"Veido" archyvas

Šiuo metu Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja per 11 tūkst. studentų

Darbo biržos duomenų bazėje dabar – vos 15 įrašų apie laisvas mokytojų darbo vietas. Tuo metu pedagogo darbą per darbo biržą susirasti bando daugiau nei tūkstantis kvalifikuotų mokytojų.

Natūraliai kyla klausimas, kaip į naujausius darbo rinkos pokyčius bei lūkesčius reaguoja ir ką rengti ketina pagrindinė pedagogų kalvė – Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU). Ar pavyks šiai aukštajai mokyklai susigrąžinti kadaise turėtą gerą vardą ir parengti reikalingų specialistų, mat ateities prognozės niūrios: Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) skaičiuoja, kad artimiausius trejus metus mokinių Lietuvoje mažės po 20 tūkst. kasmet – tarsi kiekvienais metais būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų, o mokytojų juk jau dabar per daug. Vadinasi, ir darbo biržoje jų daugės.

“Tai gryna demagogija. Niekas į šituos dalykus nereaguoja”, – taip darbo biržos duomenis komentuoja VPU rektorius Algirdas Gaižutis. – Ar su teisininkais, medikais yra kitaip? Tik esant laukiniam kapitalizmui visąlaik iškeliama konkurencija. Juk bet kuris procesas turi dvi puses”.

Kūno kultūra svarbiau už rusų kalbą

Kaip paaiškėjo iš 2010 m. priėmimo į VPU rezultatų, abiturientams nesinori studijuoti rusų filologijos, fizikos, gamtos ar tikybos. Visai kas kita – kūno kultūra, anglų filologija ar psichologija.

Pasirodo, kūno kultūros mokslus VPU krims neregėtas skaičius pirmakursių – net 157. Tai populiariausia šiais metais universiteto specialybė. Tiesa, reikia pridurti, kad daugiau nei šimtas įstojusiųjų už šiuos mokslus turės mokėti visą studijų kainą, mat tik 46 studentai užsitikrino valstybės finansavimą, t.y. gavo studijų krepšelius. VPU rektoriaus vertinimu, tai, kad daugiausiai studentų studijuos kūno kultūrą – labai puiku, mat universitetas parengia labai gerus sportininkus.

Anglų filologiją studijuos 110, o psichologiją – 91 studentas. Tai pagal studentų skaičių kitos dvi iš trijų populiariausių VPU specialybių. Tuo metu rusų filologais, fizikos ir informatikos specialistais pretenduoja tapti vos po aštuonis studentus, katalikų tikybos pedagogais – devyni. Verta pridurti, kad, palyginti su praėjusių metų stojimu, VPU taip pat smarkiai padaugėjo pirmakursių, kurie už valstybės lėšas studijuos šokio, muzikos pedagogiką. Vis dėlto į pirmą VPU kursą šiemet iš viso įstojo beveik trečdaliu mažiau studentų nei pernai, bet valstybės finansavimas padidėjo.

Kaltųjų paieškos

Trečiame VPU ekonomikos kurse studijuojant Rūta “Veidui” prisipažįsta: mokytoja dirbti ji tikrai neketina, šis universitetas – tai paskutinė vieta, kur ji norėjo įstoti, nes kitur studijuoti tiesiog nepavyko. Per trejus studijų metus jos nuomonė nepasikeitė.

“Pedagoginis nėra toks blogas, kaip kalbama, tačiau tai, kad dauguma tikrai neketina dirbti mokytojais – visiška teisybė. Gal dėl to, kad mūsų studijuojamas dalykas toks specifinis”, – svarsto VPU trečiakursė. Rūta sako žinanti, kad mokytojomis nuoširdžiai siekia tapti vos dvi jos bedrakursės iš aštuoniasdešimties. Studentės įsitikinimu, mokytojai uždirba pakankamai, dirbti apsimoka, tačiau daugumos bendramokslių esą visiškai netraukia darbas su moksleiviais.

Su tuo niekada nesutiktų Jūratė Baranova, filosofijos profesorė, VPU dirbanti nuo 1984-ųjų. Kalbas apie pernelyg mažą universiteto studentų motyvaciją ji vadina neapgalvotomis. “Pakelkite atlyginimus pedagogams, ir visi subėgs studijuoti, ir motyvacija atsiras”, – neabejoja profesorė, nes prisimena, kad vos tik buvo pakelti atlyginimai mokytojams – šie uždirbo daugiau už universiteto dėstytojus, ir mokytojo prestižas visuomenės bei studentų akyse išsyk pagerėjo.

“Tiesiog nesutvarkyta įdarbinimo ir pedagogų atlyginimo sistema. Esu turėjusi pačių geriausių studentų, pati skambinau į mokyklas, prašiau, kad priimtų. Niekam nebuvo įdomu. Juk kartais filosofiją dėsto matematikai, kiti prašalaičiai”, – piktinasi filosofė.

Kitas pavyzdys: VPU prieš daugiau nei dvejus metus apleidęs dėstytojas Andrius (tikrojo vardo jo paties prašymu neminėsime), dabar skaitantis paskaitas Vilniaus universitete, yra kitokios nuomonės ir “Veidui” pasakoja: “Tenka pripažinti, kad Pedagoginis universitetas (nors jam universiteto vardas ir nelabai tinka) vis dėlto išlieka ta vieta, į kurią įstojama šiaip sau. Į VPU sunku pritraukti jaunų dėstytojų, nes akademinė bendruomenė iš kitų universitetų darbą čia laiko neprestižiniu. Tai nėra atsitiktinis dalykas: ten studentai įpratinti mokytis ir dirbti taip, kaip aš dirbau 1993-iaisiais. Tai labai žemas lygis. Kaip dėstytojas, netgi esu patyręs studentų spaudimą – esą čia visi studijuojantieji vertinami tik labai gerai, reikia aukštų vidurkių. Apsikarstę “aukštais” profesorių, habilituotų daktarų titulais, kai kurie dėstytojai VPU Socialinių mokslų fakultete man priminė antikvariatą”.

Linkėjimai susigrąžinti gerą vardą

VPU rektorius A.Gaižutis apie prisitaikėlius, stojančius į VPU, turi savo nuomonę: “Tai yra sukurta nuomonė. Kokie prisitaikėliai? Nuo šių metų stojantiesiems įvestas motyvacinis testas. Koks dar prisitaikymas? O žurnalistai, teisininkai – ar ne prisitaikėliai? Galbūt net didesni”.

Rektorius taip pat moja ranka į visokias apklausas, rodančias labai menką studijuojančiųjų motyvaciją. “Nieko nenoriu šnekėti apie tokias nesąmones. Mes labai ramiai žiūrime į pasaulį, ir jūs į mus žiūrėkite ramiai. Ar jūs bent galite įsivaizduoti: jei mūsų studentai nedirbtų, tai būtų kolapsas visos švietimo sistemos kolapsas. Juk dabar visi miestai ir rajonai mokytojų turi tiek, kiek reikia”, – kritikams atkerta akademikas.

Vis dėlto svabu informuoti, kad VPU kol kas negali atsakyti, kiek universiteto absolventų darbą susirado pagal specialybę, kiek jų užsiregistravę darbo biržoje. VPU Karjeros centro atstovė informavo, kad skaičiai, VPU gauti iš darbo biržos, netikslūs, privelta klaidų, o kur kas įsidarbino – kol kas niekas neskaičiuoja, tai ketinama daryti “kažkada”.

“Aš matau, kad geriausios studentės išteka už verslininkų ar turtingų vyrų, eina dirbti ten, kur geriau moka, tačiau ne mokytojauti. Manau, į VPU įstoja gabūs vaikai iš provincijos, jie kuklesni, paprastesni, nearogantiški, kartais būna netgi talentingesni ir darbštesni už kitų universitetų studentus”, – VPU studentus giria J.Baranova.

Jai nuolatinis VPU linksniavimas, esą šis turi prastą vardą, atrodo juokingas: “Yra tam tikras sluoksnis žmonių, kurie neturėdami idėjų siekia surasti atpirkimo ožį ir kartoja: kokie jie prasti. Įdomu, ką jie darytų be mūsų?”

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, pats, beje, VPU absolventas, realistiškiau vertina padėtį. Jis pripažįsta: didžiulį būrį studijuojančiųjų pedagogiką reikia mažinti, nors tuoj pat priduria, kad tai ne vien VPU problema. “Turėti gerą veidą yra labai gerai. Tą veidą susigrąžinti ir palinkėčiau VPU. Gal geriau mažinti studentų”, – svarsto viceministras. Jis prisiminė, kad ir pats, būdamas studentas, kartodavo, esą mokytoju tikrai nedirbs, tačiau vėliau teko dirbti ir daug pasiekti.

Kiek iš tiesų prie mokytojo specialybės nuvertinimo prisidėjo VPU ir visuomenėje tvyranti neigiama nuomonė apie šį universitetą, atsakyti nelengva. Juolab kai tokią nuomonę išreiškia ir prestižinių mokyklų vadovai. Vienas jų – Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius: “Yra paskleista tokia bendra žinia, kad VPU renkasi studentai, kurių valstybinių egzaminų rezultatai prastesni. Juk VPU kažkada buvo tikrai prestižinė aukštoji mokykla – į ją buvo sunku patekti”.

S.Jurkevičiaus įsitikinimu, visos nesėkmės prasidėjo sulig nepriklausomybės paskelbimu: keitėsi švietimo prioritetai, mokytojo profesija buvo nepelnytai nuvertinta, pragyventi sunku. “Aš pats tuo metu vos vos išsilaikiau švietimo sistemoje. Tad kaip galėjo būti kitaip?” – klausia licėjaus direktorius.

Į jo vadovaujamą licėjų šiais metais mokytojais priimti dirbti du absolventai, ir esą jokio skirtumo, kokį universitetą jie baigę: svarbu, ar jie turi gebėjimų mokyti, ar ne.

“Veido” pašnekovai sutaria dėl vieno: padėtis VPU pasikeis tada, kai studijuoti pedagogikos mokslų pradės stoti abiturientai, turintys aukštus balus, nes dabar tokių, palyginti su kitais universitetais, vis dar mažoka.