2010-uosius galime prisiminti kaip metus, kai lietuviai emigravo kaip niekada sparčiai. Statistikos duomenys parodė, kad išorinė migracija savo mastais pernai pirmą kartą viršijo vidinę migraciją.

Savo išvykimą iš gyvenamosios vietos pernai deklaravo 133 tūkst. Lietuvos gyventojų, 83,5 tūkst. jų išvyko į užsienį. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad realiai tiek daug gyventojų sienos nekirto – oficialios statistikos skaičius šiek tiek padidino LR sveikatos draudimo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Tačiau tie žmonės – vis tiek užsienyje. O ir paskutinįjį 2010 m. ketvirtį, kai karštinė dėl PSD jau buvo aprimusi, savo emigraciją deklaruojančių gyventojų buvo daugiau nei įprastai, tai yra vidutiniškai po 6,1 tūkst. per mėnesį.

Net jei emigracija tokiu tempu būtų vykusi visus metus, išvykusiųjų skaičius vis tiek būtų bent 73 tūkst., o tai net 3,3 karto daugiau negu 2009 m. Tai taip pat gerokai daugiau nei tų, kurie gyvenamąją vietą keitė Lietuvos teritorijoje. Iš vienos vietovės į kitą Lietuvoje pernai oficialiai persikraustė apie 50 tūkst., arba 0,7 proc., šalies gyventojų.

Statistika taip pat rodo, kad kur kas mieliau keliaujame svetur nei šalies viduje. Kas lemia tokį lietuvių sėslumą, kai šalies viduje migruojama iš esmės tik dėl mokslų? Juk pasinagrinėję gyvenimo ir uždarbio sąlygas skirtingose šalies vietovėse gyventojai galėtų nesunkiai judėti ten, kur galimybės labiausiai atitinka poreikius, kur geriausios perspektyvos. Štai Vakarų šalyse, į kurias taip dažnai dairomės, darbo jėga itin mobili ir greitai keliauja paskui patrauklesnes darbo galimybes (pavyzdžiui, JAV šalies viduje gyvenamąją vietą per metus pakeičia apie 12 proc., Šveicarijoje – apie 6 proc. gyventojų). Galima būtų išskirti dvi tokių vidinės lietuvių migracijos tendencijų priežastis.
Visų pirma Lietuvoje nėra daug tiek finansinėmis galimybėmis, tiek kultūrinio gyvenimo intensyvumu lygiaverčių miestų. Todėl persikraustymas dėl didesnio darbo užmokesčio ar specifinės specializacijos reikalaujančios darbo vietos čia gali reikšti gana ryškų socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokytį, kuris daugeliui nėra priimtinas.

Antra, keliauti paskui darbą šalyje trukdo ir nuosavybė. Lietuva patenka tarp pirmaujančių šalių pagal nuosavame būste gyvenančių gyventojų dalį. Taigi nuosavą būstą Akmenės r. turinčiam gyventojui gali būti gana sunku nuspręsti gyventi ir dirbti vykti į Vilnių, o nuosavybę Akmenėje parduoti ar išnuomoti. Todėl Lietuvoje kur kas populiariau gyventi viename mieste, o dirbti – kitame. Nieko nuostabaus, nes vidutinis darbo užmokestis mieste gali būti bent keliais šimtais litų didesnis nei provincijos savivaldybėje. Štai Vilniuje paskutinį praėjusių metų ketvirtį į rankas darbuotojai gavo 1874 Lt, o visai šalia esančiuose Šalčininkuose – vos 1178 Lt.

Kyla natūralus klausimas: kodėl palikti būstą ir iškeliauti į kitą Lietuvos vietą nesinori, tačiau išvykstančiųjų į užsienį sparčiai daugėja? Atsakysime į šį klausimą remdamiesi Statistikos departamento skelbiamais nedeklaravusių savo išvykimo asmenų apklausos duomenimis. Jie rodo, kad pagrindinė lietuvių emigracijos priežastis visais laikais buvo darbas. Tiesa, šalyje gerėjant ekonominei situacijai (nuo 2006 m.) išvykstančiųjų dirbti buvo šiek tiek mažiau ir statistikoje procentine išraiška ėmė ryškėti išvykstančiųjų dėl šeimyninių aplinkybių dalis.

Vis dėlto sunkmetis padarė savo. 2009-aisiais tokią išvykimo priežastį įvardijo 87 proc. išvykimo nedeklaravusių emigrantų – daugiau nei bet kuriuo metu nuo duomenų rinkimo pradžios 2001 m. Prisiminkime, kad vidutinis atlyginimas šalies savivaldybėse 2010 m. pabaigoje skyrėsi iki 700 Lt/mėn. Tuo metu vien vidutinė perlaida iš užsienio, “Swedbank” duomenimis, siekė per 1000 Lt. Kalbant paprasčiau, važiuojame paskui pinigus, bet nuosavus namus sutinkame palikti tik už kelis kartus didesnį atlygį.

Ar pamažu atsitiesianti šalies ekonomika paskatins šalies gyventojus pirmenybę teikti vidinei, o ne tarptautinei migracijai ateityje? Galbūt. Bet tam būtini bent du veiksniai: regioninės atskirties mažėjimas ir pačių gyventojų atvirumas galimybėms.