Algimantui Kasparavičiui, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui
“VEIDAS”: Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau kreipėsi paaiškinimo į Lenkijos kolegas, ar jų drauge su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu išleista brošiūra, kurioje kalbama apie “lietuvišką Vilniaus okupaciją” sutampa su oficialiaja Varšuvos pozicija. Ar dviejų šalių istorikams nėra pavykę iki šiol suderinti bendros pozicijos dėl prieškario Vilniaus įvykių?
A.K.: Vargu ar kažkoks visiškai vienodas įvykių vertinimas įmanomas. Lenkijoje buvo ir bus istorikų, kurie 1939-ųjų metų įvykius vertina vienareikšmiškai – esą, Lietuva okupavo Vilnių. Tai – radikali nuomonė, ir jai pritaria tikrai ne visi Lenkijos istorikai, tarp jų nemažai žymiai racionalesnių žmonių. Tačiau šį kartą problemą įžvelgčiau tame, kad tokia istoriografinė perspektyva tapo oficialia Lenkijos užsienio politikos dalimi – kaip kitaip vertinti tai, kad vienu iš leidinio autorių oficialiai pristatoma Lenkijos URM?

“VEIDAS”: Kodėl, Jūsų manymu, ministerija parėmė tokių nevienareikšmiškų vertinimų leidinį?
A.K.: Gal nuskambės ir kontraversiškai, bet čia įžvelgčiau pačios Lietuvos neteisingos pastarojo dešimtmečio užsienio politikos pasekmes. Net tarpukario diplomatija, kurią taip pat galima dėl daug ko kritikuoti, buvo žymiai išmintingesnė, daugiabriaunė ir labiau subalansuota. O dabar buvo pasirinkta viena kryptis, viena strategija, vienas partneris, kuriam Lietuva, lyg ta nelabai daili nuotaka, save primygtinai siūlė. Driokstelėjo ekonominė krizė, paprastai apnuoginanti realybę, ir paaiškėjo, kad tam jaunikiui mūsų visai nereikia, o kad jau taip besąlygiškai save siūlome – kodėl nepradėjus kategoriškai kelti mums visokių reikalavimų – ir dėl pavardžių rašymo, ir dėl lenkiškųjų mokyklų, o dabar, štai, ir dėl istorinių įvykių vertinimo?
Lenkiškąjį leidinį “Paneriai – “žmonių skerdynių” vieta” vertinčiau kaip paslaugą Lietuvai: iki šiol galėjome nuspėti, nujausti, išgirsti neoficialiuose pokalbiuose, ką apie prieškario įvykius mano Lenkijos politikai, o dabar štai turime aiškų jų užsienio politikos išdėstymą.

“VEIDAS”: Ar galima istorinių įvykių interpretavimą laikytis šių dienų polikos įrankiu?
A.K.: Be menkiausios abejonės – taip. Istorija visada yra tarptautinės poltikos įrankis. Tiesa sakant, rodos, vien prieškario įvykiams skirtas leidinukas iš tiesų yra pats tikriausias šių dienų aktualijos veikėjas. Ar Jums nekyla klausimų, kodėl apie jau prieš kurį laiką Lenkijoje pasirodžiusį leidinį Lietuvos žiniasklaidoje pradėta kalbėti tik dabar, artėjant Molotovo-Ribentropo pakto metinių datai? Ir dar pabandykite įsivaizduoti, ką apie prievolę vykdyti Lietuvos teismo sprendimą nukabinti gatvių užrašus lenkų kalba dabar mano “lietuvių okupuotoje” teritorijoje gyvenantys Vilniaus rajono lenkai?