Netrukus į Lietuvos knygynus iš spaustuvės atkeliaus muzikologo V.Gerulaičio knyga “Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos”. Tai nuostabi, kupina žinių ir sąmojo knyga, be to, parašyta literatūriškai puikiai. Tai suprasite ir iš šios ištraukos mūsų “Skaitinių” rubrikoje.

Ateina metas, prasideda ruduo ir ima draikytis be vėjo plonesni ar storesni voratinkliai. Ateina laikas ir iškrenta plaukas, suskausta nugarą, į galvą ir per kišenę trenkia gimimo diena arba tiesiog įsimyli. Paskui likimas sumaišo visas kortas ir atėjus pavasariui lieki prie sudužusios geldos su prakiurusiu naktipuodžiu šalia. Ir jokio aukso puodo. Net mintyse. Ir jokio palikimo, jokios rentos, jokio radinio. Švaru kaip Neapolio danguj.
Neapolis! Bel canto tėvynė. Drauge su Florencija ir Venecija – operos lopšys!
Kodėl ta proga šiandien nepabandžius pasakyti ką nors kvailai protinga, juokingai rimta, gal net kažin ką ypatinga apie amžinai mirštantį žanrą operą. Juk visi žino, kas tai yra. Opera – tai muzikinis teatras, uvertiūra, butaforija scenoje, orkestras duobėje, be to, primadona, tenoras ir uždanga. Anapus uždangos – menas, kūryba, intrigos, ambicijos, rekvizitas, kostiumai, buhalterija ir grimas. Šiapus – įvairių firmų kvepalų aromatai, lengvas vyno ar brendžio vėjelis, pašiurpusios dekoltė, pagarbus slinkimas ratu fojė, bufetai, tualetai, bilietų kasos, kontramarkės ir savo aukų laukiančios gėlės.
Kai uždanga pakyla, scenoje prasideda meilės trikampio peripetijos, galinčios pasibaigti kokiu mirties keturkampiu. Operose meilė dažniausiai nelaiminga, o herojus ar herojė, pasmaugti, nunuodyti ar nušauti, žodžiu, numirę, dar mažiausiai 6 minutes dainuoja. Dažniausiai svyruodami, suklupę ar tiesiog gulėdami. Vieni ant nugaros, kiti ant pilvo, kai kurie – ant šono. Ypač dešiniojo. Galutinai numirštama tada, kai scenoje užgęsta šviesos ir šlamėdamos apsikabina didingos užuolaidos. Bet ir tada, publikai teberaudant, orkestras dar ilgai arba trumpai vis tildamas arba garsėdamas, palydi į grimo kambarį mirusio herojaus ar herojės sielą…
Žinoma, ir tragedijose pasitaiko išimčių. Ypač, jei to geidauja publika. Visi žinom, ką Otelas galų gale padaro auksaplaukei Dezdemonai. Bet štai 1816 m. linksmų plaučių vaikinas pavarde Gioachino Rossini parašė operą “Otelas”. Ir ką? Italų publikai pasirodė: “Otelas” nuostabi opera, bet liūdna. Tad Rossini nusprendė pakeisti finalą, kad žiūrovai grįžtų namo ne tokie prislėgti. Jis jau tada žinojo, kad menas priklauso liaudžiai. Todėl paskutinėje scenoje, kur mauras pakelia durklą, norėdamas nusmeigti žmoną, ši pašoka iš guolio ir griebia jį už rankos šaukdama: “Ką darai, nelaimingasis?! Aš – nekalta!” Geraširdis Otelas pažvelgia į ją: “Nekalta? Tikrai?” “Taip, prisiekiu”. Tada nudžiugęs Otelas meta durklą porą metrų į šalį, ima už parankės Dezdemoną ir abu dainuoja duetą: “Brangioji(usis), tau vienai(am) mano širdis…”
Bet Rossini Dezdemona – išimtis. Būtent sopranai dažniausiai vos ne vos sulaukia paskutinio veiksmo. Susidorojama įvairiai: liesos ir įmitusios, aukštos ir žemos, jaunos ir padėvėtos, primadonos ir debiutantės, žiūrėk, anksčiau ar vėliau pasmaugiamos, nuduriamos, sudeginamos, užmūrijamos gyvos…
Rečiausiai nudaigojami bosai. Tenorai – tradiciniai herojai, todėl jie neretai žūva herojiškai, pavyzdžiui, dvikovose. Baritonų lemtis būna įvairi, bet dažniausiai jie kaip nors išsisuka iš padėties. Nenuostabu – nei tenorai, nei bosai…
Ir vis dėlto galima rimtai pasikasyti pakaušį: ar tik opera nėra pats antifeministiškiausias meno žanras? Operą juk sukūrė vyrai ir jau pirmojoje išlikusioje – italo Jacopo Perio “Euridikėje” (1600 m.) – pagrindinė herojė žūva įgėlus gyvatei. Ir toliau operas kūrė ir tebekuria kone išimtinai vyrai. Ir šiandien statomose XIX ir XX a. pradžios muzikinėse dramose dauguma aukų – moterys. Tų operų moterys, pagal buržuazinės moralės normas ir tų laikų papročius, nepriklauso šeimai ir visuomenei: prostitutės Lulu ir Violeta, revoliucionierė Norma, lengvabūdė čigonė Karmen, policininko žudikė Toska…
Visų pasmerktųjų mirtis nepavydėtina: viena miršta perskrostu pilvu nešvarioje Londono mansardoje (A.Bergo Lulu), kita šoka į Volgą (L.Janačeko Katia Kabanova) ar Šiaurės jūrą (R.Wagnerio Senta), trečia miršta nuo varžovės užnuodytų gėlių Paryžiaus salone (F.Cilea Adriana Lekuvrer), ketvirta sudeginama ant laužo (R.Wagnerio Brunhilda), penkta žūva seksualinėje ekstazėje (R.Strausso Salomėja), šešta užmūrijama gyva su savo mylimuoju (G.Verdi Aida) ir t.t. Brrr…
Tačiau visos tos nužudomos, išprotėjančios, suvedžiojamos ir pametamos, kankinamos ir gyvos laidojamos moterys – absoliučios daugumos operų siužetų versmės.
Pirmoji pasaulyje opera buvo pastatyta Florencijoje 1598 m. ir pavadinta nimfos Dafnės vardu. Beje, toji upių dievo Penėjo dukra, perverta meilės dievo Eroto strėlės ir persekiojama ją įsimylėjusio Apolono, pati pasiprašo, kad tėvas ją paverstų lauro medžiu.
Taigi nuo pat pradžių operose neapsieita be meilės dramų, moterų – pagrindinių personažų – ir jų žūčių.
Nors vieną gražią arba bjaurią XVII a. pradžios dieną Romos popiežius lyg ir buvo uždraudęs joms pasirodyti scenoje. Tad paskui gerus pusantro šimto metų operoje viešpatavo kastratai. Tai buvo choristai ar solistai, kuriems dar vaikystėje būdavo pašalinamos sėklidės, todėl jie galėdavo dainuoti soprano arba alto balsu. Bažnyčia, savaime suprantama, šios praktikos niekada oficialiai nepripažino ir neskatino, tačiau berniukus Europoje imta kastruoti nuo XVI a. vidurio ir tai tęsėsi bent iki 1870 m. Kastratai žavėjo publiką, buvo populiarūs ir turtingi, ypač XVIII amžiuje. Gal norite įsiminti garsiausių kastratų pavardes? Prašau: Senesino (1686–1758), Farinelli (1705–1782), apie kurį mūsų laikais sukurtas net kino filmas, Manzuoli (1720–1782) ir “paskutinis kastratas” Moreschi (1858–1922)…
Dainininkų kastratų yra ir mūsų laikais. Tik jie vadinami švelniau, pavyzdžiui, sopranistais. Ir kastruojami jie šiandien ne peiliu, o vadinamuoju cheminiu būdu. Štai kad ir 2011 m. pasirodžiusi informacija apie popmuzikos genijų (ar “genijų”) Michaelą Jacksoną. Tvirtinama, kad vaikystėje Jacksonas patyrė cheminę kastraciją, kuri ir nulėmė jo išskirtinį nuo vaikystės taip ir nepasikeitusį berniokišką balsą, apėmusį net tris oktavas. Tai nepavaldu jokiam suaugusiam vyrui, nors jis būtų ir triskart Pavarotti. Žodžiu, kastratai dainininkai visus (gal ypač damas) žavėjo vaikiškai-moteriškai aukštais, bet vyriškai stipriais balsais. Tačiau visos pastangos sukurti intriguojantį kūrinį be priešingų lyčių meilės duetų nuėjo vėjais. Opera be moterų – kaip pavasaris be žiedų. Tad netgi plevėsa ir girtuoklis Musorgskis į savo baisiai rūsčią operą “Borisas Godunovas” buvo priverstas dirbtinai įpinti lenkų kunigaikštytės Marinos Mnišek paveikslą, kadangi be meilės motyvo nė vienas teatras nenorėjo rizikuoti.
Tipiška XVII–XVIII a. operų herojė buvo nimfa, deivė, blogiausiu atveju – karalienė. Jos – ištikimos, mylinčios ir mylimos, pasiryžusios bet kada pasiaukoti.
Bet keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai, požiūriai ir moralės normos. Europos scenose pasirodžius lengvesnio ir kartu realesnio žanro operai, į sceną plūsteli neištikimos žmonos, meilužės ir apskritai neaiškios damos. Na, o paskui sceną užkariauja, kaip jau minėjau, aukos, savižudės, beprotės… Ir žiūrovai, sulaikę kvapą, iki šiol tebesimėgauja moters gyvenimo tragedija ir, nusileidus uždangai, pratrūksta ovacijomis…
Ak, ovacijos, aplodismentai, šūksniai “bravo”! Gėlės! Kas nors ištaria: Dieve, kaip gražu… Arba: ačiū už šį stebuklą… Plojimai, šūksniai ir gėlės su jose dažnai paslėptais laiškeliais, dovanėlėmis palydi žuvusio herojaus arba pasmaugtos herojės sielą su visu kūnu į grimo kambarį. Lietuvoje ilgam įsitvirtino tradicija palydint herojus būtinai atsistoti. Todėl jeigu tu, apimtas ekstazės, svajingai tebesėdi, aplinkiniai įsitikinę, kad esi storžievis. Chamas. Ir tu stojiesi…

Apie autorių ir knygą

Viktoras Gerulaitis – muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų “Tautos gaida”, “Likimai”, “Vakaro autografas”, “Klasikos garsai” autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų “Muzikos stilių raida” (1994) ir “Juozas Domarkas. Orkestro byla” (2010) autorius.
Naujoji V.Gerulaičio knyga “Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos” – tai intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja giluminius to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E.Griegas, J.Brahmsas, R.Straussas, R.Wagneris, B.Smetana, E.Enescu ir kt.
Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje.