Į „Veido“ klausimus atsako ekonomistas, 1996–2000 m. Lietuvos banko pinigų politikos departamento direktorius dr. Gitanas Nausėda

VEIDAS: Ar galima teigti, kad ilguoju laikotarpiu tie, kurie nepasitikėjo litu, finansiškai pralošė?
G.N.: Galima taip sakyti. Kai susvyruodavo žmonių pasitikėjimas litu, tokiais neapibrėžtumo laikotarpiais bankų mokamos palūkanos už indėlius litais išaugdavo, o už indėlius užsienio valiutomis, jei didėdavo, tai nedaug. Vadinasi, tie, kurie bijodavo dėl galimo lito nuvertėjimo prarasti dalį santaupų ir perkeldavo jas į eurus ar kitas valiutas, prarasdavo galimą uždarbį dėl skirtumo tarp palūkanų, mokamų už indėlius litais ir už indėlius užsienio valiuta. Kartais tai būdavo ženklios sumos.
Kitas pavyzdys: kai 2001–2002 m. vyko pasirengimas persieti litą nuo JAV dolerio prie euro, o persiejimo kursas dar nebuvo žinomas, ne kartą sakėme žmonėms, kad tokiu neapibrėžtumo laikotarpiu geriausia saugoti santaupas nacionaline valiuta. Tuo metu labai didelė dalis žmonių turėjo daug dolerių ir, nepaisydami visų perspėjimų, net ir po lito susiejimo su euru toliau laikė santaupas doleriais. Kaip žinoma, netrukus po lito susiejimo su euru dolerio kursas ėmė kristi ir jau po metų, 2003-iaisiais, už dolerį buvo mokama tik maždaug 3 Lt, kai kažkada santykis buvo 4 Lt už vieną dolerį. Per kitus trejus metus dolerio kursas dar labiau smuko, tad visi, netikėję litu, labai smarkiai pralošė.
VEIDAS: Prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, kam labiau pasisekė dėl paskolų – tiems, kurie jas ėmė litais, ar tiems, kurie ėmė eurais?
G.N.: Su paskolomis buvo kitaip. Tiems, kurie ėmė paskolas litais su ne fiksuoto, o kintamo dydžio palūkanomis (tokių dauguma), netikrumo laikotarpiais palūkanos gerokai išaugdavo. Tie, kurie ėmė paskolas eurais, tokio smarkaus palūkanų padidėjimo išvengdavo.
Dėl paskolų sakiau ir sakysiu: jeigu pasitikite litu ir jei pajamas gaunate litais, imkite paskolas eurais. Aš litu pasitikiu ir pats naudojuosi šia optimalia formule.
VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti: „lito krizė“, „pasitikėjimas litu krinta“. Kaip tai suprasti, jei kursas euro atžvilgiu jau dešimtmetį nekinta?
G.N.: Tikros lito krizės nė karto nėra buvę. Būdavo kitų, užsienio krizių aidas, kuris paveikdavo pasitikėjimą litu. Kildavo klausimų, ar Lietuva sugebės pasiskolinti pinigų finansų rinkose, ar sugebės atsiskaityti, ar Vyriausybė nesusigundys padengti skolų devalvuodama litą. Tokiais laikotarpiais vykdavo bėgimas nuo lito prie užsienio valiutų. Taip buvo per bankų krizę 1995–1996 m., per Pietryčių Azijos krizę 1997 m., dar keletu atvejų – iš viso gal penkis kartus. Pastarąjį tokį bėgimą nuo lito turėjome 2009-ųjų sausį, po „Lehman Brother“ bankroto sukeltos pasaulinės finansų krizės.