Pagal praėjusią savaitę Seime priimtą dokumentą – Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“, per 18 metų privalome ne tik tapti tikrąja Europa, bet ir savo milžiniškais pasiekimai ją parklupdyti ant kelių. Ar tokia strategija reali?

Šio strateginio dokumento paskirtis – žadinti ir vienyti idėjas, kurių įgyvendinimas garantuotų visuomenės gerovę, piliečių orumą ir valstybės saugumą. Be to, šios strategijos kūrėjai tikisi, kad ji taps visuomenės susitarimu, jos sąmoningos valios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pasauliui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią valstybę.

Kokios pažangos galime tikėtis, jei pažangos strategija svarstoma ir priiminėjama Seime ypatingos skubos tvarka, o už ją nubalsuoja tik 57 Seimo nariai ir ji priimta praktiškai tik Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pastangomis? Taigi, ne tik įstatymai Lietuvoje stumiami buldozeriu, bet ir valstybės pažangos strategija bus diegiama prievarta, negavus nei visų politinių partijų, nei visuomenės bendro pritarimo.

Šiaip jau pažangos strategija galėtų įkvėpti dideliems darbams, jei ne noras konkrečiai įvertinti mūsų pasiekimus. Pagal naują dokumentą, vos per 18 metų turime padaryti tai, ko nepavyko padaryti nei per 22 Pirmosios Lietuvos Respublikos, nei per 22 atkurtos nepriklausomybės Antrosios Respublikos metus. Pagal pasaulyje skaičiuojamus pažangos rodiklius (gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos ir kitų gėrių indeksus) turėtume iš ES autsaiderių (dabar puikuojamės uodegoje) šauti į pirmąjį dešimtuką.

Tikslas tikrai puikus. Tik sunku patikėti, kad jį pavyks realizuoti susipriešinusioje ir nepasitikėjimo pilnoje visuomenėje. Dar didesnė problema – bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui rodiklis. Pagal jį taip pat turime įšokti į pirmąjį dešimtuką.

Ką tik pasirodžiusioje garsių intelektualų knygoje „Nerimas“ ekonomistas Nerijus Vasiliauskas tokius pažangos planus vertina blaiviai: „Kuo labiau blogėja žmonių gyvenimo kokybė ir sąlygos šalyje, tuo ambicingesni, bet nerealūs ilgalaikiai strateginiai tikslai primygtinai peršami žmonėms.“

Ekonomistas abejoja Seimo priimtos strategijos matematika: „Pagal 2010 m. BVP vienam gyventojui, paskaičiuotą pagal perkamosios galios standartus, Lietuva du kartus atsilieka nuo ES, kur BVP, palyginti su JAV, apie pusantro karto mažesnis. Remiantis visiems žinoma sudėtinga procentų skaičiavimo formule, Lietuvos BVP (pagal PGS) vienam gyventojui kasmet augant tik 1 procentu sparčiau, palyginti su ES, šalis ekonominį atsilikimą nuo vidutinio europinio lygio galėtų įveikti tik per 70 metų. Tik ne mažiau kaip 4 procentais viršijusi ES ekonominio augimo tempus Lietuva gali tikėtis, kad materialinė gerovė apie 2030 m. priartės prie vidutinio europinio lygio. Vis dėlto pasaulyje labai nedaug šalių, kurių ekonomika per 20 metų ar ilgesnį laikotarpį būtų augusi taip sparčiai.“

Taigi ekonomisto skaičiavimai ir prognozė nėra tokia optimistinė, kaip formuluojama strategijoje. Realybė gali būti visai kitokia, ypač turint galvoje, kiek žmogiškųjų resursų Lietuva kasmet netenka ir kaip sparčiai sensta visuomenė. Uždegti senjorus dalyvauti įgyvendinant šią ambicingą strategiją bus tikrai nelengva. Juolab kad jie yra labiausiai paveikti sovietmečio infantilizmo, kuris nereikalavo ir neskatino piliečių aktyvaus veikimo bei rūpinimosi savimi.

Strategijoje yra ir gilių bei rimtų įžvalgų. Viena jų susijusi su to sovietinio infantilizmo likvidavimu. Strategijos kūrėjai įžvalgiai pastebi būtinybę išsiveržti iš sovietinio infantilizmo, kuris buvo grindžiamas partijos ir vyriausybės pažadu pasirūpinti viskuo ir visais. Strategijoje viliamasi, kad piliečiai pagaliau prisiims atsakomybę už savo gyvenimą, šeimą, bendruomenę, supančią aplinką ir visą šalį, kovos su pasyvumu ir baime veikti. Perspėjama, kad sovietinio infantilizmo mentalitetas ateityje gali tapti rimčiausia kliūtimi kuriant šalį, pasirengusią pasaulinių procesų diktuojamai sparčiai kaitai, nebijančią naujovių, drąsiai priimančią pasaulinės konkurencijos iššūkius.

Strategijoje pateikiamos solidžios įžvalgos sudaro tikrąją jos vertę. Ji būtų dar vertingesnė ir taptų rimtu postūmiu diskusijoms dėl Lietuvos ateities, jei ne pigus ir su realybe nieko bendro neturintis įsipareigojimas per 18 metų pavyti ir pralenkti Europą, kuri, žinia, taip pat neplanuoja stovėti vietoje ir pati kuria savo strategijas, kurias įgyvendindama yra pasiekusi daug daugiau nei Lietuva, ir turi daug trumpesnę bei silpnesnę sovietinę patirtį.

Kūrimas strategijų, kurių tikslas – kiekybiniai rodikliai, palyginti su pažangesnėmis, daugiau metų laisvės, demokratijos ir laisvosios rinkos sąlygomis gyvenusiomis valstybėmis, yra sunkiai įgyvendinamas ir gali sužlugdyti mūsų pačių savivertę. Iš tiesų turime kritiškai matyti tai, ką mes tikrai galime, ir ko negalime. Ir savo pasiekimus vertinti, lygindami juos ne tik su kitokios, palankesnės žmonių gerovei, istorijos šalimis, bet ir su savo progresu žmonių gerovės, demokratijos ir teisingumo kelyje.

Kol kas Lietuvos realybėje – visai kitos strategijos ir jų įgyvendinimas. Vietoj Lietuvos pažangos strategijos esame regreso strategijų kelyje. Kuriama Garliavos respublika (tik nereikia painioti su oriomis Perlojos ar Paulavos respublikomis). Tos respublikos gyventojai beveik turi prezidentę, tikrai turi Atkuriamojo Seimo pirmininką, krūvą šalies progreso kūrimo procese sau vietos nerandančių intelektualų ir menininkų. Jau buvome pradėję baimintis, kad didžiausias pavojus II Lietuvos Respublikai – lenkų autonomija Vilniaus krašte, o, pasirodo, neapsižiūrėjime, kad patys norime dviejų greičių Konstitucijos ir demokratijos įgyvendinimo Lietuvos širdyje Kaune.