Kalbėti apie Briuselį kaip visumą gana sudėtinga – vos nutolus nuo pagrindinių Europos Sąjungos institucijų atsiveria margaspalvis, daugiatautis miestas. Palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Briuselyje didžiausia islamo religiją išpažįstančių žmonių koncentracija.

Regina Statkuvienė

Pro džinsuotus turistus, skaras ryšinčias musulmones, ryškiaspalvėmis afrikietiškomis suknelėmis vilkinčias juodaodes, kostiumuotus institucijų klerkus galima pamatyti kitokį miestą. Per ketverius gyvenimo Briuselyje metus įvairūs pokalbiai, situacijos, atsitikimai papildė Briuselio kasdienybės paveikslą – nors ir subjektyvų, tačiau gyvą, paremtą asmenine patirtimi, išgyvenimais, susitikimais.

Migrantų kelias į Belgiją

Iš kur Belgijoje tiek daug imigrantų? Pirmieji atvykėliai, italų angliakasiai, atsikraustė dar XIX amžiuje, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plūstelėjo darbininkai iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, o septintajame – iš nepriklausomybę atgavusios kolonijos Belgijos Kongo. Šiuo metu daugiausiai žmonių imigruoja iš Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos, Olandijos. Statistiniai duomenys pateikiami tik remiantis imigrantų pilietybe, o ne tautine ar religine priklausomybe.

Daugeliui žmonių iš konfliktų, bado, skurdo kamuojamų Afrikos valstybių Europa šiandien atrodo kaip Pažadėtoji žemė, viltis patekti į ramų, mums įprastą pasaulį jiems reiškia galimybę tiesiog gyventi. „Maniau, kad mane atvežė į Londoną, pasirodo, čia Briuselis“, – aiškina jauna afrikietė. Žinoma, ji nepasakoja, kas, kaip, už kiek ir iš kur ją čia atgabeno. Jos vienintelis tikslas – susitvarkyti dokumentus, išmokti kalbą ir gauti bet kokį darbą. Nes laimingą bilietą ji jau ištraukė – pateko į pabėgėlių centrą.

Daugiakultūriai pamatai

Belgijoje nauja daugiakultūrė, daugiareliginė visuomenės įvairovė kuriasi ant senų etnokultūrinių atskirčių tarp prancūzakalbių valonų – būtent jie kažkada dominavo ekonominiame, politiniame, kultūriniame šalies gyvenime – ir olandakalbių flamandų, dėl valstietiškos kilmės anksčiau patyrusių kalbinę ir kultūrinę diskriminaciją. Dar XIX amžiaus viduryje Briuselis buvo olandakalbis, tačiau dėl asimiliacinės politikos buvo suprancūzintas. Olandakalbiai įtaria valonus sąmokslu, kad iš Šiaurės Afrikos šalių buvo skatinama imigracija siekiant galutinai įtvirtinti prancūzų kalbos dominavimą Briuselyje. Ir tai pavyko, tačiau kartu pasikeitė ir religijų santykis.

Šiuo metu Belgijoje yra trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, tačiau kalbiniai skirtumai bei nesutarimai ryškūs ir pastebimi: dauguma flamandų puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, angliškai, valonai vis dar dažnai komunikuoja tik viena – prancūzų kalba. Flamandai šneka keliais dialektais, tačiau mokyklose mokosi norminės olandų kalbos, kaip ir Nyderlanduose.

Beje, šiuo metu ekonomiškai pirmauti ima Flandrija, Briuselyje aktyviai vykdoma olandų kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą politika. Flandrijos regiono vyriausybė dosniai finansuoja olandų kalbos kursus, kuriuos dažniausiai ir lanko prancūzakalbiai imigrantai. Bedarbiai ar imigrantai gali nemokamai ar labai pigiai įgyti nemažai specialybių – tereikia noro. O dviejų kalbų mokėjimas atveria duris į geriau mokamus darbus.

Daugelis imigrantų iš Šiaurės Afrikos stengiasi kaip įmanoma geriau integruoti savo vaikus į Belgijos visuomenę – paprastai namie puikiai išmokstama arabiškai ir prancūziškai, o įžvalgiu tėvų sprendimu vaikai vis dažniau keliauja į olandakalbes mokyklas, kuriose išmoksta dar ir anglų kalbą.

Pašalpos – sotaus gyvenimo garantas

Kadangi olandakalbėse mokyklose mokytojai su tėvais bendrauja tik olandiškai, tai jaunos ar vyresnės mamos, jei tik nemoka tos kalbos, kulniuoja į kalbų kursus, kad galėtų komunikuoti su atžalų pedagogais. Žinoma, per kavos pertraukėles vyksta diskusijos bei „informaciniai kultūriniai mainai“.

Būtent mokydamasi kalbų ir susipažinau su daugeliu savo pašnekovų – bedarbiais, teturinčiais pradinį išsilavinimą, universitetus baigusiais pabėgėliais, tingiais pašalpų gavėjais, daugiavaikėmis musulmonėmis, ambicingais jaunuoliais…

Štai jaunas marokietis kalbos kursuose pasakoja apie savo dieną. „Keliuosi prieš aštuntą ir po pusryčių kasdien važiuoju į olandų kalbos kursus (į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje), grįžęs pietauju ir būtinai kokią valandėlę nusnūstu. Tada žiūriu filmus. Žinoma, kasdien penkis kartus meldžiuosi. Taigi esu tikrai užsiėmęs ir todėl negaliu kasdien paruošti namų darbų, kurių tiek daug užduodate“, – valiūkiškai paaiškina mūsų dėstytojai. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Taigi pašalpas abu su žmona gaunam. Na, aš dar šiek tiek dirbu dėdės parduotuvėje“, – linksmai mirkteli, leisdamas suprasti, kad papildomos nelegalios pajamos jam leidžia jaustis šeimos maitintoju. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Gal truputį daugiau teks padirbėti, bet mums daug nereikia, pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina.

Tai ir visos jaunojo marokiečio ambicijos. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi išlaikyti visų bedarbių (norėjosi pasakyti „veltėdžių“), pakimba ore. Tokios situacijos tikimybė jam, matyt, lygi marsiečių invazijai.

Vėliau įsitikinu, kad nuostata „iš pašalpų gyveno mano seneliai, tėvai, gyvenu ir aš“ yra gaji ir naudinga. Turint penkis šešis vaikus pašalpos gerokai viršija vidutinį atlyginimą. O kur dar įvairios lengvatos. Dažnas vidutinio sluoksnio vakarietis gyvena skurdžiau už daugiavaikį socialiai remtiną bedarbį, nes gauna vidutinį atlyginimą ir, augindamas vieną ar du vaikus, negali pretenduoti į tokias pašalpas kaip daugiavaikės šeimos.

Vis dėlto būtų neteisinga į visus imigrantus ar jų palikuonis žvelgti tik kaip į pašalpų gavėjus ir nekvalifikuotus nelegalius darbininkus. Nemažai jų, ypač tie, kurie yra antros ar trečios kartos Belgijos piliečiai, – profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai, siekiantys geresnio gyvenimo, dažnai susiduriantys su oficialiai deklaruojama lygybe, bet realybėje klestinčia atskirtimi. Nekilnojamojo turo agentai neslepia, kad šeimininkai pirmenybę teikia „baltiems“ nuomininkams. Mano bičiulė Andrea sako jau pripratusi, kad į jos prabangius namus iškviesti santechnikai ar kitokie darbininkai visuomet kalba su ja kaip su tų namų tarnaite. Kodėl? Nes ji juodaodė. Nesvarbu, kad kalba keliomis kalbomis ir turi puikų universitetinį išsilavinimą, taigi žiniomis pranoksta statistinį belgą.

„Mes geresni“

Įdomus paradoksas: daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. „Aš labai daug turiu kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina.

Jos mergaitės jau neberyši skarų, tačiau Naima nerimauja ne dėl to. Ar jos nesusigundys alkoholiu, narkotikais, ar nepradės lytinio gyvenimo iki santuokos? O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmonės renkasi karjerą ir vaikus jau nuo trijų mėnesių amžiaus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų šalyje Belgijoje įteisinta eutanazija?“ – vardija ji šiuolaikines blogybes. Jos teigimu, materializmas ir bedievystė yra baisiausia.

Pastebėjau, kad tie gana atsitiktinai sutikti musulmonai imdavo bendrauti gerokai atviriau ir pagarbiau, kai aiškiai pasakydavau, jog esu krikščionė. Visuomet sulaukdavau gražių palinkėjimų artėjančių švenčių proga, žmonės pasiteiraudavo apie šventines tradicijas ir su džiaugsmu pasakodavo apie savąsias. Net kai užduodavau gana įkyrius ar net intymius klausimus, visuomet sulaukdavau atsakymų, iš kurių juntamas noras parodyti, kad jų kultūra nėra menkesnė, o tikintis žmogus vertas pagarbos.

Taip sužinojau, kad žmonos gali reikalauti skyrybų, jei vyras nepajėgia aprūpinti šeimos, kad dažnai moteris pasiima vyro atlyginimą ir sprendžia, kiek skirti pinigų jo išlaidoms, kokius drabužius jam pirkti, kam išleisti likusius pinigus, kad moteris sprendžia, į kokias mokyklas leisti vaikus, kaip juos bausti, o tėtis gali tik linkčioti galvą ir gailėti. Žinoma, taip yra ne visose šeimose.

Susipažinti – per vestuves

Neįtikėtina, tačiau šiandienos Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus sutiko tik vestuvių dieną. Pasirodo, gana dažnai išeiviai iš islamo šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, apsiklausinėję ten likusių draugų ar giminių. Tada jaunuoliai išvyksta į gimtinę „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis sutuoktinis gauna leidimą atvykti gyventi, vėliau – ir pilietybę.

Kodėl tai vyksta? Belgišką išsilavinimą gavę jaunuoliai, nors ir iš musulmoniškų šeimų, dažnai nebetinka konservatyviems tėvams, nes yra „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Kodėl gi nepasinaudojus Europos įstatymais, ginančiais šeimos teisę būti kartu? Tačiau europinę nuostatą ir teisę jaunuoliams patiems rinktis sutuoktinį jie jau priskiria prie europietiškų blogybių.

Naujai atvykę sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Jei tai moteris, dažniausiai ji bus tik statistinis vienetas – dar viena imigrantė, vaikų gimdytoja, kuri paklus vyro šeimai, perduos savo vaikams visas kultūrines ir religines tradicijas, nė nenutuokdama apie teises bei galimybes, kurias jai suteikia ES šalies pilietybė.

Kur kas sudėtingiau, kai atvyksta jauni, neišsilavinę vyrai.

Vaikai – svarbiausia

Kad vaikų svarba nėra tik tuščios kalbos, galima įsitikinti net paviršutinišku žvilgsniu stebint savaitgalines šeimų iškylas parkuose. Moterys dažniausiai visą dieną plepa patogiai įsitaisiusios ant patiesalų, vyrai su augesniais vaikais spardo futbolo kamuolį ar laksto paskui mažuosius. Paskui visi klegėdami sėdasi ir vaišinasi iš namų atsineštu maistu. Bandau suskaičiuoti, kiek kuri šeima turi vaikų: penki, šeši… Žinoma, dauguma jų dėvi drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių, kažin ar buvo kada išvykę atostogų į užsienį, užtat jie turi visuomet pasirengusias išklausyti mamas, močiutes, tėčius.

O kaip dirbantys, auginantys vieną ar du vaikus belgai? Motinystės atostogos – trys mėnesiai, nes ilgiau nesaugoma darbo vieta. Vaikai keliauja į lopšelius, kurių čia netrūksta. Lietuviška motinystės atostogų sistema jiems atrodo lyg iš fantastinio filmo. „Juk jūs nesate labai turtinga valstybė?“ – negali patikėti mano pasakojimu sutikti belgai. „Nesame, – šypsausi, – bet mes ir neturime tokios dosnios pašalpų sistemos“, – priduriu.

Ar teks ryšėti skarą ir man?

Šiandien į gatvę išbėgau „nepersirengusi“ – segėdama sijoną „šiek tiek aukščiau kelių“. Skubėjau pasiimti vaikų iš mokyklinio autobuso. Lėkiau nesižvalgydama, kol nestabtelėjo automobilis, pilnas jaunų arabiškos išvaizdos jaunuolių: šūksniai, juokas – sėsk pas mus, eikš čia. Pasijutau nejaukiai ir nesaugiai. O jeigu būčiau dar ir pasidažiusi ir vietoj nuklaipytų „laivelių“ avėčiau aukštakulnius? Kodėl, po galais, kažkam kliūva mano sijonas – nuobodus, klasikinio modelio kasdieninis skuduras? Arba palaidi plaukai? Kodėl Vilniuje tai padoru, o Briuselyje jau ne? Nuotaika sugenda dar labiau, kai iš darbo grįžęs vyras primena gatvėje ir metro nesegėti auksinių papuošalų, nes kažkas išlipdamas juos gali tiesiog nuplėšti. Šiandien taip nutiko jo kolegei.

Prisimenu savo kaimynę Šarazad. Ji kilusi iš Maroko, visuomet ryši skarą, dėvi džinsus, kuriuos iki kelių dengia tunika. Esame vienmetės, auginame panašaus amžiaus vaikus. Pasišnekame apie vaikų išdaigas, maisto gamybą. Žinoma, kalbame ir apie kultūrinius skirtumus – ši tema mums smagiausia. Šiandien prasidėjo sezoniniai išpardavimai. „Įsivaizduoji, renkuosi aš sau apatinius, o kažkokia moteriškė žiūri net sustabarėjusi, matyt, galvoja, kad po skara ir megztiniu atrodau kaip kaliausė, – juokiasi ji. – Tai gatvėje aš slepiu plaukus, o namie visada stengiuosi atrodyti kuo patraukliau, man labiausiai patinka trumpučiai šortai, palaidinės be rankovių ir ilgi kabantys auskarai.“

Ar gyvenant Briuselyje man derėtų sekti Šarazad pavyzdžiu – puoštis tik uždaroje namų erdvėje? Nesvarstau tokios perspektyvos, nes grįžtu į geografinį Europos centrą  – Vilnių.

2012 m. duomenimis, iš 11 mln. Belgijos gyventojų 3 proc. kilę iš Azijos šalių, 5 proc. – iš Europos šalių. Statistiniai duomenys pateikiami atsižvelgiant į tai, kokios šalies pasą tuo metu turi asmuo. Gavęs Belgijos pilietybę asmuo statistiniuose dokumentuose tampa belgu. Jei pasižiūrėtume į senelių pilietybę – ketvirtadalis belgų yra kilę iš migrantų (tačiau nenurodoma nei tautinė, nei religinė priklausomybė).