„Veido“ leidėjas Algimantas Šindeikis primena Vokietijos pavyzdį: po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje žiniasklaidos administravimo institucijos licencijos žiniasklaidos nuosavybei išdavinėtos tik tiems žmonėms, kurie nebuvo susiję su naciais ir kurie turėjo ne tik finansinių, bet ir altruistinių, kultūrinių, intelektinių ambicijų užsiimti spaudos leidyba.

Be to, žiniasklaidai formuotis buvo sudarytos ekonominės šiltnamio sąlygos. Taip formavosi „Bild“, „Die Welt“, „Die Zeit“, „Der Spiegel“, kitų vokiškųjų žiniasklaidos lyderių ne tik finansinis, bet ir intelektinis kapitalas, pajėgus atlikti valstybei tokią svarbią demokratijos sarginio šuns misiją. Bet jie turėjo ir įsipareigojimų visuomenei. Pas mus kai kurių žiniasklaidos savininkų personos garsėja tik keistais išsišokimais, skandalais, o kartais ir finansinėmis machinacijomis. Asmenybių, kurios formuluotų idėjas, kurių pavyzdžiu sektų visuomenė, nedaug.
Lietuvos žiniasklaidos priemonių nuosavybės istorijos neretai kelia šypseną: leidinį kartu su vyr. redaktoriaus postu turtingas vyras gali padovanoti žmonai kaip dovaną. O kartais tos istorijos visiškai prieštarauja demokratijos taisyklėms, pavyzdžiui, regionuose žiniasklaidos savininkai – vietos politikai, tarybų nariai, o kai kas, žiūrėk, dar ir redaktorius, nors pagal prigimtinę misiją žiniasklaida negali susitapatinti su valdžia, bet turi ją kontroliuoti.
Pagal įstatymą žiniasklaidos savininku Lietuvoje negali būti politinė partija, bet politikas, kaip fizinis asmuo, gali, lygiai kaip negali bankas, bet iki “Snoro skandalo” galėjo jo antrinė įmonė. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė skambina pavojaus varpais, kad vis dažniau žiniasklaidą valdo su oligarchinėmis struktūromis, rusišku kapitalu susiję savininkai. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas taip pat pabrėžia, kad lėšos, kurias kaimyninės valstybės skiria Lietuvos informacinei erdvei formuoti sau palankia linkme, daro įtaką Lietuvos vidaus gyvenimui, politikams, žiniasklaidai.
Didžiulė spraga, kad dažnai galima tik spėlioti, kas iš tikrųjų valdo vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę: normalaus savininkų registro nėra, nors apie tokį kalbama jau dvidešimt metų. Nėra ir atsakomybės nepateikus duomenų už šios informacijos rinkimą atsakingai Kultūros ministerijai. O jei savininkai – juridiniai asmenys, jų nuosavybės valdytojai apskritai nėra nurodomi. Lietuvoje nesama ir tiražų audito sistemos. Kitaip tariant, reikalaudama iš kitų skaidrumo, pati žiniasklaida sau tokio reikalavimo nekelia.
O žiniasklaidos nuosavybę reglamentuojantys įstatymai – vieni liberaliausių Europoje, pasiskolinti iš senas spaudos laisvės tradicijas turinčių Skandinavijos šalių, tačiau, deja, mūsų visuomenės branda ne skandinaviška.
Žiniasklaidos nuosavybės problematiką tyrinėjantis Žurnalistikos centro direktorius dr. Deimantas Jastramskis pastebi, kad Lietuvos teisės aktai neriboja nuosavybės koncentracijos, – vienam asmeniui leidžiama valdyti 100 proc. bet kurios žiniasklaidos priemonės akcijų ir savo nuosavybėn sutelkti 40 proc. visos žiniasklaidos rinkos, nepaisant žiniasklaidos rūšies: galima turėti ir televiziją, ir radiją, ir laikraštį, ir interneto portalą. Ekspertas lygina, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje „MG Baltic“ atitikmuo turėtų atsisakyti beveik pusės dabar turimų LNK atitikmens akcijų. Slovėnijoje „Achemos grupės“ antrininkas niekaip negalėtų valdyti ir televizijos, ir radijo, ir laikraščio, ir interneto portalo.

Verslas su misija
Švedų žiniasklaidos koncerno „Bonnier Business Press AB“ valdomų „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius ir bendrasavininkis Rolandas Barysas neabejoja, kad labai svarbu, kieno rankose yra žiniasklaida: „Jei savininkai nori greito pelno arba siekia politinių tikslų ar atstovauti interesų grupių lobistiniams interesams, turinys tampa antraeiliu dalyku, ir skaitytojas taip pat. Pradedama slysti į paprastesnę (nežinau ar ją taip galima pavadinti) žurnalistiką, greičiau informacijos sklaidą.“
Tada žurnalistinis turinys gali tapti kryptingai tendencingas, ypač jei leidinys priklauso nuo vieno žmogaus valios. Pavyzdžiui, kaip pastebėjo bernardinai.lt atstovai, 2009 m. „Respublikos grupės“ leidiniuose išspausdinus tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko apmokėtą pareiškimą, pasipylė ir jį giriančiųjų straipsniai.
Be to, žiniasklaidos priemonės dažnai bando susidoroti ir su savo savininko verslo ar politiniais konkurentais, o tokios milžiniškos galios turėjimas ar bent jau kitų manymas, kad tokių galių žiniasklaida turi, – korupcijai palanki terpė. Štai „Transparency International“ Lietuvos skyriaus tyrimo 2007 m. duomenimis, 91 proc. verslininkų visiškai ar greičiau tiki, kad nepalankūs rašiniai apie įmonę ar asmenį gali juos sužlugdyti, o 79 proc. pareiškė, kad žiniasklaida yra korumpuota. Tyrime kaip neskaidriausios žiniasklaidos priemonės įvardytos „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, o skaidriausios – „Verslo žinios“, BNS.
Įdomų tyrimą, kaip žiniasklaidos savininko ir reklamos užsakovų pinigų koncentracija veikia žiniasklaidos turinį, atliko D.Jastramskis. 2004 m. prezidento rinkimų kampanijos metu pateiktų naujienų apie kandidatus turinio apimčių ir kandidatų pateiktų reklamos apimčių nacionaliniuose dienraščiuose analizė atskleidė, kad pusėje tirtų dienraščių buvo skleidžiamos palankesnės naujienos apie tuos, kurie redakcijoms pateikė daugiau reklamos užsakymų nei kiti kandidatai, o apie pastaruosius buvo skleidžiamos mažiau palankios ar nepalankios naujienos. Šališkiausi buvo „Respublika“ ir „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“, o tolygias sąlygas, nepaisant reklamos kiekio, kandidatams suteikė „Verslo žinios“ ir „Kauno diena“.
Žurnalistų etikos kontrolieriai jau daug metų nesustodami kartoja: savęs neišsilaikanti žiniasklaida yra rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei ir intelektinei nepriklausomybei, nes niekas negali pasakyti, kaip kritišku momentu elgsis nuo kažkieno pinigų priklausoma žiniasklaidos priemonė. Deja, dabar galima pasakyti, kad jau ne vien teoriškai žinoma, kaip elgiasi.
„Lietuvos rytas“ savininko interesus iškėlė aukščiau už visuomenės ir, rizikuodamas sukelti valstybėje bankų krizę, 2011 m. spalį paskelbė rašinį apie rengiamą neva susidorojimą su vienu neįvardytu banku. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, visa laimė, kad pasitikėjimas žiniasklaida ir net vis dar didžiausiu dienraščiu gerokai sumenkęs, tad rašinys nepastūmėjo žmonių bėgti atsiimti pinigų iš bankų.
Iš tiesų finansų sektoriaus susiliejimas su žiniasklaida ypač pavojingas, nes bet kokios manipuliacijos gali sukelti skaudžių ekonominių padarinių. Bet tik po „Snoro“ skandalo priimta pataisa, kad ne tik bankai, bet ir antrinės finansinės institucijos negalėtų įsigyti žiniasklaidos priemonių. Tačiau, kaip žinome, įstatymas atgaline data neveikia, tad su Ūkio banku siejamos bendrovės tebevaldo „Kauno dieną“, „Vilniaus dieną“, „Klaipėdą“.
Valstybės saugumui pavojinga verslo grupių įtaka žiniasklaidai atskleista ir vienoje iš dvylikos VSD 2006 m. parengtų analitinių pažymų, kurios, kad ir kaip reikalavo politikai bei visuomenė, taip ir nebuvo paviešintos. Konkrečius verslo ir žiniasklaidos grupių 2007–2011 m. įtartinus sandorius savo garsiojoje pažymoje 2011 m. įvardijo ir buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys. Deja, karavanas eina toliau.
„Jei visi savininkai suvoktų, kad žiniasklaida yra ne tik verslas, bet ir misija, konkuruotume idėjomis, turiniu, o ne kažkuo kitu, – svarsto R.Barysas. – Blogiausia, kad žiniasklaidos verslui Lietuvoje keliami, deja, kiti tikslai – interesų, politiniai, propagandiniai, o ne skaitytojo. Tačiau jei žiniasklaidos verslas išlaikomas ne iš skaitytojų, o iš visai kitų pajamų šaltinių, prasideda ne konkurencija, bet rinkos ir pačios žiniasklaidos degradavimas. Tai kelia pavojų visuomenei, ir ji turėtų skambinti pavojaus varpais.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.