Prieš 50 metų pedagogas mokiniams buvo autoritetas. Prieš 25-erius – taip pat. Šiandien vaikai daugelio mokytojų negerbia, atvirai tyčiojasi ir įžeidinėja. O mokytojai neturi teisės imtis jokių priemonių, kad suvaldytų padaužas. Bet ar iš tiesų?

Smunkant mokytojo prestižui visuomenėje, pagarbą pedagogas prarado ir klasėje. Jis tampa vis pažeidžiamesnis, nesaugesnis, sulaukia psichologinio smurto atakų ir net fizinių išpuolių.

29-erių metų Algė Mockevičiūtė, vienoje Vilniaus mokykloje mokytojavusi dvejus mokslo metus, darbą prisimena kaip nuolatinį stresą, kurį jai keldavo santykiai su vaikais. “Kai šeštoko per pamoką paklausiau, kodėl jis nerašo, šis atsakė, kad jau užsirašė ant užpakalio. Vieną kartą supykęs metė į mane savo kuprinę… Kai nusisukau kažko užrašyti ant lentos, apmėtė kempinėmis. Kitas, norėdamas ko nors paklausti ar pakviestas atsakinėti, visada užsilipdavo ant savo stalo ir tik tada pradėdavo kalbėti”, – prisimena jauna pedagogė.

Žeidė ją ir vyresnių mokinių tyčiojimasis. Vienuoliktokė, paprašyta nusiimti rankinę nuo stalo, atšovė: “Čia juk “Prada”! Jūs tokios niekada neįpirksit!” O kita, pakviesta atsakinėti ir neišlemenusi nė žodžio pamokos tema, drėbtelėjo: “Jeigu nori, rašyk tą dvejetą, bet aš su tavo vaikinu miegu”.

Apspjovė mokytoją

Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė sako, kad iš vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, galima sulaukti visko. Tokie gali įkąsti mokytojui, pastumti jį ar išvadinti necenzūriniais žodžiais. “Nedrausmingi mokiniai atsisako dirbti, per pamoką vaikšto, kalbasi telefonu, mėto bendraklasių kuprines. Grasina, kad mokytojo automobilis užvažiuos ant vinies. O neseniai vieną mokytoją, einančią gatve, apspjovė”, – pasakoja 30 metų pedagoginį darbą dirbanti moteris ir priduria, kad daugiausiai nemalonių incidentų mokytojai sulaukia trimestro pabaigoje. Ant sienų atsiranda užrašų su necenzūriniais žodžiais, mokiniai sudaužo jungiklius ar apspardo sienas.
Be to, pasak V.Kirkilienės, vaikai dažnai nesuvokia subordinacijos mokinys–mokytojas–direktorius. Pavyzdžiui, prieina ir sako: “Labas, na tai kaip tu gyveni?”

“Nėra blogai, kad mokiniai tapo laisvesni. Tačiau pedagogai privalo pasakyti, kaip dera elgtis, akcentuoti mokinių pareigas. Prieš dešimt metų mes didelėmis raidėmis ant sienos išrašydavome jų teises, o pareigas pamiršdavome. Tačiau pastebėjau, kad vaikai po truputį pradeda suprasti, jog teisės ir pareigos eina šalia”, – pasidžiaugia Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė.

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Vilija Targamadzė mano, kad nemaža dalis pedagogų nėra pasirengę dirbti pagal laisvojo ugdymo paradigmą. “Kai 1991 m. buvo priimtas Švietimo įstatymas, niekas nesuprato, kas tai yra. Mokytojas pateko į kvailą situaciją, kai mokiniai žino savo teises, bet ne pareigas. O iš viršaus dar jaučia spaudimą dėl griežtų ugdymo programų. Be to, nėra aiškios švietimo strategijos – susitarimo ir orientyrų, kas yra vertybė”, – pabrėžia V.Targamadzė.

Vienintelė priemonė – geras žodis

Visi “Veido” kalbinti pašnekovai sutinka, kad šiandien mokiniai per daug sau leidžia, tačiau pabrėžia, jog vien tik jų dėl to kaltinti nereikėtų. “Mokiniai į mokyklą atsineša šeimos kultūrą, tai, ką mato per televiziją, interneto puslapiuose. Nepagarbus vaikų elgesys – ir ugdymo kultūros atspindys, nes mokykla neužtikrina kultūros ugdymo”, – teigia V.Targamadzė.

Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ministras Algirdas Monkevičius mano, kad visoje visuomenėje dar sunkiai išlaikomas teisių ir pareigų santykis. Tad nieko keista, kad tos dermės trūksta ir mokykloje – juk jaunimas lygiuojasi į visuomenės lyderius. Tai, kas vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje, taip pat formuoja jo požiūrį.

“Reikia laiko, kol visi išmoksime derinti teises ir pereigas. O teisinę kultūrą formuoti nėra paprasta”, – sako buvęs ministras. Jo nuomone, bandydami griežtinti taisykles neišspręsime problemos. Tad mokytojai, norėdami sudrausminti nei ribų, nei pagarbos nejaučiančius vaikus, gali naudotis vienintele priemone – geru žodžiu.

Mokinio negalima apšaukti, išvaryti iš pamokos, nes jeigu jam tuo metu kas nors nutiks, atsakingas bus pedagogas. Blogu pažymiu taip pat nenubausi, nes nevalia drausmės vertinti pažymiais. Mokytojai bijo net prisiliesti prie vaiko, kad nebūtų apkaltinti seksualiniu priekabiavimu. “Turime vienintelį instrumentą – pokalbį su vaiku ir jo tėvais. Dar galime parašyti pastabą tėvams apie mokinio elgesį”, – sako V.Kirkilienė.

Tačiau daugelis tėvų nesupranta, kad pastabos rašomos jiems, norint informuoti apie mokinio elgesį ir tikintis bendradarbiavimo. Tik nedidelė dalis tėvų to nori, o kiti nepasitiki pedagogais. “Mokytojams ir tėvams svarbu kartu ieškoti priežasčių, kodėl mokinys buvo įvertintas neigiamu pažymiu ar netinkamai pasielgė. Tėveliai turi suprasti, kad mokytojams rūpi vaikai. O koks gali būti bendradarbiavimas, kai tėtis atėjęs sako: “Parodykite man tą mokytoją, kuris nesupranta mano sūnaus, jį skriaudžia, rašo dvejetus. Aš jį pamatysiu ir iškart suprasiu, ar mano vaikas privalo klausyti tokio pedagogo”, – prisimena Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė.

Šalinimas iš mokyklos – beviltiškumo įrodymas

V.Kirkilienė priekaištaudama sako, kad problemas, kurių kyla dėl ribas peržengiančių mokinių, mokyklai dažniausiai tenka spręsti vienai. Tik sudėtingesniais atvejais, kai vaikas apsivagia ar itin agresyviai elgiasi, jam galima taikyti Minimalios arba vidutinės vaiko priežiūros įstatymą. Tuomet jo elgesys svarstomas savivaldybės administracijoje, mokinys bendrauja su psichologu. Jeigu tai neduoda rezultatų, sulaukęs 14 metų ir vyresnis vaikas įstatymo nustatyta tvarka gali būti išsiųstas į vaikų socializacijos centrą. Čia jis gali praleisti iki trejų metų, bet ne ilgiau, kol sulauks aštuoniolikos.

Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos mokytoja Albina Zubrickienė teigia, kad vis dažniau tėvai surenka parašus ir kreipiasi į mokyklos administraciją reikalaudami, jog ši imtųsi griežtų priemonių įžūliems mokiniams sudrausminti arba net jiems iš mokyklos pašalinti. Taip jie gina vaikų, norinčių mokytis, teisę dirbti psichologiškai saugioje aplinkoje.

Tokia praktika naudojama ir Didžiojoje Britanijoje. Taigi pernai šioje šalyje iš mokyklų buvo pašalinta beveik 10 tūkst. moksleivių. Iš jų 30 proc. mokyklą turėjo palikti dėl netinkamo elgesio, 20 proc. – dėl grasinimų suaugusiesiems, dar 20 proc. – dėl agresyvaus elgesio su kitais mokiniais. Lietuvoje su nesuvaldomais mokiniais irgi nesitaikstoma iki begalybės. Mūsų šalyje per metus iš mokyklų pašalinama vidutiniškai 800 moksleivių.

“Tiesa, sprendimas šalinti iš mokyklos turėtų būti priimamas labai apgalvotai, nes tai beviltiškumo įrodymas. Atvirkščiai, reikia girti tas mokyklas, kurios sugeba vaikus išlaikyti ir pakeisti jų elgesį”, – mano A.Monkevičius.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras prisimena, kaip prieš penkerius metus vasarą nuvažiavęs pažiūrėti, kaip vyksta Prienų gimnazijos remonto darbai, viename kabinete rado tris paauglius, perrinkinėjančius kompiuterius. Jie buvo labai išdykę, turėjo fizikos ir matematikos pataisas, tačiau mokytojai sugebėjo mokinius sudominti, ir per kelerius metus jų elgesys pasikeitė. “Jeigu vaikas bus nustumtas į šalikelę, jis niekada negrįš į kelią”, – pabrėžia A.Monkevičius.
Pavyzdžiui, Olandijoje vaikai, turintys elgesio sutrikimų, siunčiami į specialias mokyklas, kuriose jie po pamokų vaidina, mokosi Rytų kovos menų. Su jais grupelėse ir individualiai dirba psichologai, yra įrengti nusiraminimo kambariai. Tačiau ir bendrojo lavinimo mokyklose daug dirbama su problemiškais vaikais.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro direktorė Irma Čižienė sako, kad Olandijoje mokytojams dažnai rengiami seminarai, kuriuose aiškinama, kaip reaguoti į vaikų netinkamo elgesio proveržius, analizuojama, ar reikėtų veltis į konfliktą. “Lietuvoje taip pat vykdomas panašus projektas. Yra apmokyti specialiojo ugdymo konsultantai, kurie gali paaiškinti mokytojams, kaip dirbti su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sutrikimų. Reikia mokytis dirbti su tokiais vaikais ir ieškoti netinkamo elgesio priežasčių”, – apibendrina I.Čižienė.