Kenija:
Daugelį keliautojų į Keniją vilioja galimybė iš arti pasigrožėti pulkais laukinių žvėrių, apsilankyti senąsias tradicijas išsaugojusiuose masajų kaimuose ir pailsėti rojų primenančiuose Indijos vandenyno pakrantės paplūdimiuose.
Kenija garsėja savo 33 nacionaliniais parkais ir rezervatais, kuriuose klaidžioja kaimenės įvairių rūšių dryžuotų zebrų, grakščiųjų žirafų, grėsmingų buivolų, grobio tyko išdidūs liūtai, greitieji gepardai ir vienišiai leopardai. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė paukščių! Tarkime, turistams, kuriems nepabosta stebėti laukinės gamtos gyvenimo, verta užsukti į UNESCO pasaulio paveldo sarašą įtrauktus Turkanos ežero nacionalinius parkus ar iš arti pasigrožėti Kenijos kalno didybe ir saugomiems ginkluotos palydos paklaidžioti po šalia esančias džiungles.
Na, o situacijų, kai širdis iš baimės nukrinta į kulnus, Kenijoje netrūksta. Tuo įsitikino šioje šalyje porą savaičių viešėję kauniečiai Rūta ir Dalius Jonaičiai. Keliautojai per savaitę trukusį safarį aplankė keturis nacionalinius parkus, pamatė daugiau nei penkiasdešimt rūšių laukinių žvėrių ir susipažino su masajų kultūra. Lietuvių agentūros siūlo nemažai įvairaus pobūdžio kelionių į spalvingąją Keniją. Dviejų savaičių trukmės kelionės kainos prasideda nuo 6 tūkst. Lt, tačiau pigiau keliauti savarankiškai. Kauniečiai lėktuvo bilietus pirko patys, o kelionę užsisakė Kenijos kelionių agentūroje. “Taigi mums safaris kainavo ketvirčiu pigiau, nei būtų tekę mokėti lietuviškose kelionių agentūrose”, – tvirtina Dalius.
Lietuva? Tokios šalies nėra
Daugelis keliautojų į Keniją veržiasi tik dėl safario po nacionalinius parkus, tačiau pakeliui į laukinių gyvūnų karalystę verta atkreipti dėmesį ir į vietinių žmonių gyvenimą.
Kenijos sostinė Nairobis Dalių ir Rūtą pasitiko begaliniu turgumi, kuriame parduodamos pačios įvairiausios prekės – nuo gyvūnų iki neaiškios paskirties objektų, labiau primenančių šiukšles, taip pat didžiulėmis spūstimis ir įdėmiais žmonių žvilgsniais. Akis badė ir turtingesni namai, pasislėpę už aukštų tvorų, kurių viršuje styro spygliuotos vielos ar įbetonuotos stiklo šukės. Stebino ir pulkai miestuose besibūriuojančių bedarbių vyrų, ieškančių bet kokio uždarbio.
Kenijos sostinėje Nairobyje esama ir dangoraižių
Kaip elgtis su vietiniais gyventojais, keliautojams patardavo gidas, kuris iš karto įspėjo nefotografuoti žmonių, nes šie gali supykti ir užpulti, o važiuojant pro gyvenvietes ir kaimus prašydavo nedemonstruoti pirkinių maišelių, viešai negerti alaus ar gaiviųjų gėrimų. “Jiems tikriausiai atrodo, kad jei kažką perki, vartoji, tai, vadinasi, turi pinigų ir gali su jais pasidalyti”, – svarsto Rūta.
Masajai mokyklą pastatė už turistų pinigus
Mūsų pašnekovai didžiulio vietinių gyventojų dėmesio sulaukdavo visur, tiesa, vieni norėdavo iškaulyti pinigų ar kokių nors suvenyrų, kiti – tik pakalbinti atvykėlius. “Labai gailėjomės, kad neturime pasiėmę žemėlapio ar kalendoriukų su Lietuvos vaizdais. Jie klausia, iš kur mes atvykome. Aiškinam, kad iš Lietuvos, o mums atsako, kad tokios šalies nėra”, – šypsodamasis pasakoja Dalius.
Beje, vieni populiariausių daiktų, kurių norima iškaulyti iš turistų, yra tušinukai ir atvykėlių gimtosios šalies pinigai. Suvenyrų parduotuvėse pardavėjai, sužinoję, iš kokios šalies atvyko Rūta ir Dalius, tuoj pat puldavo rodyti turimų lietuviškų centų.
Kenijoje lietuviams nepamirštamą įspūdį padarė šios šalies miestų ir gyvenviečių spalvos. Aplink duobėtą, dulkėtą kelią išsidėstę namai akį veria ryškiai mėlynai, raudonai, žaliai nudažytomis sienomis. Net skurdžių namų, pastatytų iš šiaudų ar palmių lapų, stogai nuo lietaus aptraukti geltonos spalvos plėvele. Ryškiomis spalvomis mirga ir moksleivių mokyklinės uniformos, moterų bei vyrų drabužiai.
Svečiuose pas masajus
Paprastai Kenijoje turistams siūloma pramoga – paviešėti masajų kaime. Iš jo daugelis keliautojų parsiveža išdidžių, ietimis apsiginklavusių vyrų ir spalvingais apdarais apsimuturiavusių moterų nuotraukų. Tačiau tikrovė nėra tokia jau romantiška. Lietuvius masajų kaime pasitiko skurdas, purvas, mėšlas ir būriai musių. “Net nė metų neturintis kūdikis, nešiojamas motinos, visas apsisnargliavęs, užpūliavusiomis akimis, o ant veido kokia dvidešimt musių sutūpę”, – prisimena Rūta.
Jos vertinimu, vis tiek verta pasidairyti masajų kaime ir pasiklausyti pasakojimų apie vietinių gyvenimą. Pasirodo, tradiciniai masajų kaimai – rato formos, lūšnelės nulipdytos iš molio ir kas septynerius metus iš naujo perstatomos, nes jas sugraužia termitai. Kaimo gyventojai dažniausiai verčiasi tik gyvulininkyste ir medžiokle, o pagrindinis jų maistas – mėsa, pienas ir kraujas, kurį jie laiko didžiulėse puodynėse.
Molio lūšnelės
Kad ir laikydamiesi senųjų tradicijų bei papročių, masajai puikiai prisitaikę prie turistų dėmesio. Atvykėliams tuoj pat surengiamas tradicinių dirbinių turgus. Būriai vaikų akimirksniu išsidalija net didžiausius maišus saldainių, kuriuos keliautojai pasiruošia iš anksto. Įdomu tai, kad kaime, kuriame viešėjo lietuviai, mokykla pastatyta tik už turistų suaukotas lėšas. Pastatas kuklus, labiau primenantis iš lentų sukaltą pašiūrę, tačiau ją lanko ne tik vietinio kaimo, bet ir kitų genčių vaikai, dažnai gyvenantys net už šešių septynių kilometrų.
Sėkminga fotomedžioklė
Kad ir kaip būtų įdomu klajoti po masajų kaimus ar domėtis vietiniais papročiais, vis dėlto visi įspūdžiai nublanksta prieš safarį laukinėje gamtoje. Nors Kenijoje, rodos, knibždėte knibžda daugybė gyvūnų, daugelis keliautojų svajoja pamatyti ir savo nuotraukose įamžinti vadinamąjį didįjį penketą – dramblį, buivolą, raganosį, liūtą ir leopardą. Šiais gyvūnais lietuviai grožėjosi ne kartą: vos kelių metrų atstumu žvelgė liūtui į akis, stebėjo nesėkmingą leopardo medžioklę, žavėjosi galingaisiais buivolais. “Natūralioje aplinkoje gyvūnai neapsakomai gražūs, tikri meno kūriniai”, – susižavėjimo neslepia Dalius.
Safaris – puiki galimybė susipažinti su natūralia gyvūnų elgsena. Pavyzdžiui, gepardas, įsitaisęs pievelėje viduryje potencialių aukų kaimenės, tingiai vartosi, o žolėdžiai, pasisukę į plėšrūną, ramiai šlamščia žolę. Pasirodo, kad ir koks greitas gepardas būtų, tiesioje distancijoje aukos jis nepavytų. Taigi jis turi elgtis gudriai: prisėlinti kuo arčiau ir išsirinkti silpniausią. O štai liūtų šeimynos gyvenimas dar įdomesnis. Patinas kaip koks Vingių Jonas sau tingiai drybso, o grobiu rūpinasi patelė.
Kenijoje laukiniai gyvūnai jau yra įpratę prie nuolat zujančių transporto priemonių, gabenančių fotoapartais ir kameromis ginkluotus turistus, ir visai nebesibaido. Lietuviai stebėjo, kaip jų mikroautobusą seka liūtas, tikėdamasis patogiai įsitaisyti ir padrybsoti šešėlyje, o štai netikėtas buivolo elgesys keliautojus išgąsdino, mat galingasis žolėdis užsimanė lyg ir žaisdamas pasivaikyti mikroautobusą. Sakoma, kad buivolai vieni pavojingiausių Afrikos gyvūnų: jei juos įerzinsi – pabėgti neįmanoma, net ir šaunamasis ginklas ne ką padėtų, nes suaugę ragai ant kaktos apsaugo nuo bet kokios kulkos. Išsigelbėti galima tik įlipus į medį. Na, o gidas labai paprastai atsikratė persekiotojo – tiesiog sustabdė automobilį ir gyvūnas praradęs susidomėjimą pasuko savo keliais.
Pasirodo, nuo gyvūnų neatitrūksi net išsitiesęs patogioje viešbučio lovoje – iš toli ataidi medžiojančio plėšrūno riaumojimas, skardena šimtai melodingų paukščių balsų, o į langus beldžiasi beždžionės. “Beždžionės tupi ant balkono turėklo ir kantriai laukia, gal paliksi praviras duris ar langą, kad įšoktų į vidų ir ką nors pavogtų”, – šypsodamasi pasakoja Rūta.
Kenijos viešbučiuose turistams rengiamos įvairios atrakcijos, dažnai tiesiog iš balkono galima stebėti prie šalia esančių vandens telkinių atėjusius troškulio numalšinti buivolus, antilopes ar kitus gyvūnus. Prie vieno viešbučio naktimis šerdavo hienas, prie kito specialiame vandens telkinyje drybsojo tingus ir sotus krokodilas.
Na, o kai pabosta sekioti gyvūnų pėdsakais ir plepėti su nerūpestingais vietiniais gyventojais, verta patraukti idiliškos vandenyno pakrantės link ir skanaujant egzotiškus vaisius pasimėgauti įspūdingais potvyniais bei atoslūgiais.
Faktai apie Keniją