Šalies knygynuose ką tik pasirodė prezidento Valdo Adamkaus knyga “Paskutinė kadencija: prezidento dienoraščiai”. Vos pasirodžiusi, ji sukėlė didžiulį rezonansą.

Tai iš tiesų intriguojantis kūrinys. Tuo įsitikinsite “Veide” perskaitę kelias ištraukas iš šio dienoraščio.

2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius.
Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės – dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.

2004 metų spalio 29 diena, Roma.
Šiandien 9 val. ryto specialiuoju reisu Lietuvos delegacija atskrido į Romą. Istorinė diena istorinėje vietoje: 25 valstybių vadovai atvyko pasirašyti Europos Sąjungos Konstitucijos. Renkamės į Romos rotušę. Prie rūmų delegacijų vadovus pasitinka Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Iš pradžių surengiamas iškilmingas posėdis. Pasirašymo ceremonija vyksta Romos konservatorijos rūmuose. Lietuvos vardu Konstituciją pasirašau aš, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Vakare dalyvavome Italijos prezidento Carlo Azeglio Ciampi surengtame priėmime Kvirinalio rūmuose. Įspūdžių begalės.

2005 metų kovo 9 diena, Vilnius.
Oficialaus dviejų dienų vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis su žmona Jolanta, lydimi gausios delegacijos ir didžiulio būrio žurnalistų.
Aptarėme dvišalių santykių problemas. Bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašymas originalia forma lenkiškais rašmenimis. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia. Ginčas dėl to vyksta jau daugybę metų, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Sudarėme lietuvių ir lenkų darbo grupę, kuri jau parengė savo siūlymus.
Dar viena problema – žemės nuosavybės grąžinimas lenkų gausiai gyvenamose Vilniaus krašto teritorijose. Čia taip pat judame pirmyn. Norime spėti šias problemas išspręsti dar iki rudens, kol baigsis antroji prezidento A.Kwaśniewskio kadencija, nes nežinia, kaip klostysis santykiai su naujuoju Lenkijos vadovu.
Po pietų nuvykome į Šv. Jonų bažnyčią, kur A.Kwaśniewskiui buvo iškilmingai įteiktos Vilniaus universiteto garbės daktaro regalijos. Tai buvo jaudinanti ceremonija. Jausminga prezidento A.Kwaśniewskio kalba, kurioje jis prisiminė netoli Vilniaus gimusią savo motiną, ne vienam išspaudė ir ašarą.

2005 metų liepos 12 diena, Vilnius.
Net sunku patikėti, kad jau prabėgo metai, kai Seime prisiekiau antrai kadencijai. Ne tik žurnalistai, bet ir pats savęs klausiu, kaip vertinu pirmuosius metus. Ir atsakau: esu daugmaž patenkintas tuo, ką pavyko padaryti. Pirmiausia užsienio politikoje – gerokai pakylėtas Lietuvos tarptautinis prestižas. Vidaus politikos reikalai sudėtingesni, bet ir čia ne viskas blogai. Šiek tiek „pasistumdžius“, pavyko susitarti su A.Brazausku dėl Vyriausybės, ir ji dirba stabiliai. Įsiplieskus skandalui dėl V.Uspaskicho ir A.Zuoko neskaidrios veiklos, pareikalavau laikytis Lietuvos politiniame gyvenime aukštesnių moralės standartų.

2007 metų birželio 1 diena, Lisabona.
Šiandien apsilankiau Portugalijos parlamento rūmuose. Senovinis pastatas, labai puošnus, iškilmingas. Parlamento pirmininko Jaime Gamos kabinete susirinko frakcijų vadovai. Daugiausia kalbėjomės apie Sovietų Sąjungos imperinį palikimą ir dabartinę Rusijos politiką. Paaiškėjo, kad parlamento pirmininkas gerai išmano sovietinę epochą ir įžvelgia nemažai paralelių su dabartine Rusijos užsienio politika. Man net nereikėjo daug aiškinti.
Tačiau įdomiausias ir svarbiausias buvo susitikimas su Portugalijos ministru pirmininku José Sócratesu, jaunu (49 metų) Socialistų partijos lyderiu. Dėkui Dievui, kad susitikome! Nuo liepos 1-osios Portugalija pirmininkaus Europos Sąjungai, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau progą išdėstyti savo požiūrį į Rytų ir Vidurio Europos problemas. J.Sócratesas tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Maskvos, kur, kaip mes vėliau juokavome, Vladimiras Putinas jam gerokai „praplovė smegenis“.
Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis: pasirodo, Rusijoje kone visiškai triumfuoja demokratija. Bandžiau įsiterpti… Ne iš karto, bet šiaip taip pavyko. Tuomet prasidėjo įdomus dialogas. Pajutau, kad svarstyklės pamažu krypsta į mano pusę. Baigiantis pietums, J.Sócratesas net susiėmė už galvos ir ištarė: „Nė nežinau, ką ir galvoti… Mums visiems reikia gerai apmąstyti savo santykius su rusais.“
Grįždamas į viešbutį svarsčiau, kad gal priverčiau Portugalijos premjerą bent susimąstyti, jog Rusija – ne tokia jau taikinga demokratijos citadelė, kokią jam pavaizdavo V.Putinas (nors mes visi norėtume, kad ši šalis būtent tokia ir būtų).

2008 metų rugpjūčio 31 diena, Vilnius.
Nutrūko mano užrašai – penkias savaites neturėjau nė minutės laiko prisėsti prie dienoraščio. Visą dėmesį skyriau Gruzijos įvykiams. Juos tiksliau būtų vadinti karu ir agresija. Dariau, ką įmanoma, siekdamas sustabdyti kraujo liejimą. Skubiai vykau į Tbilisį, ten su Lenkijos, Estijos, Ukrainos ir Prancūzijos prezidentais aiškinausi padėtį Gruzijoje. Telefonu kalbėjausi su prezidentu George’u W.Bushu jo iniciatyva, sulaukiau kandidatų JAV prezidento rinkimuose demokrato Baracko Obamos ir respublikono Johno McCaino skambučių. Dar tomis dienomis vyko pirmasis Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas Lietuvoje.
Nors šie faktai rodo, kad Lietuva rado savo vietą tarptautinėje politikoje ir jos žodį girdi pasaulio galingieji, tai mažai guodžia, nes situacija labai slogi. Rytoj Briuselyje šaukiamas specialus ES vadovų pasitarimas. Reikia parengti bendrą poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją.

2008 metų rugsėjo 29 diena, Vašingtonas.
JAV neatslūgsta įtampa dėl finansų krizės. Bankų griūtis tęsiasi. Atstovų Rūmai atsisakė suteikti 770 mlrd. dolerių paskolą bankams gelbėti, nuotaikos prastos. Net nuogąstavau, kad mano susitikimas su prezidentu G.W.Bushu gali būti atšauktas. Tačiau viskas vyko pagal programą.
Pirmiausia pusvalandį bendravau su viceprezidentu Dicku Cheney jo kabinete. Svarstėme energetikos problemas. Vėliau 45 minutes Ovaliniame kabinete dalykiškai ir labai šiltai kalbėjausi su prezidentu G.W.Bushu. Vėl daug dėmesio skyrėme Lietuvos energetikos situacijai, atkreipiau pašnekovo dėmesį į pasunkėsiančią mūsų padėtį, kai kitų metų pabaigoje būsime priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Pasakiau G.W.Bushui, kad siekiame sutarti su Europos Komisija – norime leidimo tik pratęsti antrojo bloko eksploatavimą, kol pasistatysime naują atominę elektrinę, ir prašiau jo apie tai pasikalbėti su ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. G.W.Bushas žadėjo mums padėti.

2008 metų gruodžio 3 diena, Vilnius.
Dar sustiprėjo politinė įtampa dėl aplinkos ministro kandidatūros. Man nesutikus, kad šios pareigos būtų patikėtos ponui A.Burkšui, nuo pat ryto Seime Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas derina pozicijas. Vidurdienį kalbėjausi su A.Valinsku ir jis pažadėjo, kad bus pasiūlytas kitas kandidatas.
15 valanda. A.Kubilius atvyko su visų Vyriausybės narių sąrašu. Prie aplinkos ministro – Gedimino Kazlausko pavardė. Su juo šiandien susitikau. Statybininkas. Per pokalbį pareiškiau, kad aplinkos ministrui būtinas gamtosaugos išmanymas, šio darbo patirtis, o ministerijai pirmiausia reikės sustabdyti nelegalias statybas ir neleisti savivaldybėms, pažeidžiant įstatymus, išdavinėti leidimus statyti saugotinose teritorijose. Jis garantavo, kad susidoros su šiuo darbu.
A.Kubiliui išsakiau abejonių dėl kelių ministrų kandidatūrų. Jis prisiėmė visišką atsakomybę už Vyriausybę. Tuomet pasirašiau dekretą. Rytoj Seime bus pristatyta Vyriausybės programa.
Jei tai priklausytų tik nuo mano valios, keturių šio ministrų kabineto narių nebūčiau skyręs. Buvo galima pasidairyti pajėgesnių kandidatų. Tiesa, tris siūlomas kandidatūras „išbrokavau“. Bet ne visi, perėję ir mano atranką, mane tenkina. Ypač kelia nerimą kultūros sritis. Ten tiek problemų – ministrui neužtenka būti geru žmogumi.
Gal man bus priekaištaujama, kad nusileidau valdančiajai koalicijai ir neišreikalavau, kad būtų sudarytas profesionalesnis ministrų kabinetas, bet tokiu metu, kai pasaulyje įsisiautėja finansų krizė, negalėjau delsti ir savo reikalavimais destabilizuoti politinę padėtį. Teko nusileisti. Nors ir skaudama širdimi…

Valdas Adamkus

Apie knygą

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
V.Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.
Literatūrinis šios knygos bendraautoris yra Valdas Bartasevičius.