Pagal šviesolaidinio interneto tinklą mes Europoje pirmi ir net 57 proc. Lietuvos namų ūkių turi plačiajuosčio interneto prieigą. Ši žinia jau įgriso, nes ją kiekvieną dieną skelbia visi, kas netingi, pradedant moksleiviais ir baigiant premjeru.

Žinoma, nedaug kuo galime pasigirti, bet jau kuo galime, tai giriamės iš širdies ir be saiko. Lygiai taip pat kokius trejus metus gyrėmės, kad pas mus vienam gyventojui tenka daugiausiai mobiliųjų telefonų Europoje ir lietuviai jais parašo bene daugiausiai, tai yra per devynis milijardus, SMS žinučių.
Tačiau kyla elementarus klausimas, kas iš to: kas iš visų šitų skaičių ir iš viso to gyrimosi? Arba kas, kad pagal šviesolaidinio interneto tinklą Europoje esame pirmi? Juk svarbu ne priemonė, o tikslas, kitaip tariant, ne interneto tinklas, o jo panaudojimas. O jau čia pasigirti nelabai turime kuo, nebent antirekordais. Tai yra tuo, kad 90 proc. to nuostabaus plačiajuosčio interneto panaudojame žaidimams, pramogoms, filmams, pornografijai parsisiųsti. Absoliuti dauguma visos šios produkcijos, žinoma, piratinė. Tačiau tuo nepuolame girtis, šiuos duomenis nutyli ir interneto tiekėjai.
Arba dar vienas pavyzdys. Iš įvairiausių tribūnų Lietuva jau tūkstančius kartų pasigyrė, kad kiekviena, net skurdžiausia mūsų kaimo bibliotekėlė turi mažiausiai po penkis kompiuterius ir kiekvienas jų – interneto prieigą. Skamba nuostabiai, bet šiemet kaip tik teko lankytis trijose kaimo bibliotekose. Vaizdas toks: prie šešių kompiuterių sėdi šeši vaikai: vienas prisijungęs prie feisbuko, o penki žaidžia žaidimus, dažniausiai karinius. Dar penki vaikai stovi eilėje, kad gautų pažaisti. Ir toks vaizdas visose matytose kaimo bibliotekose.
Ar toks buvo interneto įvedimo ir naujų kompiuterių nupirkimo kaimo bibliotekoms tikslas? Jei taip, tada trūksta žodžių. “Mes čia niekuo dėti. Mes negalime atsakyti nei už turinio savininkus, nei už tai, kam internetą panaudoja vartotojai”, – įrodinėja interneto tiekėjai. Bet tokiu atveju gal ir nereikėtų prie kiekvieno kampo taukšti apie neregėtą mūsų pažangą.
Nesakau, kad 90 proc. interneto srauto turėtų sudaryti savišvietai, mokslui, naudingam darbui skirta informacija, bet, sutikite, tai neturėtų sudaryti ir vos 5 proc. Nes kadaise kuriant internetą ar žiniatinklį ir siekiant jį padaryti prieinamą kiekvienam, tikslas juk buvo ne toks, kad kiekvienas kuo lengviau ir patogiau galėtų parsisiųsti piratinių filmų, pornografijos ir žaidimų. Tikslas buvo tikrai gražus: didinti kūrybiškumą, taupyti laiką, skatinti produktyvumą ir efektyvumą. Skelbiama, kad interneto teikiamos galimybės kasdienį mūsų gyvenimą gali padaryti patogesnį, mokymąsi – spartesnį ir technologiškai įvairesnį, profesinę veiklą – efektyvesnę. Bet ar ne per toli nuo šio tikslo nutolome?
Tarkime, Pietų Korėja kartu su Lietuva pagal šviesolaidinio interneto tinklą yra labai panašios ir pirmauja pasaulyje, tačiau Pietų Korėja pirmauja dar ir pagal efektyvų bei išmintingą tos sukurtos infrastruktūros panaudojimą. O mes velkamės kažkur gale, bet vis neužmiršdami pasididžiuoti, kad po žeme esame prikloję daugiausiai kabelių, ir neužmiršdami vakare parsisiųsti piratinio filmo.

Net 90 proc. plačiajuosčio interneto panaudojame žaidimams, pramogoms, filmams, pornografijai parsisiųsti.