Ką daryti, kad “Molotovo kokteiliu” tapusios maždaug pusė visų Lietuvos mokyklų vaikams taptų švietimo, o ne nebūties įstaiga?

Priešpaskutinę kovo savaitę Lietuvos mokyklos organizavo Savaitę be patyčių. Per ją iš gyvenimo dėl mokykloje patiriamų bendraamžių patyčių pasitraukė net du paaugliai. Ir taip jau kelinti metai iš eilės. Iš viso kasmet Lietuvoje nusižudo nuo vienos iki dviejų klasių vaikų. O švietimo klerkai ir vaikų teisių specialistai patyčias stabdo deklaracijomis bei lankstinukais.
Beveik pusė (46 proc.) iš 1525 apklaustų mokytojų, dalyvavusių vasarį atliktame smurto prieš vaikus tyrime, atvirai pripažįsta, kad jų mokyklose klesti emocinis, fizinis, seksualinis smurtas: tiek vaikų vienų prieš kitus, tiek suaugusiųjų prieš vaikus.
“Dėl emocinio ir fizinio smurto mokyklose pirmiausia kalti mokytojai, – be užuolankų sako Kauno jaunimo mokyklos psichologė bei Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė. – Dalis įvairių asmeninių sunkumų turinčių mokytojų ateina į mokyklą tam, kad čia išspręstų savo psichologines problemas – išlietų nepasitenkinimą. Tad jie patys išsirenka auką iš mokinių. Jei mokytojas pasakys užuominą, kad konkretus vaikas klasei yra rakštis, toks vaikas iš karto taps bendraamžių patyčių objektu.”
Kad mokytojas gali užduoti toną patyčioms, sutinka ir Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė bei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė.
S.Baranauskienė pastebi, kad dalis pedagogų tik formaliai dalyvauja patyčių prevencijos programose. “Per savo vadybinę praktiką porą kartų teko rimtai kalbėtis su mokytojomis dėl nepagarbos, šaukimo ant vaikų. To pakako. Aš jų paklausiau, ar jos norėtų, kad šių statistinių vaikų vietoje būtų jų vaikai ir kitas mokytojas ant jų taip šauktų? Jos susimąstė, – dėsto S.Baranauskienė. – Pagaliau gal tas vaikelis nėra namie mylimas, jam stinga šilumos, užtat jis būna atšiaurus su mokytoju. Pedagogo pareiga jį “atšildyti”, o ne nusileisti iki vaiko lygio ir šaukti.”
Humanistinės pedagogikos asociacijos narė S.Baranauskienė sako pedagogams visuomet pateikianti analogijų. Tarkime, ar jie norėtų, kad patekę į ligoninę patirtų tokį patį gydytojų abejingumą, kokį jie rodo dažnam vaikui. “Kas iš to, kad visą pamoką vaikams kalbėsi apie atjautą, o pats vos baigęs pamoką išskubėsi namo ir nepamatysi verkiančio, nuskriausto vaiko”, – retoriškai klausia progimnazijos vadovė.

Vaikų perėjimas į kitas klases ar mokyklas rodo patyčių mastą

Labai dažnai, pasak O.Slapšienės, mokytojų nemalonę užsitraukia ir klasės auka tampa ne tik tėvų dėmesio stokojantys vaikai iš socialiai jautrių šeimų, kuriais tėvai nesirūpina, bet ir labai gabūs bei talentingi vaikai. Gabūs vaikai yra gerokai reiklesni, jie kelia per pamokas įvairius klausimus, teikia siūlymų, patys prašo kūrybingesnių užduočių, bet su tokiais vaikais geba dirbti mažuma mokytojų. Daugelis netalentingų mokytojų talentingus vaikus mėgina įvairiais būdais “nusodinti”, kad šie neardytų monotoniškos pamokos ritmo.
“Jei mokytojas bent kartą tokiam mokiniui pasakys, kad tu nežinai, ko nori, tau vis kažko nepakanka – viskas: “banga” nunešė mokytojo žodžius. Gabus vaikas taps patyčių auka”, – aiškina O.Slapšienė.
I.Baranauskienė pasakoja, kad į jos vadovaujamą privačią “Saulės” gimnaziją tėvai dažnai ateina vedini savo gerai besimokančiais gabiais vaikais ir prašo priimti būtent dėl tyčiojimosi savivaldybės mokykloje, esą jie moksliukai. “Pas mus mokymasis yra vertybė, todėl gerai besimokantys vaikai mūsų gimnazijoje yra didžiausi autoritetai, – teigia I.Baranauskienė. – Antra vertus, gabūs vaikai, patyrę patyčių ankstesnėje mokykloje, kartais patys linksta elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su jais – ima ir nusikvatoja iš prasčiau besimokančio bendramokslio, kad jis pasakė “nesąmonę”, “nusišnekėjo”. Bet mūsų mokytojai yra gerai apmokyti, jie greitai pamato tokius dalykus ir įspėja vaikus vengti atviros kritikos, nes vėl gali būti blogai.”
Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis pastebi, kad tėvai, rinkdami vaikui mokymo įstaigą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į mokinių nubyrėjimą – kiek vaikų perėjo į kitas tos pačios mokyklos klases ar kitas mokyklas per ketverius metus: nuo pirmos iki ketvirtos ar nuo penktos iki aštuntos klasės. Mat, pasak S.Vilučio, vaikų migracija iš mokyklos į mokyklą yra pats geriausias patyčių masto indikatorius. “Ypač jei iš vienos klasės išėjo dešimt ar daugiau vaikų – viskas aišku, kokios to priežastys”, – nurodo patyręs pedagogas.
Daugelio kalbintų pašnekovų žodžiais, patyčios prasideda maždaug trečioje klasėje, o pats pikas – progimnazijoje, kai paauglius kankina hormonų audros ir jie nežino, kur išlieti energiją. Perėję į gimnaziją paaugliai aprimsta, mat ima prisibijoti gerokai už juos augalotesnių abiturientų.
“Toną patyčioms užduoda jau pradinės mokyklos mokytojas: kokias vertybes jis suformuos – taip vaikai ir elgsis, – įsitikinęs S.Vilutis. – Pradinės mokyklos pedagogas turi stengtis įdiegti vaikams, kad mokslas yra didžiulė vertybė, kaip ir didžiulė vertybė yra visų mūsų skirtumai. Mokytojas privalo kiekvieno vaiko skirtumą viešai pristatyti kaip didžiausią pranašumą, rodyti pagarbą vaikui dėl jo kitoniškumo, o ne menkinti jo kitokias savybes.”
S.Vilutis pasakoja, kad jie kiekvienais metais pavasarį rengia tėvams atvirų durų dienas, per kurias ne tik pasakojama, kaip ketverius metus bus mokomi jų vaikai, bet ir akcentuojama, jog didžiausi sunkumai prasidės trečioje klasėje, kai prasideda ankstyvoji paauglystė ir vaikai pradeda tyčiotis vieni iš kitų. “Prevencija – tėvų komanda. Bet čia vėl reikia mokytojo pastangų sutelkti tėvus, kad jie pažintų vieni kitus, bendrautų ir galėtų pasikalbėti ne tik formaliai, bet ir kaip sekėsi žvejyba ar kaip praleido savaitgalį. Tai matydami vaikai jaus didesnę pagarbą vieni kitiems, o jei prasidėtų patyčios, tėvams būtų lengviau aiškintis santykius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.