Pačiam atostogų sezono įkarštyje Lietuvą užklupo švenčių lietus. Maža to, didžioji pastarojo meto jų dalis yra mūsų patriotizmo ir pasididžiavimo tėvyne išbandymas. Nekalbu apie Jonines, kurios, matyt, kai kam tėra eilinis pabėgimas nuo darbo, bet kitos šventės jau nepalieka abejingos visos valstybės. Valstybės diena… Žalgirio mūšio 600-asis gimtadienis… Karšta liepa – karštos mūsų tautos didybės dienos. Bet ar tikrai? Ar iš tiesų jaučiamės kaip nors susiję su Mindaugu, Vytautu, galų gale visais galvas už tėvynę guldžiusiais didžiavyriais?

Pasiklausius aplinkinių susidaro įspūdis, kad didžiosios mūsų tautos šventės daugeliui yra visiškai tas pats, kas ir Joninės, kaimyno vaiko krikštynos ar paprasčiausia galimybė išlėkti už miesto nusiplauti prakaito vėsiame vandens telkinyje. Ir niekam galvos neskauda, kad tokios dienos galėtų atspindėti pasididžiavimą tuo, kad lietuviais esame gimę, kad bent jau tada galėtume viena ir vieninga tauta jaustis. Žodžiu, kažkaip patriotizmu nekvepia.

O tada prisimenu pastarąjį ne vienam vyrui galvą apsukusį sporto renginį – pasaulio futbolo čempionatą, kuris tik prieš savaitę nutildė tūkstančius vieningomis pasijutusių tautų atstovų, susirinkusių stadionuose, aikštėse ar namuose sustingusių prie televizoriaus ekrano. Būtent taip – vieningų tautų! Matydamas oranžine spalva pražydusias olandų sirgalių tribūnas ar raudonuojančias ispanų jūras, nevalingai pasijunti tapęs vienu jų, nelygu už kurią komandą sergi…

Ir kurgi vėl tas patriotizmas? Bus bus, nesijaudinkit, juk pasaulio krepšinio čempionatas artinasi – rugpjūtį ir rugsėjį pagaliau džiaugsimės lietuviais esantys. Duok Dieve, kad lietuviai bent jau laimėtų, o tai vėl bandysime susitapatinti su tais, kurie laimi, – olandais ar ispanais būsime.

Štai ir norisi paklausti, kur mūsų pasididžiavimas tauta pradingęs, kodėl didžiųjų pergalių nebevertiname ir kodėl tikri lietuviai jaučiamės tik tada, kai mūsų sportininkai serbus ar rusus nugali? Vos pralaimime, tą tapatybės jausmą akimirksniu prarandame.

Tapatybė. Štai kas mūsų tautinį pasididžiavimą lemia. Žmogus gimsta vienišas, bet tuoj po gimimo su kitais žmonėmis gyvena. Ir tam, kad žmonių giminės atstovu pasijustų, turi save motinos akyse išvysti. Po to – tėvo. Dar vėliau – senelių, mokytojų, draugų, draugių, pažįstamų ir nepažįstamų gatvėje sutiktų žmonių akyse savo atspindį pamatytų. Ne vien apie žvilgsnį ir akis kalbu. Mums nuo gimimo saugumo ir pripažinimo reikia. Ir jei mama ar tėtis žvelgia į mane ramybe spindinčiomis akimis, tai ir aš ramus bei visavertis jausiuos.

Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir drąsos bei pasitikėjimo gauname. Iš pradžių mamos ir tėvo gana, bet vėliau tenka ir kitokių tapatybių ieškoti. Tėvas ir mama dar mažiems esant tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi, o mums patiems nejaučiant ir toliau už rankos veda. Tikime, kad augdami nuo jų atsiskiriame, nes gamta taip sutvarkė, kad namus, laikui atėjus, paliktume. Ir labai apsigauname, nes jie mūsų vidiniais tėvais tampa ir gyvenimo keliu nuveda. Todėl ir imame paaugliais tapę maištauti, visaip jų nusikratyti bandome. Ieškome kitų “dievų” – muzikos, kino ar tiesiog gatvės.

O tada ateina laikas, kai imame ir prabundame, vėl tėvus prisimename. Ir ne toks jau kvailas tas mano tėvas man ima atrodyti, ir ne tokia priekabi mama tampa. Taip ir tampame suaugusiais – tokiais kaip tėvai mūsų, kaip ir kiti tėvynėje gyvenantys… Įsiklausykime į žodį “tėvai” ir suprasime, kad “tėvynė” ta pačia šaknimi puikuojasi. Galutinai su tėvais susitapatinę ir tėvynę mylėti pajėgiame. Svarbu, kad saugūs su tėvais buvome, tai ir tėvynėje saugumą rasime. O jei ne?

Jei tėvai saugumą savaip suprato, tai mums ne tik jie svetimi atrodo, bet ir gimtieji namai atbaido, ir sava tauta gąsdina. Ir imame tada saugumo visur ieškoti, į galingus lyderius gręžiamės. Taip ir gimsta “tautos vadai”, kurie galiausiai saugumą ne suteikia, bet jį atima, nes tik išsigandęs žmogus paklūsta. Psichoanalizėje mes turime tokį terminą “regresija”, kuris nevalingą grįžimą į vaikišką būseną reiškia. Regresavęs žmogus ir yra tas, kuris prašo globos ir savo valia visas jėgas kitam atiduoda. “Neturėjau tėvo, tai bent dabar radau…” Sovietinė sistema gerai šį metodą įvaldžiusi buvo: visi baimėje gyveno, todėl ir maištauti negalėjo. Ačiū Dievui, atsirado tokių, kurie saugumą savyje atrado ir todėl su kitais pasidalyti galėjo. Tada ir kilo Sąjūdis, kuris baimę nušlavė. Bet ar saugumo daugiau atsirado?

Pasirodo, kad žmonės ne drąsą savyje atrado. Kai reikėjo patiems kurti, tai paaiškėjo, kad vis dar regresavę esame… Ir prasidėjo: “Landsbergis neduoda… Vagnorius kolūkius sugriovė… Prie ruso geriau buvo…” Ir nesvarbu, kad kolūkiai ir sovietai tik savo vadukus maitino, bet užtat kokie jie stiprūs atrodė!

Taip ir nukeliavome per nepriklausomybę vis laukdami, kad atsiras toks, kuris duos ir paguos. Ir davė, ir paguodė… Vienas tvirtas lyg ąžuolas buvo, kumščiu į stalą trenkti mokėjo ir su paprastu žmogumi bendra kalba pakalbėti galėjo. Žinoma, geresnis “tėvas” nei tas, kuris vis Rusija gąsdino… Tada kitas atsirado – tvarką ir teisingumą nešti žadėjo. Tik, bėda, kad netoli tenunešė – pats nuo vidinių silpnumų išsivaduoti nepajėgė. Buvo ir kitų. Ir visi žadėjo…

Vardiju ir nesmagu kažkaip darosi. Kaip kažkas pasakęs yra: “Širdį dėl tėvynės skauda…” O skauda, nes kažkokie tamsoj tebeklaidžiojantys vaikai esame. Matyt, tėvai ne vieno patys nesaugūs buvo, kad saugumo mums neįskiepijo. Tai vis ir ieškome, kas duos, kas paguos, kas už rankos pavedžios. Bėda, kad nepagalvojame, jog ir už nosies pavedžioja.

Iki šiol esu sakęs, kad mūsų valdžia mažai su tauta kalbasi, neretai arogantiškai į ją žiūri. Bet ar mes patys linkę ką nors pasiūlyti? Ar nebus taip, kad vos valdžia prabils į mus, kaip žmones, tai tuoj ir pareikalausime, kad vėl ką nors duotų? O ką mes patys tėvynei duosime? Atrodo, kad tik vėl papildysime aviakompanijų sąskaitas į užsienius bėgdami. Ir vėl tėvynę keiksime, nes ji, matai, nieko neduoda. Ir nesusimąstysime, kad Mindaugas, Vytautas ir visi iki šiol dėl tėvynės žuvusieji nereikalavo, kad ji jiems ką nors duotų, bet patys buvo pasirengę save už ją atiduoti.

Keistas tas mūsų patriotizmas… Jei pamaitins, tai tėvynę mylėsiu, jei ką nors duos, tai gal čia ir pasiliksiu. Ir tada atrodo, kad ne tik maži vaikai, bet ir narcizai esame. Aikštingi, reiklūs, įžeidūs. Ir vis dar už stipresnių pasislėpti besistengiantys. Ir tik tuos, kurie laimi, mylintys. O tėvynė mat tokia kaip Dievas. Sakoma, kad ji mums suteikė galimybę gyventi ir turėti, o kaip jau pasinaudosime tuo, tai tik mūsų pačių reikalas.