Ilgai buvę užmiršti dvarų sodybų parkai sulaukia vis daugiau architektų ir parkotyrininkų dėmesio. Profesionaliai restauruoti ir prižiūrimi, vienas po kito jie virsta dvarų gyvenimo, kultūros ir istorijos liudininkais, populiariais lankytojų poilsio ir pramogų centrais.

Iki XX amžiaus pradžios dvarai buvo ekonominės ir techninės pažangos, modernaus ūkininkavimo, kultūros ir mokslo židiniai. Dvarų savininkai kaupė turtingas bibliotekas, meno vertybių kolekcijas, steigė mokyklas, rėmė mokslui ir menui gabius jaunus žmones. Dvaruose būdavo rengiami spektakliai, vykdavo klasikinės muzikos koncertai.

Neatsiejama dvarų ansamblių dalis buvo išpuoselėti ir rūpestingai prižiūrimi parkai, kuriuos sudarė ne tik takų sistema, natūralūs ir dirbtinai suformuoti želdynai, bet ir sudėtingos vandens telkinių sistemos, protakos, tilteliai, fontanai, geoplastiniai elementai, mažosios architektūros statiniai. „Kai kurie dvarininkai parkus puoselėjo labiau nei rūmus“, – pasakojo įmonės Projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) architektė, projektų vadovė Gražina Kirdeikienė, kuri kartu su dar šešiomis šio instituto Sodybų skyriaus specialistėmis jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja ir restauruoja Lietuvos dvarų pastatų ir parkų kompleksus (ansamblius).

Dvarų sodybos dažniausiai įsikurdavo gražioje, unikalioje gamtinėje sudėtingo reljefo aplinkoje netoli natūralių vandens telkinių. Šalia jų nusidriekę parkai išsiskyrė gerai suplanuota takų sistema, tvenkinių veidrodžiais, išpuoselėtomis medžių alėjomis, vietos ir egzotinių medžių bei krūmų grupėmis. Dažną parką puošė romantiško stiliaus skulptūros, dekoratyvinės vazos, spalvingi gėlynai. Beveik visuose parkuose yra buvę sodų, vaistažolių plantacijų. Daugumos parkų autoriai nežinomi, tačiau galime didžiuotis, kad keturis garsiausius – Palangos, Lentvario, Užutrakio, Trakų Vokės – kūrė vienas žymiausių XIX amžiaus parkų kūrėjų – prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouardas François André.

Didelė dalis senųjų parkų Lietuvoje apleisti, gerokai apnykę. Sunkiai pataisoma žala padaryta į meistriškai sukomponuotus dvarų statinių ir želdynų ansamblius įterpus naujų bevertės architektūros gyvenamųjų, ūkinių ar net gamybinių pastatų. Pavyzdžiui, XIX amžiuje kunigaikščio Platono Oginskio įkurtame Rietavo dvare iškilo daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų, Plungės dvare įrengtas stadionas, šalia jo pastatyti vartotojų kooperatyvo sandėliai, o pietinėje dalyje – estrada, centrinėje Kretingos parko dalyje – daugiaaukštis technikumo korpusas, Plinkšių dvaro parke – profilakto-riumas, šalia XVI amžiaus renesanso epochos Siesikų pilies – gyvenamasis silikatinių plytų namas. Retas kuris tokių Lietuvos dvarų ansamblių išvengė tūrinės ir erdvinės struktūrų sužalojimų. Ne vienas dvaro parkas buvo išvis sunaikintas.

Sąmoningai ir nesąmoningai naikinami ir niokojami dvarai buvo sovietmečiu. Ir šiandien, praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų, dar ne visi dvarų naudotojai ar nauji savininkai suvokia, kokį turtą jie turi ir kad yra atsakingi už jo apsaugą, tvarkymą, išsaugojimą ateities kartoms. Architektė G. Kirdeikienė prisiminė atvejį, kai rengdamiesi restauruoti dvarą savininkai kreipėsi į PRI specialistus, kad užsisakytų projektinę dvaro pastatų ir parko tvarkymo dokumentaciją. Tačiau išgirdę, kad rengiant dvaro komplekso restauravimo ir pritaikymo projektą būtina atlikti istorinius, architektūrinius, archeologinius, hidrologinius, dendrologinius ir kitus specialiuosius tyrimus, PRI paslaugų atsisakė neslėpdami planų ieškoti projektuotojų, kurie visus darbus atliktų be brangių ir laiko reikalaujančių tyrimų.

sa.lt