Daugelyje sričių didžiųjų Lietuvos klinikų chirurgai, diegdami ir taikydami naujus gydymo metodus, yra pirmeiviai – jei ne Europoje, tai Baltijos šalyse. Žvilgtelėkime, kas šiandieniniame sveikatos apsaugos sistemos chaose mus turėtų džiuginti.

Prieš keletą savaičių JAV Harvardo universiteto mokslininkų pristatytas dešimt metų trukęs pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės tyrimas parodė, jog nepaisant to, kad daugelio išsivysčiusių šalių visuomenės vis sparčiau sensta, brangios naujosios medicinos technologijos ir vaistai teikia vis daugiau vilčių pratęsti senyvo amžiaus žmonių kokybišką gyvenimą. Medicinos ir farmacijos mokslo pažanga daugeliui pagyvenusių žmonių padeda išlaikyti geresnę fizinę formą ir skvarbų protą.
Deja, remiantis Lietuvos sveikatos rodiklių sistemos duomenimis, mūsų šalyje pensinio amžiaus, tai yra perkopusių 65 metų ribą, žmonių sergamumas pastaraisiais dešimtmečiais ne tik nemažėjo, bet susirgimų kai kuriomis ligomis netgi daugėjo, pavyzdžiui, cukriniu debetu, nervų, psichikos, kraujotakos sistemos ligomis, piktybiniais navikais.
Be to, ir Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė, remiantis „Eurostato“ duomenimis, nuteikia niūriai: mes gyvename trumpiausiai iš visų ES šalių narių. Vidutinė statistinio lietuvio gyvenimo trukmė pusseptintų metų atsilieka ne tik nuo statistinio ES šalių vidurkio – gyvename trumpiau už visus kaimynus: lenkus, latvius, estus. Guostis galime nebent lygindamiesi su Ukraina ar Moldova, kuriose reali vidutinė gyvenimo trukmė dar mažesnė – vos 70,7 metų, bei Rusija – 68,3 metų.
Antra vertus, per pastaruosius trejus metus didžiosiose Lietuvos klinikose pasiekta įvairių ligų diagnostikos ir gydymo metodų pažanga, brangių naujų technologijų taikymas verčia aikčioti. Neurochirurgijos, širdies chirurgijos, onkohematologijos, radiologinės, spindulinės terapijos taikymo, neišnešiotų naujagimių ir vaikų chirurgijos bei slaugos srityse, taip pat atlikdami genetinius tyrimus mes ne tik lenkiame savo kaimynus, bet ir pirmaujame Rytų Europoje, o pagal kai kurias chirurgijos subtilybes esame pirmi visoje Europoje.

Mažai gerų ženklų

Lietuvą pasiekusios naujosios medicinos technologijos, nauji ligų diagnostikos ir gydymo metodai, atskirų sričių bei visiškai nedidelių posričių aukščiausios prabos profesionalų darbas leidžia manyti, kad ir mūsų gyvenimo trukmė per artimiausią dešimtmetį pailgės.
Tiesa, visą šią pažangą užtikrina daugiausia paskiri medicinos entuziastai, kurie yra tiesiog dėl savo darbo „išprotėję“ fanatikai. Dažnas jų dirba negalvodamas nei apie savo sveikatą, nei apie pinigus.
O vadinamųjų mūsų sveikatos sistemos organizatorių vaidmuo čia minimalus ir dažnai net profaniškas. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistės, rašiusios apie Lietuvos sveikatos sistemos technologinę, diagnostinę ir gydymo metodų bei farmacijos pažangą. Pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) iki šiol nežino, nei kokią technologinę pažangą per pastaruosius trejus metus padarė didžiausios mūsų klinikos, nei kokių įsigijo modernių prietaisų, nei kokios atliktos sėkmingiausios operacijos, dėl kurių turėtume didžiuotis savo medikais, nei ko mūsų pagrindinėms ligoninėms reikia.
Tiesą sakant, šiandien plika akimi matyti, kad sveikatos apsaugos sistemos reforma, apie kurią „Veidui“ audrą medikų profesinėje bendruomenėje sukėlusiame interviu kalbėjo ministras Vytenis Andriukaitis, vis dar neprasidėjusi, jokių naujų reikšmingų teisės aktų projektų neparengta ir įstatymų nepriimta, ligoninėms kaip trūko, taip ir trūksta pinigų, technikos, medicininių priemonių (gal lengviau būtų išvardyti, ko netrūksta).
Sveikatos sistemos organizatoriai ir toliau centralizuotai perka pigiausią aparatūrą, kuria sunku dirbti medikams, nekokybiškas priemones, kurios pacientams dažnai sukelia komplikacijų, ir jų gydymas vėliau papildomai kainuoja.
Iš esmės jei reikėtų trumpai apibūdinti, ką padarė sveikatos sistemos valdymą perėmę socialdemokratai, išeitų maždaug toks sakinys: sustabdė ankstesnius projektus ir pradėjo komandinį pinigų skirstymą. Liko tik milijoninės skolos tiek privačioms, tiek viešosioms gydymo įstaigoms. Todėl netgi didžiausių Lietuvoje Santariškių klinikų ir paprasta valytoja, ir slaugytoja, ir garbiausias daktaras, profesorius, buvo priversti šįmet po dvi savaites eiti nemokamų atostogų, kad VUL SK nebankrutuotų. Be abejo, pacientų eilės per tą laiką dar nutįso, aparatūra stovėjo nenaudojama, nes buvo išnaudotos paslaugų kvotos.
Beje, pastaraisiais metais brangiausią ir pažangiausią techniką bei priemones didžiosios klinikos gauna dalyvaudamos ES projektuose arba iš privačių labdarių, didelių Lietuvos ir pasaulio bendrovių.
O ir moderniausi vaistai lietuviams dažnai neprieinami, nors pažangiai dirbantys mūsų gydytojai seka visas farmacijos naujienas ir norėtų juos skirti savo pacientas. Deja.
„Štai, onkohematologija pas mus pastaruoju metu pasiekė tą pačią pažangą, kokia yra ir ES senbuvėse: pagerėjo ir diagnostika, ir gydymas, esame pirmeiviai Baltijos šalyse transplantuodami kaulų čiulpus, taikydami genetikos srityje pasiektą pažangą, tik nauji vaistai mūsų nepasiekia, – pateikia pavyzdį prof. L.Griškevičius. – Mes laukiame naujų vaistų, kad jie būtų įregistruoti ir galėtume gydyti pacientus nuo penkerių iki dešimties metų. Žinoma, tie vaistai brangūs, tačiau yra kitų galimybių jų gauti, tarkime, aktyviau dalyvauti klinikiniuose tyrimuose. Arba štai dar vienas visiškai nieko valstybės biudžetui nekainuojantis būdas, kaip gauti naujausių vaistų, kurie jau yra kliniškai patikrinti, bet dar neįregistruoti, – tai dalyvauti „Vilties“ programoje. Joje dalyvauja daugelis mūsų kaimynų, o mes ne, nes toks yra ministro įsakymas.“
Todėl daugelis labiau pasiturinčių pacientų, norinčių klastingas kraujo ligas gydytis brangiais pažangiausiais vaistais, vyksta į kitų šalių, dažniausiai Jungtinės Karalystės, klinikas ir čia per „Vilties“ programą gauna reikiamų vaistų. Bet juos tada jau gydo britų onkohematologai, o ne Lietuvos.
Prof. A.Jankauskienė priduria, kad lygiai taip metų metais naujų vaistų laukia ir vaikų nefrologai. Todėl profesorės artimiausių metų svajonė – kad pagaliau ir Lietuvoje būtų greičiau registruojami vaistai, reikalingi retomis ligomis sergantiems ligoniukams gydyti.
Prof. A.Tamašauskas juokauja, girdi teisybė, kad estai pirmiau už lietuvius iš medžio iškrito ir vystytis pradėjo. „Jie dar 1991 m. padarė vakarietišką sveikatos apsaugos sistemos reformą, tai yra sumažino ligoninių ir skyrių skaičių ir taip geriau juos aprūpino bei pakėlė į kitą lygį. Todėl ten daugelyje sričių pasiekta daugiau“, – apibendrina autoritetingiausias šalies neurochirurgas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.