti, kad kiekvieną dieną technologijos žengia pirmyn, o vaistai vis tobulėja. Naujesni vaistai ne tik padidina tikimybę pasveikti, bet ir turi mažesnį arba visiškai nebeturi šalutinio poveikio, užtikrina ilgesnį gyvenimą, jeigu liga vis dar nepagydoma.
Šią situaciją galima palyginti su automobiliais. Visi puikiai žinome, kad, pavyzdžiui, tiek naujas “Volkswagen Golf”, tiek techniškai tvarkingas, tarkim, 1985 m. pagamintas jo vyresnis brolis mus nuveš iš taško A į tašką B. Tačiau stengiamės pirkti naujesnį automobilį dėl saugumo, mažesnių remonto išlaidų. Bet juk ir vaistus renkamės galvodami apie šalutinį jų poveikį, apie tai, ar gulėsime prikaustyti prie lovos, ar liga neįsisenės.

Taigi visuomenei laikas suvokti, kad šiuo metu sveikatos apsaugos valdininkai mus skatina važinėti senukais golfais, net jeigu jie ir gražiai perdažyti.