"Veido" archyvas

Daugybės nuostabiausių pasaulio vietų nenurodo jokia kelionių literatūra

Keliavimas savarankiškai – ne kruizas Nilu ar dvi savaitės žvaigždutėmis apkarstytame Turkijos viešbutyje. Tai gana sudėtingas keliavimo būdas, ir tikrai ne kiekvienas gali jam ryžtis.

Jei palyginsime vaizdingiau, keliaudami su grupe jūs iškart nusiperkate automobilį, o pasirinkę savarankišką kelionę turite tą automobilį susikonstruoti patys. Nepaisant to, kad “konstravimas” skamba sudėtingai, vis daugiau keliautojų Lietuvoje tampa patys sau gidais ir keliauja atostogauti pačių susidarytais maršrutais.

Oficialios statistikos nėra, bet užtenka pasižvalgyti tarp draugų ir pažįstamų, panaršyti po kelionių įspūdžių aprašymus internete, ir susidaro įspūdis, kad savarankiškas keliavimas tautiečiams jau tapo artimesnis už stumdymąsi turistinėse grupėse. Praleidžiame ilgesnius savaitgalius didžiuosiuose Europos miestuose, lekiame su draugais paslidinėti, bandome susikalbėti su pačių egzotiškiausių šalių gyventojais ar netgi trumpam persikeliame pagyventi ten, kur šilčiau. Savarankiškos kelionės praplečia ribas ir galimybes, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti.

Maloni atsakomybė

Savo pirmai savarankiškai kelionei pasirinkau gana sudėtingą šalį – Kiniją. Nepaisant to, pradžia buvo lengva, nes pats maršruto neplanavau. Palikau šį užsiėmimą kartu keliavusiai draugei, o pats jaučiausi, tarsi ir toliau būčiau organizuotos grupės narys, galintis reikšti savo pastabas ir priekaištus kelionės vadovei. Tai truko vos porą dienų, o tada manęs laukė rimtas pokalbis, po kurio supratau pirmą ir svarbiausią savarankiško keliavimo taisyklę: tu pats esi sau gidas.

Keliaujant savo jėgomis, negali nieko kaltinti, jeigu reikalai pakrypsta ne pagal planą. Turi pats nusipirkti bilietus, stovėti eilėse, spėti į autobusą, žinoti, kur ir ko važiuoji. Iš pradžių tai gąsdina, tarsi visą gyvenimą valgėte restoranuose, o dabar nusprendėte savarankiškai išsikepti vištienos “gong bao”. Pirmas bandymas tikriausiai nebus labai vykęs, nors viską darėte, kaip reikia, tačiau ateityje įgysite vis daugiau praktikos ir patys sau paruošite puikiausią vakarienę.

Savarankiška kelionė panaši į maisto gaminimą, jei ne viena smulkmena – čia nėra recepto. Galima tik bendrais bruožais nupasakoti, kaip vyksta pasirengimas tokiai kelionei, tačiau netikėtumai ir nuotykiai užklumpa vos pradėjus planuoti, todėl tenka improvizuoti.

Pavyzdžiui, prieš trejus metus su drauge nusprendėme palikti darbus ir pusantrų metų paklajoti po Pietų Ameriką. Taupėme pinigus, apsirūpinome būtina turistine įranga, braižėme būsimos kelionės maršrutą… Dabar jau galiu pasakyti, kad maršrutas pasikeitė nuo pat pirmo kelionės taško, finansus stipriai aplamdė JAV dolerio kurso svyravimas ir krizė, o patys brangiausi turistiniai daikčiukai sugedo, suplyšo ir susprogo per pirmąjį kelionės mėnesį.

Nepaisant viso to, savo tikslą įgyvendinome, ir tas mūsų išsikeptas patiekalas buvo išties ypatingo skonio.

Pergalė mėgsta pasirengusius, todėl tik patys drąsiausi ir labiausiai pašėlę keliautojai nusprendžia leistis į savarankiškas klajones be išankstinio plano. Aš nedrįsčiau, nors savarankiškai esu apkeliavęs per dvidešimt skirtingų šalių. Sudedamosios mano siūlomo recepto dalys visada išlieka tos pačios: nusistatome kelionės kryptį ir tikslą, iškart perkame bilietą, kad vėliau nesinorėtų persigalvoti, tada įsigyjame kelionės knygą su patikimu ir detaliu šalies aprašymu, ieškome informacijos internete, domimės kitų keliautojų atsiliepimais. Kai sudedamosios dalys jau aiškios, reikia tik atsakingai susikrauti kuprinę ir pasirengti saujai prieskonių – nuotykiams, kurių tikrai bus.

Užprogramuoti nuotykiai

Keli mano pažįstami keliautojai savo maršrutus dėlioja taip, kad vos išgirdus apie jų planus norisi stvertis už galvos. Na, kam gali šauti į galvą važiuoti per Afganistaną autostopu? Arba motociklu įveikti visą Pietų Amerikos žemyną, kai tau jau per septyniasdešimt? Čia vieni aštriausių pavyzdžių, tačiau paprastai savarankiškai kelionei to visiškai nereikia – net savaitgaliui ištrūkus į Barseloną staigmenų tikrai užteks.

Vėl grįžkime į Kiniją ir pabandykime savarankiškai pakeliauti po šalį, kurioje beveik niekas nekalba angliškai, o jų kalba ir rašmenys mums visiškai nesuprantami. Net ženklais bendrauti sunku, nes kinai juos dažnai supranta kitaip nei mes.

Taip, nuotykių ten buvo sočiai. Perkant bilietą iš Pekino į Šanchajų prie mūsų langelio susirinko gal penkiolika smalsuolių. Jie visiškai neplanavo mums padėti – vietiniams buvo įdomu, ar mes, visiškai negalėdami susikalbėti su kasininke, pasieksime savo tikslą ir nusipirksime bilietus. Nusipirkome.

Vėliau dar kokius penkis šimtus kartų susidūrėme su panašiomis problemomis, kol galiausiai įveikėme Kinijos kodą. Pavyzdžiui, radę angliškai kalbančių vietinių paprašėme, kad užrašų knygelėje užrašytų esminius hieroglifus. Net ir po to kartais norint nusipirkti vištienos sultinio tekdavo šokinėti aplink apstulbusį pardavėją ir plasnoti įsivaizduojamais sparnais, tačiau gyvenimas tikrai tapo lengvesnis. Tam tikrus svarbius hieroglifus (pavyzdžiui, žyminčius vyrų ir moterų tualetus) pradėjome atskirti. Galiausiai išmokome skaičių rodymo ženklais sistemą ir supratome, kad sukryžiuoti pirštai reiškia ne kapines, o dešimt.

Kam mums reikėjo viso to streso, problemų ir sunkumų? Nes mes nenorėjome valgyti restorane. Mes patys “išsikepėme” savo kelionę, ir aš net neabejoju, kad pasirinkę kitokį keliavimo būdą nebūtume patyrę nė trečdalio tų nuotykių, kuriuos iki šiol malonu ir linksma prisiminti.

Sukelia priklausomybę

Šlovindamas savarankiškas keliones tikrai nenoriu sumenkinti kitų keliavimo būdų. Jeigu žmogus gerai jaučiasi, dvyliktą kartą grįždamas į tą patį Egipto kurortą ar Romos senamiestyje klausydamasis kelionės vadovo pasakojimų apie didingą šalies istoriją – puiku. Kiekvienas pasirenkame tai, kas geriausia mums, o kartais patikrinta ramybė kur kas geriau negu kelionės stresas ir iššūkiai kiekviename žingsnyje.

Prisipažinsiu, po savarankiškų kelionių maratono, kai per pusantrų metų aplankiau visas Pietų Amerikos žemyno šalis, norėjau tik vieno – kitas atostogas praleisti Turkijoje, kur visą dieną galima mirkti viešbučio baseine, gurkšnojant kokteilį ir stebint juokingai šūkaujantį animatorių. Tikrai to norėjau ir netgi buvau pradėjęs ieškoti bilieto, bet… Atėjus atostogoms užsimečiau ant nugaros nedidukę kuprinę, kurioje knygų buvo daugiau negu drabužių (“Jis skaitys, būdamas nuogas”, – iš mano kuprinės juokėsi dvi oro uosto apsaugos darbuotojos Londone), ir išlėkiau pasiblaškyti po Gvatemalą ir Hondūrą.

Savarankiškas keliavimas sukelia priklausomybę. Pirmiausia dėl to, kad galima pajusti, kiek daug dalykų priklauso nuo tavęs. Visą kelionę gali susidėlioti tik pagal savo pomėgius, nereikia tapti grupės atskalūnų, jei muziejuje užsimanai praleisti daugiau laiko ar tavęs visiškai netraukia į dar vieną suvenyrų parduotuvę. Esi pats sau gidas ir gali savarankiškai priimti sprendimus.

Be to, keliaudamas savarankiškai sutaupai, jei tik pats to nori. Čia atsiveria dar vienas savarankiško keliavimo privalumas: gali valgyti paprastesnį maistą ir miegoti asketiškuose viešbučiuose, tačiau daugiau pinigų skirti pramogoms, gali už pusę kainos nusipirkti lėktuvo bilietą, o sutaupytus pinigus skirti nardymo kursams… Be to, gali pasinaudoti vietinių turizmo agentūrų paslaugomis ir pasitelkęs derybų meną gauti neįtikėtinai palankių pasiūlymų. O galbūt spjausi į visus populiariuosius turistinius objektus ir praminsi toje šalyje naują, tik sau pačiam žinomą takelį?

Pliusai ir minusai

Savaime suprantama, negalima visko tapyti vien tik šviesiomis spalvomis. Savarankiškas keliavimas gali suteikti ne tik smagių nuotykių, bet ir rimtų išbandymų, pavyzdžiui, netgi tokioje turistų pamiltoje šalyje, kaip Indija. Vykau ten ieškoti visų taip apdainuotos dvasinės ramybės, o gavau kiekviename žingsnyje tykančius apgavikus, agresyvius išmaldos prašytojus, stresą ir nepasitikėjimą. Nors Indija turi milžiniškų privalumų, praleidęs joje tris savaites norėjau dar tiek pat laiko, kad atsigaučiau nuo tos įtampos.

Keliaujant organizuotai svarbu pasirinkti patikimą partnerį, o savarankiškas blaškymasis po pasaulį tokio pasitikėjimo jausmo nesuteikia. Kartais vėlai vakare dar nežinai, kur šiąnakt nakvosi, kartais per visą dieną taip ir nespėji pavalgyti, o kartais norisi pasivyti nesąžiningą taksistą ir gerai jį prilupti. Baisiausia, kad keliaujant savarankiškai netgi neturi kam pasiskųsti. Kaip toje dainoje – “nieks kits čia nekalts”…

Minusus galėčiau vardyti ir toliau, tačiau gyvenime tikriausiai nėra tokios srities, kuri būtų tik teigiama. Nesėkmė gali tykoti ir namie lipant iš lovos, bet negi dėl to turėčiau visą gyvenimą joje pragulėti? Patirtis rodo, kad daugelis savarankiško keliavimo minusų gali tapti pliusais, kai suprantame esminę savarankiško keliavimo tiesą: mes patys esame sau gidai, todėl galime spręsti dėl visko, kas priklauso nuo mūsų, o jeigu atsitinka kažkas, ko paveikti negalime, – tebūnie.

Dabar noriu jūsų atsiprašyti – turiu bėgti prie knygų ir susiplanuoti savo naują savarankišką kelionę. Šįkart keliausiu į Barseloną. O kur keliausite jūs?