Pedofilijos bylos klaidos smogė teisėsaugai
Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.
Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.
Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija
Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.
Tai, kad kriminalinės policijos pareigūnai galėjo neskubėti dalytis turima informacija su prokurorais, nei A.Paulausko, nei K.Pėdnyčios nestebina. Pasak buvusių prokurorų, tai įsisenėjusi sistemos bėda: operatyviniai darbuotojai vengia dalytis informacija su tyrėjais, ją „filtruoja“, nes, užuot dirbusios ranka rankon, įvairios žinybos tebekonkuruoja tarpusavyje. „Atsimenu, tie tyrėjai, kurie palaikydavo gerus santykius su operatyvininkais, retsykiais kartu butelį išgerdavo, geriau tirdavo nusikaltimus“, – teigia A.Paulauskas.
Tiesa, žiniasklaida penktadienį paskelbė, kad apie D.Kedžio žudynių planus galėjo žinoti ir kai kurie prokurorai. Tačiau ši informacija kol kas nėra patvirtinta. K.Pėdnyčia pabrėžia, kad šįkart byla privalo būti ištirta itin greitai, pateikiant visuomenei visus atsakymus. O jei šie prokurorų žingsniai – kratos aukštų pareigūnų namuose, įtarimų pareiškimai ir apklausos – nepasitvirtins, gresia ne mažesnis skandalas.
Kita vertus, A.Paulauskas tvirtina, kad būtent apmaudžios teisėsaugos klaidos nuo pat pradžių tiriant vadinamąją Kauno pedofilijos bylą ir sukėlė tokias skaudžias visai šalies teisėsaugai pasekmes. Šią bylą pareigūnai tyrė formaliai ir neprofesionaliai, o dabar policijos vadovybėje vykstantis apsivalymas – viso to padarinys.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, ypač daug klaidų padaryta pradinėje bylos tyrimo stadijoje – neatliktos būtinos kratos, apklausos, deramai neapklausta mergaitė, o tai žlugdo visą bylą, nes laikas jau baigia sunaikinti visus pėdsakus. A.Paulauskui iki šiol kelia įtarimą ir keistos D.Kedžio bei A.Ūso mirtys – versija, kad abu vyrai žuvo per nelaimingą atsitikimą, jo neįtikina. „Kedžio dramą sukūrė teisėsauga“, – neabejoja pašnekovas.
„Buvo pedofilija ar nebuvo, esmės nekeičia – bet kokiu atveju teisėsauga šioje byloje veikė prastai“, – pritaria ir K.Pėdnyčia. Kai kurios pedofilijos bylos detalės jam irgi atrodo sunkiai suprantamos: pavyzdžiui, kad ir toks faktas, jog įtarimai buvo pareikšti vieninteliam A.Ūsui, nors jis, logiškai mąstant, prie D.Kedžio dukters būtų galėjęs prieiti tik per jos motiną L.Stankūnaitę. Tad jeigu jam buvo pareikšti įtarimai, pasak K.Pėdnyčios, turėjo būti įtariama ir L.Stankūnaitė.
„Veidas“ susisiekė ir su Algimantu Valantinu, kuriam kilęs pedofilijos skandalas kainavo generalinio prokuroro postą. Paklaustas, ką teisėsauga padarė ne taip tirdama D.Kedžio bylą ir ar joje apskritai dar liko profesionalų, gebančių greitai išnarplioti tokias sudėtingas bylas, A.Valantinas buvo nekonkretus – jį varžo teisėjo mantija. „Kiekvienas tyrimas parodo tokią tiesą, kokią tuo metu pavyksta nustatyti. Tokios žaidimo taisyklės. Kartais tu žinai, kaip iš tikrųjų buvo, bet to neužtenka: jei įrodymų nėra, tenka praryti karčią piliulę“, – užuominomis kalbėjo A.Valantinas.
Buvę komisarai: policijos pajėgos silpsta
Tuo metu, kai slaptasis liudytojas neva teikė informaciją pareigūnams apie D.Kedžio žudynių planus, Vizgirdas Telyčėnas ėjo generalinio komisaro pareigas. Tačiau jis tikina apie tai ničnieko nežinojęs. „Jei tikrai buvo tokia informacija, kokia dabar pateikiama, atmetu bet kokias prielaidas, kad policija būtų į tai nereagavusi“, – teigia V.Telyčėnas.
Kad patyrę ir puikiai savo darbą išmanantys pareigūnai galėjo pažiūrėti pro pirštus į tokią grėsmingą informaciją, negali patikėti ir buvęs ilgametis policijos vadovas Vytautas Grigaravičius. Esą šie pareigūnai puikiai žino, ką tokiais atvejais reikia daryti: jie privalėjo informuoti apygardos ar Generalinę prokuratūrą ir kartu derindami veiksmus mėginti sustabdyti D.Kedį nuo žudynių. Galbūt taip ir buvo, tik kol kas tai kažkodėl slepiama? „Tai, kas dabar vyksta, sunkiai suvokiama – pavaldiniai daro kratas savo vadovų namuose, darbo kabinetuose… Jei tie pareigūnai, kurių pavardės dabar minimos, liks tarnyboje, kaip jie toliau kartu dirbs? Visa tai labai rimta ir skandalinga“, – tvirtina V.Grigaravičius.
Buvęs kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Alvydas Sadeckas spėlioja, kad slaptojo liudytojo informacija turėjo būti labai nekonkreti, jei į ją nesureaguota. „Galimas tik toks paaiškinimas, bet mes turbūt daug ko nežinome“, – svarsto A.Sadeckas. Jo įsitikinimu, šešėlis mestas ant vienos stipriausių policijos tarnybų – kriminalinės policijos, o ją esą iki šiol vargu ar buvo galima kaltinti neveiklumu.
Vis dėlto buvę komisarai įžvelgia policijos sistemoje ir nemažai spragų: įvairios reformos, vis didesnė politikų įtaka silpnina teisėsaugą ir jos bendras lygis krinta. „Intelektualių, kompetentingų pareigūnų, galinčių ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, mažėja“, – konstatuoja V.Grigaravičius ir nusistebi, kad šalyje iki šiol nerengiami operatyviniai darbuotojai, nors apie šią problemą kalbama jau daug metų.
Bet grįžkime prie Kauno pedofilijos bylos. Ką ją tyrusi teisėsauga, V.Grigaravičiaus nuomone, padarė ne taip? Buvęs policijos vadas aiškina, kad ją tyrusiems pareigūnams koją galbūt pakišo baimė prisiimti atsakomybę garsioje byloje: esą tokiais subtiliais atvejais pareigūnai linkę laukti, kol paaiškės naujos aplinkybės arba kas nors savaime išsispręs, nes nė vienas nenori, kad ant jo užgriūtų nepasitenkinimo lavina. „Iš baimės ir prasideda atsimušinėjimai, siuntinėjimai nuo vienų pas kitus. Apskritai prokurorais dėtas aš iš pat pradžių būčiau šią bylą sujungęs į vieną, taip pat sudaręs nuolatinę darbo grupę, kad visas tyrimas ir strategavimas būtų vienose rankose. Manau, tai būtų padėję gana greitai tą nusikaltimą išnarplioti“, – svarsto V.Grigaravičius.
Advokatai: aiškumo suteiktų pokalbių pagarsinimas
Remigijus Merkevičius, advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, mano, kad skandalas, susijęs su policijos vadovybe, yra ne kas kita, kaip esamo teisinio reglamentavimo išdava. Pasak R.Merkevičiaus, šiuo metu visas nusikalstamų veikų tyrimas sutelktas policijos rankose – pagal įstatymo raidę pareigūnai su turima operatyvine informacija gali elgtis kaip tinkami, nes jokios išorinės kontrolės nėra. „Todėl ir turime situaciją, kad patys pareigūnai, kurių teisinė kvalifikacija nėra pati geriausia, sprendžia, pasidalyti turimais duomenimis su prokurorais ar ne, žinomi faktai svarbūs ar nelabai“, – konstatuoja teisininkas.
Komentuodamas pareigūnų kompetenciją – ko iš tiesų šiandien verti mūsų ramybės sergėtojai, advokatas metė akmenį ir į prokurorų daržą: iš bylų jis susidarė nuomonę, kad šių kvalifikacija dažnai būna ne didesnė nei policijos pareigūnų. „Prokurorais pas mus vadinami ir tokie asmenys, kurie į prokuratūrą ateina didžiąją gyvenimo dalį išdirbę bibliotekoje. Ir jie tiria bylas, nors tai tolygu nemokantįjį plaukti įmesti į ežero vidurį“, – kritikuoja R.Merkevičius.
Kitas advokatas Rimas Andrikis mano, jog šie įvykiai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos teisėsauga tirdama Kauno pedofilijos bylą padarė vieną esminę klaidą – ją pernelyg įslaptino. Ir tai esą tiek teisėsaugai, tiek visai visuomenei padarė meškos paslaugą. „Ši byla suskaldė Lietuvą ir dabar reikėtų imtis atsakomybės ją suvienyti. O pradėti galima nuo tam tikrų bylos dokumentų, kurie nėra tokie jau slapti, paskelbimo bei tam tikrų principinių dalykų visuomenei paaiškinimo. Aš, pavyzdžiui, be jokių komentarų viešai paskelbčiau keturių penkių byloje figūruojančių asmenų pokalbių išklotines. Tai atsakytų į daug klausimų. Vardan teisingumo ir visuomenės rimties galima išslaptinti net valstybės paslaptis, bet dabar daroma priešingai: su kiekviena nauja epopėja ant šios bylos po naują spyną užkabinama“, – apibendrino R.Andrikis.
Kauno pedofilijos byla: įvykių chronologija
2006 m. vasara–ruduo
Įtardamas, kad buvusi jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė verčiasi prostitucija, D.Kedys 2006-ųjų vasarą pasiima pas save jų mažametę dukterį, kuri po tėvų skyrybų gyveno su motina. L.Stankūnaitė keletą mėnesių bando susigrąžinti dukrą, tačiau nesėkmingai. Rudenį L.Stankūnaitė susipažįsta su tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano patarėju Andriumi Ūsu ir šis padeda moteriai laimėti bylą dėl dukters globos – mergaitė vėl grąžinama motinai.
2008 m. lapkričio mėn.
D.Kedžio dukra, būdama ketverių metų, tėvui papasakoja apie motinos namuose neva patiriamą seksualinę prievartą: esą „dėdė Andrius“, turint galvoje A.Ūsą, ją verčia bučiuotis, laižo ir atlieka kitus tvirkinamuosius veiksmus. Pirmasis D.Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą A.Ūso atžvilgiu užregistruojamas 2008 m. lapkričio 29 d., netrukus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Gruodį Kauno m. apylinkės teismas uždraudžia L.Stankūnaitei matytis su dukra, įvyksta mergaitės apklausos. A.Ūsui pareiškiami įtarimai dėl mažametės tvirkinimo.
2009 m. sausio–rugsėjo mėn.
D.Kedys užverčia skundais ir pareiškimais teisėsaugos institucijas, generalinį prokurorą, vaiko teisių apsaugos kontrolierę. Jis apkaltina ne tik A.Ūsą bei L.Stankūnaitę, neva bendrininkavusią išnaudojant dukterį, bet ir jos seserį Violetą Naruševičienę, kurios dukra esą taip pat tvirkinta, bei Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių; nurodo teisėsaugai ir kitus galimus tvirkintojus. Įtarimai L.Stankūnaitei ir V.Naruševičienei panaikinami, o J.Furmanavičiui iš viso nepateikiami. Dėl neveiklumo ir tyrimų vilkinimo D.Kedys skundžia ir pačius prokurorus. Teisėjams, prokurorams, Seimo nariams ir vaiko teisių apsaugos kontrolierei jis taip pat pateikia filmuotą medžiagą, kurioje dukra pasakoja apie patiriamą seksualinę prievartą. Nesulaukdamas reakcijos, paskelbia įrašus internete, kreipiasi į žiniasklaidą. Įsiplieskia nuožmi kova dėl to, su kuo turi gyventi mergaitė. Nors D.Kedžio teisybės paieškos teisėsaugos institucijose stringa, dalis visuomenės jį ima laikyti naujuoju kovos su pedofilų klanu herojumi.
2009 m. rugsėjo mėn.
Į Policijos departamentą kreipiasi slaptasis informatorius, kuris maždaug nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. pradeda nuolat teikti informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnams apie D.Kedžio planuojamas žudynes. Slaptasis informatorius spalio 4 d. praneša, kad kitą dieną D.Kedys ketina nušauti teisėją J.Furmanavičių bei V.Naruševičienę, o vėliau – ir L.Stankūnaitę, A.Ūsą, tuometį Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį bei buvusį savo verslo partnerį Saulių Velečką. Tačiau dabar aiškėja, kad LKPB šią informaciją galimai nuslėpė ir nesiėmė deramų veiksmų D.Kedžiui sustabdyti. Apie tokio informatoriaus egzistavimą viešai taps žinoma tik 2011 m. lapkritį.
2009 m. spalio 5 d.
Kaune nušaunamas teisėjas J.Furmanavičius bei L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė. Įtariamuoju paskelbiamas D.Kedys, policija pradeda jo paiešką.
2010 m. balandžio 17 d.
Kauno rajone, ant marių kranto, randamas D.Kedžio lavonas. Vėliau ekspertai nurodo, kad D.Kedžio mirtis nebuvo smurtinė – jis mirė esą nuo uždusimo užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais (žolėmis bei skrandžio turiniu). D.Kedžio kraujyje ir šlapime rasta etilo alkoholio. Po metų, 2011 m. pavasarį, gauta Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos išvada dėl D.Kedžio mirties tik patvirtina Lietuvos ekspertų išvadas. Vis dėlto vyro artimieji bei didžioji dalis sekėjų tebėra įsitikinę, kad D.Kedys buvo nužudytas.
2010 m. gegužė
Kauno apylinkės teismas, motyvuodamas, kad L.Stankūnaitei jokie įtarimai pedofilijos byloje nepareikšti ir kad nėra nė menkiausios užuominos, jog ji netinkamai atliko motinos pareigas, nusprendžia grąžinti jai dukterį. Iki tol mergaitės globa buvo paskirta D.Kedžio seseriai Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei. Prie D.Kedžio ir N.Venckienės namų Garliavoje buriasi rėmėjai, kad sutrukdytų grąžinti mergaitę motinai.
2010 m. birželio 13 d.
Alytaus r. Eigirdonių kaime esančiame vandens telkinyje randamas mįslingomis aplinkybėmis žuvusio A.Ūso, vienintelio įtariamojo Kauno pedofilijos byloje, kūnas. Atlikus tyrimą paaiškėja, kad neblaivus A.Ūsas, nesuvaldęs savo vairuojamo keturračio motociklo, žuvo prigėręs vandenyje. Prokurorai patikina neturį įrodymų, kad A.Ūsas galėjo būti nužudytas.
2010 m. lapkričio mėn.
Panevėžio apygardos teismas priima galutinę ir neskundžiamą nutartį, galutinai atmesdamas Aido ir Neringos Venckų skundus dėl nepareikštų įtarimų L.Stankūnaitei. Be to, kiek vėliau Panevėžio m. apylinkės teismas nutaria patenkinti prokurorų prašymą ir vadinamąją Kauno pedofilijos bylą nutraukia. Teismas motyvuoja, kad mirus vieninteliam bylos įtariamajam tolesnis nagrinėjimas neturi prasmės, nors tiek D.Kedžio, tiek jo kalte neabejojantys A.Ūso artimieji buvo prieš.
2010 m. gruodžio 11 d.
Savo automobilyje netoli Kauno randamas šūviu į galvą nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Vaidas. Nustatyta, kad 24-erių metų vaikinas keletą dienų buvo mušamas ir kankinamas. V.Milinis prieš mirtį, kaip pareigūnams atskleidė vienas D.Kedžio rėmėjų Vitalijus Keršys, apie pusmetį buvo stebimas ir sekamas. Jis buvo laikomas trečiuoju pedofilu Aidu, tvirkinusiu D.Kedžio dukterį. V.Milinio motina vėliau žiniasklaidai teigė įtarianti, kad prie sūnaus nužudymo prisidėjo D.Kedžio šalininkai. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta, žudikai nerasti.
2011 m. gegužės 2 d.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, baimindamasi pakenkti savo reitingams, pasirašo dekretą, kuriuo atsisako atleisti Kauno apygardos teismo teisėją, D.Kedžio seserį N.Venckienę iš pareigų. Teisėjų garbės teismas siūlė atleisti N.Venckienę dėl jos viešų pasisakymų apie kolegas bei kitų veiksmų, nedarančių garbės teisėjo vardui.
2011 m. birželio 28 d.
Generalinė prokuratūra paskelbia surinkusi pakankamai duomenų, kad teisėją J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nušovė juos pedofilija kaltinęs D.Kedys. Prokuratūra taip pat pareiškia nutraukianti ikiteisminį tyrimą įtariamojo D.Kedžio atžvilgiu, nes jis nebegyvas. Taip pat užsimenama, kad D.Kedys greičiausiai turėjo bendrininką.
2011 m. lapkričio 3–6 d.
Į Generalinę prokuratūrą kreipusis slaptajam informatoriui, kuris kruvinųjų Kauno įvykių išvakarėse buvo įspėjęs policiją apie D.Kedžio planuojamas žudynes, prokuratūra pradeda ikiteisminį tyrimą dėl Policijos departamento pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigų neatlikimo. Be to, liudytojas praneša, kad D.Kedžiui ruoštis žudynėms padėjo jo draugas, buvęs kultūristas Raimundas Ivanauskas. Jis ir jo draugė Eglė Barauskaitė suimami.
2011 m. lapkričio 8 d.
LNK televizijos laidoje „Abipus sienos“ slaptasis liudytojas, padėjęs D.Kedžiui rengtis žudynėms, pareiškia, esą šiurpiems nusikaltimams jį kurstė sesuo teisėja N.Venckienė, kartojusi, kad jis žudys „ne žmones, o velnius“. Į prokuratūrą ir žurnalistus po dvejų metų kreipęsis paslaptingas informatorius televizijai patvirtina, kad prieš žudynes jis buvo susitikęs su aukštais policijos pareigūnais, tačiau sureaguota nebuvo.
2011 m. lapkričio 10 d.
Lietuvos apeliacinis teismas – penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija – paskelbia nutartį, kurioje pareiškia, kad net ir A.Ūsui mirus jam mesti kaltinimai dėl mažametės tvirtinimo turi būti išnagrinėti teismo. Tai reiškia, kad A.Ūso byla pradedama nagrinėti iš naujo Vilniaus m. II apylinkės teisme.
2011 m. lapkričio 11 d.
Tirdamas, ar aukšti pareigūnai iš tikrųjų galėjo žinoti apie D.Kedžio rengiamas žudynes, Policijos departamentas atliko penkiolika kratų. Kratos atliekamos ir generalinio policijos komisaro pavaduotojų Visvaldo Račkausko bei Algirdo Stončaičio, buvusio LKPB viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio bei kitų pareigūnų namuose bei darbo vietose.
2011 m. lapkričio 14–18 d.
Policijos generalinio komisaro pavaduotojui V.Račkauskui, buvusiam LKPB viršininko pavaduotojui T.Ulpiui bei dar trims žemesnio rango pareigūnams pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu, o kai kuriems jų – ir dokumentų klastojimu bei disponavimu jais. Pareikšti įtarimus LKPB viršininkui A.Matoniui pritrūksta įrodymų, jis apklausiamas kaip specialus liudytojas. V.Račkauskas traukiasi iš posto. Aiškėja, kad apie D.Kedžio žudynių planus galimai žinojo ir kai kurie prokurorai. Prokuratūra šios informacijos nei patvirtina, nei paneigia.
2011 lapkričio 21 d.
Kėdainių r. apylinkės teismas turėtų paskelbti, kas toliau globos D.Kedžio septynmetę dukrą.
Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/472011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Komentarai (29)
Komentuoti
Loading ...
Ačiū,kad atskleidėte,jog buvę aukšti teisėsaugos pareigūnai ir teisininkai netiki oficialia,fantastine,prokurorų versija dėl Furmanavičiaus ir Naruševičienės nužudymo!
Tikiuosi,jog “pedofilijos nebuvo” troliai neužvers purvu “Veido” komentarų,kaip tai padarė didžiausių,ypač IP adresų nerodančių,lietuviškų naujienų portalų komentaruose.
tuo labiau imu manyti, jog teiseja Furmanaviciu ir Naruseviciene nusove ne Kedys, bet kazkokie kiti veikejai.
karta straipsnis i vienus vartus.O taip tikejausi paskaityti protinga analize.Lietrycio peizalai.
Žurnalistas, aprašąs tokią skandalingą ir plačiai nušviestą bylą galėtų geriau pasiruošti, nes medžiagos tikrai yra daug, gi dabar klaidos straipsnyje akis bado: – pavz., atrodo, žurnalistas nežino, kad Stankūnaitė, kelis mėnesius padedama Ūso kovojusi su D. Kedžiu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vėliau apsigalvoja ir savo noru, taikos sutartimi palieka vaiką gyventi su tėvu (gi teismai paprastai vaiką priteisia motinai) toje sutartyje, abiejų tėvų susitarimu, taip pat nustatant motinos ir vaiko bendravimo valandas. Pedofilija, vaiko tvirtinimu, ir vykdavo tada, kai motina vaiką išsiveždavo pas save.
Straipsnyje gi viskas suvelta taip, jog atrodo, kad tarp Drąsiaus ir Laimos vyko ištisinė kova dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bet tiesa tokia, kad dėl vaiko gyvenamosios vietos buvo susitarta dar gerokai iki to, kai pirmą kartą mergaitė savo senelei papasakojo, kad Ūsas ją „laižė“. D. Kedys pusmetį iki įsiplieskiant pedofilijos skandalui jau buvo įstatyminis mergaitės globėjas.
Pilna ir daugiau klaidų – Kauno apylinkės teismas maišomas su Kėdainių apylinkės teismu (garsioji Versackio „nutartis“) ir kuo čia dėtas velionis Milinis? Vis bandoma prilipinti prdofilijos bylai V. Milinio mirtį, nors ten jis niekur nelimpa lyg penktas vežimo ratas. Bet vis tiek bandoma pritaisyti.
Ai… Šiuolaikinis žurnalistikos lygis.
keista. Milinių sūnaus nužudymas su šita byla turi tiek bendro, kiek, kad bandoma susieti nesusijusius dalykus. Išsiaiškinus, kas Keršio , kaip agento patronai, gali paaiškėti, kas suinteresuotas, ir kieno rankomis vykdomas šitos “bylos žudikės” smugdymas.
Ir dar , prisiminiau, Keršio liudijimą apie pilną bagažinę ginklų. O juk informatorius Tomas ar tik ne už prekybą ginklais pagautas?
Bandau pateikti šiame internetiniame variante pirmą komentarą. Ne su visais šiame straipsnyje pateiktais buvusių ar esamų teisėsaugos pareigūnų atsakymais visai sutinku. Nežiūrint to, daro įspūdį straipsnio apimtis ir tam tikras nuoseklumas, išsakant visaip galimų interpretuoti įvykių seką.
Žvilgterėkime ir į tai, ką šiuo metu veikia mūsų žiniasklaida, nagrinėdama šią temą. Kai Kristupo Krivicko “Akistatos” laidos tapo užblokuotos, gan laisvai pasijautė LNK laidos “Abipus sienos” vedėjo V.Gaivenio komanda. Ji skuba vos ne kasdien net keliose laidose įrodyti, kad N.Venckienė – banditų ir žudikų “krikštamotė” ir kad būtent ji dėl visko kalčiausia. Tai daroma gal ir dėl to, kad tikriausiai nesimiega tiems veikėjams ir teisėsaugininkams, kurie kažkaip dalyvavo ar “kreivai” tyrė “D.Kedžio istoriją”. Keisčiausia yra tai, kad kuo daugiau “kompromatų” stengiamasi į Gaivenio režisuojamas laidas prigrūsti, tuo labiau aiškėja ne tik konkrečių argumentų nebuvimas, bet ir viskas pakvimpa šlykščia purvasklaidos aferiūkšte.
Vakar teko pamatyti ir TV -3 Rūtos Janutienės vedamą laidą, kurioje buvo susodintos, kaip bandė teigti Seimo narys Žemaitaitis, dvi konflikto pusės. Tokiais teiginiais žiūrovai tik klaidinami. Nėra dviejų pusių. Yra tie, kurie siekia teisingumo ir ieško kelio tiesos link ir tie, kurie stengiasi nutrinti nusikaltimų pėdsakus. Argi tai pusės?
Būtų labai prasminga, jei kas nors perkirptu tas virvutes, kurios vis dar verčia nuolat žiniakslaidoje pezėti Aloyzą Sakalą. Spjaukite į putiniškus aiškinimus ir palikite šį drebančiomis rankomis senuką ramybėje. Kiek gi galima?… “Kodėl” laidoje jo besikartojantis teiginys, kad prokurorai visada teisūs, vargu ar daug ką įtikino. Net jo bendražygias Seimo narys Žemaitaitis be užuolankų totaliai suniekino praktiškai visas teisėsaugos grandis. Laidos dalyvis A.Paulauskas netgi pabrėžė, kad pedofilijos skandalas net nepradėtas tirti, o keista prokurorų versija apie D.Kedžio ir A.Ūso žūtis jis netiki be jokių komentarų. Teisėjos Neringos Venckienės emocingas jaudulys kiek trukdė sudėlioti akcentus, bet jie vis tik buvo išsakyti. Sakyčiau, netgi gana taikliai.
Atkreipiau dėmesį į “ekspertai.lt” aktyvisto aštrų prokuratūros įvertinimą. Taip kraštutinai kritiškai vertinti visą instituciją, manau, nederėtų. Labiau tikėtina, kad visose teisingumo institucijose dirba daug visai padoriai atliekančių savo pareigas kvlifikuotų pareigūnų. Būtent jie norėtų savo švarios linijos palaikymo iš visokių ekspertų ar kitų, susirūpinusių sudėtinga padėtimi teisėsaugoje. Net ir teisėjos Neringos Venckienės totali visos politinės ir teisinės sistemos dažna kritika niekada negalėjo ir negali atnešti raiškiai pozityvių rezultatų. To labiau, kad ir pati teisėja yra tos sistemos dalelė. Negi ji mano, kad ji tokia sąžininga kovotoja yra potencialiai tik vienintelė? Manau, kad kur kas svarbiau visuomenei pažadinti tas padorias jėgas teisėsaugoje, kurios gali panorėti apsišvarinti savo viduje. Šia prasme teisėja neparodė didelės politinės nuovokos, išsakydama savo poziciją ir visoms Lietuvos partijoms ir jų atstovams. Su tokiomis išankstinėmis nuostatomis politikoje , esu įsitikinęs, nėra ką veikti. Politika, pirmiausia, padorių kompromisų menas. Na, nebent kam pasiskelbus “ubagų karaliumi” ar kokiu “šventuoju gelbėtoju”. Kas savaime yra ganėtinai naivu.
Teisėjas Kondratjevas, nagrinėjantis mažylės gyvenimo vietos nustatymą, kaip ir mažylės senelis Kedys, gerai žino su kuo mažylė nori gyventi. Tai, ką ji atsakė seneliui į panašų klausimą, netinka viešai internetinei erdvei. Manau, kad aiškiau, negu aiškiai… Koks teisėjo Kondratjevo požiūris į mažylės norus? – seniai galėjome įsitikinti. Labiau linkęs pritarti Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pasiūlymui pirmiau išnagrinėti A.Ūso bylą ir tik tada nustatinėti mažylės gyvenamą vietą.
PAGARBA . Keleta dienu, stebejau Senelio, su slapia nosine, ir
Mergaites bendravima. Tokio tragyzmo nesu mates, nors esu 60 m gyvenimo patirties, tas vaizdas akyse, nuo geguzio 2010 m iki sol
JUSU staipsnys 100% atspyndi ir mano nuomuone. VILNIUS.
Šiaip jau, tiriant įvairius nusikaltimus teisėsaugos institucijų pareigūnai apklausia potencialius įtariamuosius ir visus liudininkus, kurie galėjo matyti ar žinoti apie nusikalstamas veikas. Tokie išskirtiniai atvejai, kad tektų apklausti, kaip įtariamąjį kokį nors pareigūną – tyrėją būna išskirtinai retai. Na, o tokio atvejo, kad vienos Lietuvos teisėsaugos institucijų darbuotojai kaltintų kitos institucijos kolegas ir atvirkščiai, bei juos tardytų – girdėti dar neteko.
Šiame paskutiniame skandale šiek tiek stebina Generalinio prokuroro D.Valio pažadas, kad pokurorai apklaus savo kolegas, taip pat prokurorus. Ką tai reikštų? Ateitų iš gretimo kabineto koks kolega ir sakytų: “Sveikas, Jonai ar Petrai, gaip miegojai, gal ką žinai ar susapnavai?” Nemanau, kad tokios apklausos būtų diskretiškos ir ar taip negali būti supainioti vieši ir asmeniniai interesai.
LR įstatymuose yra numatyta, kad tyrimo teisę turi kelios institucijos. Jei jau taip niekuo visiškai pasitikėti nebegalima, tai gal tokį tyrimą gali atlikti kokia mišri, turinti aukštus įgaliojimus ir kompetenciją vindikacijos tarnyba. Gal tokią tarnybą dera įkurti bendrą, t.y. visoms LR teisėsaugos institucijoms ir jų pareigūnams? Gal ją pavyktų sudaryti ne Konstitucinio teismo sudarymo principais su matomais abejotinais rezultatais? Nesunku suprasti, kad partinėje demokratinėje šalies sistemoje tokie kardinalūs pasiūlymai gali sunkiai skintis kelią. Tam lauktų ilgos procedūros partijų, Seimo komitetų lygmenyse. Seime nesimato daug laisvų narių, kurie galėtų laisvai ir geranoriškai pateikinėti tokius, gal net labai pozityvius sprendimus. Daugiau tokių rėksmingų “vienišių”, kurių ausys… ten kyšo…
Sporto pasaulyje kartais, kai pastebima įsiskverbęs korupcijos šešėlis, sporto teisėjai kviečiami neutralūs, neutralios šalies specialistai. Bet tada problemos kartais būna susiję tik su finansais, totalizatoriais ar rėmėjais. Čia kalbama apie pedofilijos skandalą ir žmogžudystes bei neaiškias, manau, dar nepakankamai ištirtas žmonių žūtis.
Tai, kad D.Kedys viešai žadėjo visais būdais kovoti su pedofilais iki savo gyvenimo pabaigos, galėjo girdėti visi TV žiūrovai. Jo mažylės liudijimus matė taip pat. Viso to lengvai nepaneigti. Interesų “pakišti” D.Kedį, pasinaudojant jo aštriomis kalbomis ir visokiais neaiškiais, su kriminaliu pasauliu sietinais tikrais ar apsimetėliais “agentais”, kaip žmonių žudiką, taip pat galėjo būti nemažai tuo suinteresuotų asmenų. Neteko girdėti, kad teisėsaugos institucijose tokios ar panašios versijos būtų tiriamos. Netgi eksprokuroro Stulpino prieš kelis dienas paskelbta versija, manau, dėmesio nusipelno. O juk net ir ne teisininkams “akis bado” tie momentai, kai galimi “pakišėjai” vienaip ar kitaip diletantiškai klydo.
Nesunku pastebėti, kad “D.Kedžio istorijoje” neatsakytų klausimų susikaupė didelė krūva, o atsakymų jie vis dar nesulaukia. Kas padarys rimtą proveržį tokioje supainiotoje istorijoje, tie susilauks visuomenės palankumo ir pagarbos. Tada ir teisėsaugos institucijų kylantį autoritetą galėsime realiai konstatuoti. Jau gana ristis pakalnėn. Laikas visą tai ryžtingai sustabdyti. Kur tos jėgos, kurios tai padarys?
taip ir būna kai susimaišo protelis iš meilės moteriai.
http://www.facebook.com/l.php?u=https%3A%2F%2Fsites.google.com%2Fsite%2Fvalstybiniainusikaltimai%2F&h=dAQE0q7PbAQFN7fu56ZIIImH6xsxYApWUGkMl1VsMwvKanw
ČIA VIEŠINAMI SUNKŪS NUSIKALTIMAI KURIUOS ORGANIZAVO IŠKRYPĖLIS – ŽUDIKAS ALGIRDAS KATKUS KARTU SU VSD IR LRGP , MANO IR MANO MAŽAMEČIŲ VAIKŲ ATŽVILGIU . JIS ORGANIZAVO PROKURORO T. BIRŠTONO 2003 m. IR SAUGUMIEČIO V. POCIŪNO 2006 m. NUŽUDYMUS . KAD NUSLĖPTI SUNKIUS VALSTYBINIUS NUSIKALTIMUS , BUVO ORGANIZUOTI 3 PASIKĖSINIMAI NUŽUDYTI MANE IR TERORAS PRIEŠ MANO MAŽAMEČIUS VAIKUS .
http://www.facebook.com/l.php?u=https%3A%2F%2Fsites.google.com%2Fsite%2Fvalstybiniainusikaltimai%2F&h=dAQE0q7PbAQFN7fu56ZIIImH6xsxYApWUGkMl1VsMwvKanw
Vakar “Delfio” rašinyje “Specialistai: kaip jaučiasi pereinamuoju prizu tapusi Kedžio dukra” radau Igno Slušnio interviu. Savo oponuojančią nuomonę išreiškiau taip:
“Teko skaityti komentaruose, kad pagrindinis pretendentas į Seimo vaikų teisių gynėjo kėdę, vietoj pareiškimą pasitraukti padavusios Editos Žiobienės, buvo vaikų psichiatras Linas Slušnys. Kai apie tokią tikimybę tada sužinojau, netgi nelabai nustebau. PASIAIŠKINKIME.
Kai Lietuvoje tiek daug pedofilinių nusikaltimų ir netgi vaikų namų auklėtiniai dažnai nebūna saugūs, tai vaikų teises ginantys pareigūnai turi būti ne tik aukštos priofesinės kvalifikacijos, bet ir sąžiningi. Sakyčiau, netgi intelektualiai dvasingi. Gali būti, kad kai kas netgi labai suinteresuotas, kad tokio lygio pareigūnų išvis nebūtų. Tada galima kur kas laisviau jaustis vaikų namuose, šeimose ir kitur. Ypač tiems, kurie žino apie politikus ir pareigūnus tiek, kad šiems belieka būti tik nusikaltimų pridengimo “stogu”. Kažin, kokioje teisinėje institucijoje yra daugiausia pareigūnų, kurie tokią ar kitokią kompromituojančią informaciją turi ir ją neteisėtai panaudoja reikiamai įtakai? Dabar tarp Lietuvos vaikų gynėjų dažnai galime matyti tik mąstymo “klonavimo” pasekmes. Po R.Šalaševičiūtės įtartino neveiksnumo postą perėmusi E.Žiobienė viešai aiškino, kad “geriau bloga motina, negu gera globėja”, tai dabar jai atitaria ir vaikų psichiatras Ignas Slušnys.
I.Slušnys teisus: “mamos yra atsakingos už savo vaikus”, tačiau negalima sutikti su citatos pabaiga: “kokios jos bebūtų”. Visuomenėje egzistuoja gan pagrįsta nuomonė, (kaip, beje, ir Vilniaus apygardos teismo, paskelbusio neginčyjamą nutartį), kad Laimai Stankūnaitei prokuratūra privalėtų pareikšti įtarimus pedofilijos skandale. To nebuvo padaryta ir būtent tokiais neteisėtais prokuratūros veiksmais dabar bando remtis Kėdainių teisėjas Kondratjevas. Betgi tokios nihilistinės teisinės aklavietės neturėtų būti. Ypač, kai priimta kita neskundžima teismo nutartis, kad A.Ūso bylos nagrinėjimas teisme privalo būti pradėtas. Kaip galima spręsti motinos tinkamumą atlikti savo pareigas dukrai, jei ilgas eilė aplinkybių tokiai galimybei prieštarauja?
Straipsnelio preambulėje rašoma: “Linas Slušnys neatsistebi suaugusiųjų, į mūšio sūkurį įtraukusių vaiką, nenuovokumu. Anot jo, jeigu prieš mergaitę iš tiesų buvo taikyta prievarta, dabartinė situacija ją dar labiau varo iš proto”.
Betgi, jei ir pats psichiatras neatmeta tikimybės, kad prieš mergaitę “buvo taikyta prievarta”, tai kam dar pezėti visokius niekus, kad “vaikai yra linkę kaltinti save” ir pan. Kuo mažylė gali save kaltinti? Ar dėl tos trijų plikų dėdžių prievartos, kurią ji detaliai papasakojo savo artimiesiems ir vaikų psichologijos ekspertams? Argi ne taip yra padaryta mažylei pati didžiausia psichinė trauma. Dar reiktų pridurti, kad ji jau supranta ir “raudonos piniginės” turinio prasmę ir mamos valymo paslaugų vertę. Gal L.Slušnys nepasitiki savo kolegų, padariusių atitinkamas išvadas, kvalifikacija? Jei taip, tai jis galėtų bent jau nurodyti tokio nepasitikėjimo priežastis.
I.Slušnys aiškina, kad: “šiuo atveju suaugusiems reikėtų reikalus spręsti tarpusavyje susėdus, aiškinantis, ką reikėtų daryti dėl vaiko geriau.”
Baikit tokius pasišaipymus, vaikų psichiatre. Ar bent suvokiate, kiek buvo šioje situacijoje aiškinamasi? Ir “tarpusavyje susėdus” ir ne tarpusavyje… Gal jis gali paaiškinti mažylei, kad ateityje pas ją dėdės nesilankys ir gerklytės jai nuo to neskaudės?Padarykite tokią paslaugą… O gal psichiatras patars mažylei, kaip mama: “pakentėk truputį”, “nieko nesakyk”. O jei nei taip, nei kitaip nedrįstate, tai nėra čio ko viešai maivytis prieš skaitytojus ir vaikų psichiatro vardą teršti. Jau ir be jūsų šioje pedofilijos ir žudynių istorijoje sunku kvėpuoti darosi…”
Įvertink: 50 3
chronologijoje praleistas faktas, kad iki pedofilijos atsiradimo tarp Kedzio ir Stankunaites buvo pasirasyta taikos sutartis ir mergaites gyv vieta nustatyta pas teva. Tai labai svarbus faktas irodantis, kad Kedys taip nesieke mergaites globos.
Kalbant apie informatoriu jau paaiskejo, kad jis melagis. Ka galima kalbet tokiu atveju? Nei Iavnauskui itarimai pareiksti o jau menuo praejo, nei del teisejos kreiptasi i seima. Nemanau, kad informatorius ten tiesa kalbejo, gal kazkiek kiek pats mano nuomone suinteresuotas patreikti Kedi kaip zudika buvo ir dar prideti butinai agukra, kad zudyniu nesietu su agurkiniais. Cia mano nuomone.
Kol mergaitė gyvena pas Neringą Venckienę, ši nėra “BUVUSI Drąsiaus Kedžio dukros globėja”, o ESAMA. Ir tol, kol ji tokia yra, jai privalu ginti mažylės teises visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis. Visi žinome, kad teismo sprendimus būtina vykdyti, tačiau yra vienas, gal net vienintelis aiškus atvejis, kai tenka tokia būtinybe suabejoti. Taip gali būti tada, kai teismo sprendimu akivaizdžiai galima padaryti didelę žalą nekalto konkretaus asmens ir visuomenės interesui. Šiuo atveju tai gali būti siejama su mergaitės psichine būsena ir net su jos ateities fiziniu saugumu.
Ekspertizių metu vaikų psichologai nustatė tą didžiulę moralinę ir fizinę traumą, kurią mergaitė jau buvo patyrusi, kai retsykiais pagyvendavo A.Ūso išnuomotame bute pas savo mamą. Gali būti, kad bent jau Lietuvoje tokie atvejai konkrečiai su šia mergaite nesikartotų. Mama blogai elgtis, manau, nebedrįstų… Tačiau, kas gali garantuoti dėl ateities perspektyvų joms išvykus? Net jei motina vaikui primintų apie tėtį, “kaip šunį numestą miško pakraštyje”, kaip yra anksčiau išsireiškusi, bei gintų baloj “prigėrusio” Andriaus Ūso nekaltybę. Sunku patikėti kad ją įzoliavusi apsauga leistų jai laisvai žiopčioti kokiame nors teismo procese be kaukėtos priežiūros. Tokių “liudininkų” patikimumas primena pasirodžiusių keistų “informatorių” svaičiojimus, kai jie patys “pakabinti” kriminalinių nusikaltimų bylose.
Šio Kėdainių apylinkės teismo pirmininko V.Kondrajevo sprendimą globėja prašo sustabdyti. Manau, kad tai visiškai pagrįstas prašymas dėl visos eilės svarbių aplinkybių. Net sunkius nusikaltimus padarę asmenys dažnai po žemiausio teismo sprendimo vaikšto laisvėje su tam tikrais apribojimais ir su antrankiais išvedami tik neskundžiamam nuosprendžiui pilnai įsiteisinus aukštesnių teismų sprendimuose. Nematau šiuo atveju jokios loginės, būtinybės dalinį, gan keistą nuosprendį vykdyti nedelsiant, kol galutinio teismo sprendimo dar nėra.
Labai gali būti, kad kai kas tikėjosi sulaukti šalto metų laiko, švenčių, kurių metu gyventojai yra užsiėmę maloniais šeimyniniais rūpesčiais, ir manė, kad visuomenė neatkreips tinkamo dėmesio į tokio keisto sprendimo vykdymo aplinkybes. A.Ūso ir L.Stankūnaitės gynėjams ne visą informacinę erdvę pavyko žiniasklaidoje užblokuoti, ne visiems burnas užčiaupti. Sumokamos baudos už mažiausią nukrypimą nuo prokurorinės “generalinės linijos”, kokio žodžio nežinia kokiam konkrečiam adresatui ištarimą ar smurtu dvelkiančios žuvusiojo nuotraukos paviešinimą. Tačiau ir toliau aiškinimosi procesas tęsiasi, o daugelis prasmingų klausimų, sietinų su “D.Kedžio” istorija kol kas, deja, lieka be atsakymų. Per toli nueita, tad atsakyti, manau, vis tiek tikrai teks. Ir ne tik dėl pedofilinio skandalo aplinkybių. Kur kas grėsmingiau atrodo žudynių ir neaiškių žūčių eilė, kuri vis dar laukia tyrimo iš esmės.
Teisėjas Vitalijus Kondratjevas gal tikėjosi paramos iš kitų, naujų vaikų psichologų. Gal ankstenės apklausos jo vis dar neįtikino? Tačiau tokios paramos, kiek supratau, nesulaukė, o mergaitė aiškiai išsakė savo norus gyventi pas globėją tetą. Tad kodėl dabar teisėjas nepasitelkė jų paramos, sprendžiant “švelnaus” perdavimo sąlygas. Jei jos yra pakuždėtos TM ministro R.Šimašiaus, kaip šis buvo žadėjęs sugalvoti, tai jos, mano supratimu, yra visiškai nekvalifikuotos ir menkavertės.
Ir šiandien manau, kad ne tik teismuose, bet ir kitose teisėsaugos institucijose dirba nemažai kvalifikuotų ir sąžiningų pareigūnų, kurie neturėtų “atsisėdėti krūmuose”, kai jų kolegos teršia institucijų garbę, kuri visuomenės nuomonės tyrimuose sparčiai ritasi į pakalnę. Sukrusti vertėtų ir politikams savo galimybių ribose. Negalima tik atsainiai stebėti, kai vyksta tautos kiršinimo procesas, o atskirų pareigūnų veiksmai byloja apie jų nekompetenciją arba angažuotumą. Toks keistas angažuotumas gali su savim atsitempti didelę kaltumo prezumpcijos kuprą. Kai ji bus labai išaugusi, sunku bus jos nusikratyti demokratiją kuriančioje visuomenėje. O juk prireiks tą padaryti, jei norėsime gyventi teisinėje valstybėje…
Drąsius Kedys su aiškiais smurto pėdsakais jau prieš pusantrų metų palydėtas daugiatūkstantinės minios laidotuvių dalyvių iškeliavo Anapilin. Tad nuolat žurnalistų kartojimas “aršiausi Drąsiaus Kedžio šalininkai” jokio aiškumo šiuo atveju nesuteikia. Netgi priešingai. Jei tie piliečiai, kurie yra sunerimę kai kuriais teisėsaugininkų sprendimais išsako savo abejones ir protestus, spausdina savo asmeninę nuomonę komentaruose, ateina prie mažylės namų, taip bandydami išsakyti D.Kedžio dukrelei savo paramą, tai ko taip labai L.Stankūnaitės šalininkams nerimauti? Juk toks reiškinys yra normalus demokratiją kuriančioje šalyje. To labiau, kad visos vykdomosios teisėsaugos institucijos nuosekliai darbuojasi stengdamos bet kokiomis priemonėmis užbaigti pedofilijos ir žudynių taip ir neišaiškintą skandalą. Kai kurie žurnalistai ir politologai net ir “Drąsos kelio” judėjimą vadina “dviejų žmonių nužudymu įtariamo D.Kedžio garbintojais”. PASIAIŠKINKIME:
Nedora taip iškraipyti to judėjimo prasmę ir skelbiamus siekius. Kas galėtų garbinti žudiką? Gal ir galima būtų suprasti tėvo įsiūtį po tokios inirtingos kovos už savo dukros teises, kai buvo jo atsimušta kaip į sieną, bet pateisinti – tikrai ne. Tačiau situacija, manau, yra visiškai kitokia. Pirmiausia, dar niekas neįrodė, kad D.Kedys buvo padaręs kokį nors nusikaltimą. Priešingai. Labai daug faktų rodo, kad pats D.Kedys nužudymo vietose nedalyvavo ir greičiausiai su juo, kaip pavojingu liudininku, buvo susidorota. Antra yra tai, kad žmonės, susibūrę į tą judėjimą iškelia pagrindinį tikslą gerinti situaciją teisėsaugoje. Žinoma, tuo pat metu ir apginant mažylės teises įstatymų nustatyta tvarka. Esamoje situacijoje sunkiai galima įžvelgti to judėjimo perspektyvas virstant į partiją, tačiau viskas , kas yra leistina, negali būti draudžiama. Tuo labiau iš prasmingų dalykų viešai žiniasklaidoje tyčiojamasi. Jei Lietuvoje įsikuria žinomi odioziniai dariniai ir jiems to daryti nesutrukdoma, net ir tada, kai tai padaroma nusižengiant įstatymams, tai tokių gražių siekių politinė organizacija turi visišką teisę atsirasti. Nemanau, kad ji su pergalės maršu galėtų nužygiuoti iki Seimo, tačiau bent jau galėtų viešai ir aiškiai išsakyti savo programos tikslus ir siekius.
Tie pareigūnai, kurie paskelbė Lietuvai, kad “žudė vienas Kedys”, o vėliau teigė, kad “jis turėjo pagalbininką” turės tai įrodyti. Jei to nepadarys, jiems teks atsakyti, kaip ir visiems piliečiams už savo viešus pasisakymus, kurie vis labiau tampa panašūs į šmeižtą. Beje, kartais net su nustatytos tyčinės apgaulės pėdsakais.
Pats faktas, kad beveik be liudininkų ir apsauginių susitiko L.Stankūnaitė ir N.Venckienė suteikia tam tikrų vilčių ateičiai. Kalbėtis reikia ir netgi būtina. Visos šios ilgos istorijos metu gyniau Laimos Stankūnaitės teisę netapti auka, kaip visiškai nepageidaujamos liudininkės. Gana ir taip šioje kraupioje istorijoje žūčių… Nepritardamas išankstiniams N.Venckienės aiškinimams, kad L.Stankūnaitės vietą kalėjime, kol nėra tokio teismo sprendimo, bandžiau ne kartą aiškinti situaciją, kokiu būdu L.Stankūnaitė gali savo statusą kardinaliai pakeisti. Nelabai suvokiu kokioje byloje ji yra paskelbta speciali saugotina liudytoja, tačiau numanau, kad tai galėtų būti pedofilijos skandalo byla, kurioje Laima Stankūnaitė gal tikrai turėtų ką paliudyti iš esmės. Jei panorėtų… Žinoma, kol ji gyvena gan griežto namų režimo sąlygomis ir gal net neįsivaizduoja, kaip galėtų tokios priežiūros išvengti, didžiausia pagalbininke šiuo atveju jai gali tapti ne kas kitas, o teisėja Neringa Venckienė. Taip, ta pati Neringa, kurios brolis mirė klaikia mirtimi, o jo dukra liudijo šlykščią didelę patirtį iš savo neilgo gyvenimo. Absoliuti konfrontacija ir visiškas atsiribojimas tokioje situacijoje nebuvo ir nėra pats geriausias būdas tiesos kelio paieškoms.
Jei 2009m. spalio 5d. dienos ankstų rytą kažkas išviliojo Drąsių Kedį iš namų, (kaip nesenai teigė žinantis M.Kuprevičius), o po to suėmė atviliotą prie V.Naruševičienės namų ir po ilgų nelaisvės mėnesių susidorojo, tai tokiems nieko nereiškia išvilioti ir L.Stankūnaitę su atgauta dukrele iš Lietuvos jiems vieniems težinoma kryptimi ir adresu. Tada gali būti viskas. Tada jokie patarimai gali jau nebepadėti. Jei Laimai Stankūnaitei iš tikrųjų jau pabudo kažkokie motiniški jausmai savo dukrai, tai ji neturėtų siekti jai pakenkti ar pastatyti į gan realų pavojų ateityje. Žinoma, gaila, kad tų jausmų jai trūko praeityje, kai mažylė buvo atiduota tėvo priežiūrai, o vėliau net sutarti pasimatymai su dukra nerūpėjo. Po to, dar kai kas… Sakykim, dabar yra jau kitaip. Tačiau savo meilę ir prisirišimą Laimai Stankūnaitei gali tekti dar ilgai įrodinėti. Esant tikram reikšmingam specialios liudytojos statusui gal net po ne pernelyg ilgo laiko. Tačiau ir tada viskas priklausytų ne tik nuo motinos, bet ir nuo dukros poreikių bei norų. Kai kas bando aiškinti, kad mergaitė dar per maža viską suprasti. Baikit niekus kalbėję. Ji praėjo tokį gyvenimo “universitetą”, kad net ir paauglėms jis dažniausiai visiškai nėra suvokiamas.
Svarbiausia dabar yra tai, kad bent mažais žingsneliais trepsėti tiesos link. Jei bus sustota ar žengta atgal, purvinas liūnas gali amžiams palaidoti “D.Kedžio istoriją”. Teisinėje valstybėje to neturi įvykti. Jei tokios šalies dar nesukūrėme, tai kurkime ją visų geros valios žmonių pagalba.
Šio vakaro TV-3 laidoje šia tema esančiame didžiuliame ekrane žurnalistė L.Lavaste perspėjo visus protestuojančius, kad nelauktų kol ateis pareigūnai su ginklais. Gal ji šią informaciją sužinojo iš įprastinių šalinių? Kaip, sakykim, viena žurnalistė sužinojo apie moteriškus kailinius V.Pociūno spintoje?
Tai, kad stengiamasi visaip, netgi neleistinais būdais išprovokuoti įtampą – gan akivaizdu ir tai daug ką pasako. Nereikėtų to daryti taip kenkiant mūsų šalies įvaizdžiui ir pasitikėjimui teisėėsaugos institucijomis. Ypač, kad dabar bandoma ieškoti teisinių kelių. Kaip kas begarbintų Kėdainių teisėjo sprendimą, kaip aukščiausią ir nekritikuotiną teisės formą, verta suprasti, kad ir pats teisėjas Vitalijus Kondratjevas bylos nagrinėjimo metu, manau, vis tik nusižengė ES normoms ir LR įstatymams, nurodantiems vaikų teises bylose, kurios juos tiesiogiai liečia. O tai yra labai rimtas teisės normų pažeidimas. Ypač, kai prieš akis turime tokią skandalingą istoriją. Teisėjų garbės teismas turėtų įvertinti, kodėl teisėjas neišsiaiškino mažylės perkėlimo vietos ir jos ten buvimo sąlygų ir nepareikalavo vaikų teisių apsaugos darbuotojų tą išsiaiškinti. Bent jau pačioje byloje jokios tokios pažymos, N.Venckienės teigimu, nėra, nors iš jos pačios tokia pažyma buvo išreikalauta pristatyti ir ji yra byloje. O juk tokią būtinybę numato LR vaikų teisių nuorodos.
Antras svarbus klausimas teisėjui, kodėl nebuvo leista mažylei, kuri yra pakankamai užaugusi, kad galėtų rišliai išsakyti savo mintis, pasakyti teisme savo nuomonę, kaip to reikalauja ES vaikų teisės aktas? Jei tai tik teisėjo aplaidumas ar kompetencijos stoka, tai būtų viena situacija, o jei tai angažuoti bei įtakoti veiksmai, tai tada , manau, vertėtų spręsti apie teisėjo V.Kondratjevo galimybę toliau vykdyti tokias svarbias pareigas.
Pasakysiu dar tiesiau. Jei priimant teismo sprendimą buvo nusižengta minėtiems LR ir ES teisės aktams, tai teismo nustarties veikimas privalo būti nedelsiant sustabdytas aukštesnės teisinės instancijos, kuri nagrinės mažylės globėjos Neringos Venckienės prašymą tai padaryti.
Tokie teisminiai skandalai Lietuvoje gali pasikartoti vėl ir vėl, nes auginama panaši jaunų specialistų karta. Tam ruošė dirvą ir Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas(pirm. Stasys Šedbaras). Prisiminkime, kad šią vasarą be didelio šurmulio Lietuvoje buvo priimtas Civilinio kodekso pakeitimas, kur R.Šalaševičiūtės teigimu nurodyta, “jog teismo sprendimas turi būti vykdomas NET IR PER PRIEVARTĄ, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovams, psichologams ir policijai, kuri privalo užtikrinti teismo vykdymą“.
Šiuo metu tokiu sprendimu mojuoja buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė, dabar dėstanti studentams vaikų teisių kursą. Tad visokių “šalaševičiūčių” ir “žiobienių”, “klonuojant” teisinį mąstymą, bus pridauginta ir ateičiai. >>
Įsigilinkime, ką nori mums pasakyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras: “Teismo sprendimas turi būti vykdomas. Vaiko apsisprendimui įtaką gali daryti daug kas. Šioje situacijoje teismas įvertino vaiko interesus, kurie negali būti aukštesni, nei tėvai ar motina.(Kažkur panašiai jau girdėta iš vaikų teisių gynėjos lūpų-P.) Nebent būtų įrodymų, kad motina elgiasi netinkamai, bet, kiek žinau, tokių įrodymų nėra”(portalas “Balsas”)
Anot jo, teisėsaugininkai įtarimų Laimutei Stankūnaitei nepateikė, todėl mergaitė privalo būti su ja: „Ar kas nors klausė mergaitės nepriklausomoje aplinkoje, su kuo ji nori būti? Ar teiravosi, kai buvo uždaryta ilgus metus?“(S.Šedbaras net ir to kažkodėl nežino ar žinoti nenori) S. Šedbaro nuomone, Vaiko teisių apsaugos tarnyba viską gali padaryti, bet, anot jo, matyt, nenori: „Valstybės institucija negali nieko bijoti, o vykdyti savo funkcijas. Jeigu reikia, tegul kreipiasi į teisėsaugą.“
Buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė dar aiškina, kad “Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kartu su psichologais privalo dalyvauti vaiko perdavimo procedūroje”. (Gal Rimantė pasiūlys per prievartą tas darbuotojas atvesdinti, taip bandant įtraukti jas į skandalingą liūną?) Anot jos, artimieji negali manipuliuoti mergaitės interesais: „Jeigu tai paaiškės, yra galimybė nutraukti globą. Kiek žinau, mergaitė lieka nuošalyje.“ (O ar paaiškėjo, p. R.Šalaševičiūte?Turite įrodymų? – P.) >>
Seimas turi tam tikrą kontrolės teisę stebėti, kad Lietuvoje būtų nepažeidinėjami įstatymai pačių tesiėsaiugos institucijų tarnautojų. Dabar, kai Kėdainių teisėjas nagrinėja bylą ir priima sprendimą prasilenkiant su ES ir LR įstatyumų ir teisės aktų reikalavimams, S.Šedbaras tyli. Kaip tylėjo ir tada, kai gavo informaciją apie D.Kedžio skundų turinį.
Prie panašių aiškinimų verta pridėti ir TM ministro R.Šimačiaus aiškinimus. Tokios keistos kai kurių aukštų pareigūnų reakcijos leidžia bandyti apibrėžti tos jėgos kontūrus, kurie stabdo ir “skandina” šią skandalingą istoriją. Gerbiamieji, betgi jūs liksite toje apibrėžtoje teritorijoje. Ar sąžinė leis jums ramiai ten gyventi? Juk ji gali pabusti…
Kiekvienas pareigūnas, taip pat ir teisėjas privalo vadovautis galiojančiais LR įstatymais ir teisės aktais. Be to, LR Konstitucinio akto “DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NARYSTĖS EUROPOS SĄJUNGOJE” (2004.07.13d) antra nuostata skelbia, kad “EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMOS YRA SUDEDAMOJI LR TEISĖS SISTEMOS DALIS. Konstitucinę galią turinčiame akte išaiškinta, kad “teisės normų kolizijos atveju jos (ES nirmos)turi viršenybę prieš LRE įstatymus ir kitus teisės aktus”. Europos Sąjungos Vaiko teisių konvencijos 12- straipsnio 1-a ir 2-a nuostatos skelbia:
COPY: “1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.”
LR vaiko teisių aktai, kiek pamenu, taip pat pabrėžia, kad jei vaikas sugeba ir yra pajėgus išreikšti savo mintis, jis privalo būti išklausytas teisminio proceso metu. Tad jokios kolizijos tarp ES ir LR teisinių aktų nėra ir būti negali. Bet kokie psichologų, kurie net nematė ginamosios, atskirų frazių panaudojimai, kaip “galėjo būti įtakota” ar panašiai jokios teisinės galios neturi. Privalu vertinti tų psichologų išvadas, kurie pakankamai bendravo su mergaite prieš jas išreiškiant. KOdėl jos nebuvo panaudotos teisme? Vaiko poziciją, jei jam kategoriškai neleidžiama pačiam dalyvauti uždaro proseso metu, manau, galėtų atstovauti tik tie psichologai (ar psichologas), kurie buvo atlikę įstatymų nustatyta tvarka mažametės apklausas ir (arba) jos interesus atstovaujantis advokatas.
Kad ir kas bei kaip begarbintų Kėdainių teisėjo sprendimą, kaip aukščiausią ir nekritikuotiną teisės formą, verta suprasti, kad jis gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Kiek žinau LR Administracinės teisės kodekse nėra reglamentuota tai, ką teisėjas V.Kondratjevas prigalvojo apie perdavimo terminus, jo sąlygas ir visa kita. Kol nuosprendis gali būti skundžiamas, tol jis negali tapti galutiniu ir neskundžiamu. Bet kokie skundimo suvaržymai ar jo nukėlimai po nuosprendžio nurodytų veiksmų atlikimo yra teisinis nihilizmas ir tokio teisinėje valstybėje, manau, neturėtų egzistuoti.
Manau, komentaras įžeidžiantis Pikasas2
2011-12-20 14:35
Labai tikėtina, kad pats teisėjas Vitalijus Kondratjevas bylos nagrinėjimo metu, vis tik nusižengė ES normoms ir LR įstatymams, nurodantiems vaikų teises bylose, kurios juos tiesiogiai liečia. O tai yra labai rimtas teisės normų pažeidimas. Ypač, kai prieš akis turime tokią skandalingą istoriją.
Teisėjų garbės teismas turėtų įvertinti, kodėl teisėjas V.Kondratjevas neišsiaiškino mažylės perkėlimo vietos ir jos ten buvimo sąlygų bei nepareikalavo vaikų teisių apsaugos darbuotojų tą išsiaiškinti. Bent jau pačioje byloje jokios tokios pažymos, N.Venckienės teigimu, nėra, nors iš jos pačios tokia pažyma buvo išreikalauta pristatyti ir ji yra byloje. O juk tokią būtinybę numato LR vaikų teisių nuorodos.
Antras svarbus klausimas teisėjui, kodėl nebuvo leista mažylei, kuri yra pakankamai užaugusi, kad galėtų rišliai išsakyti savo mintis, pasakyti teisme savo nuomonę, ar to nepadarė ją atstovaujantis asmuo, kaip to reikalauja ES vaikų teisės aktas? Jei tai tik teisėjo aplaidumas ar kompetencijos stoka, tai būtų viena situacija, o jei tai angažuoti bei įtakoti veiksmai, tai tada , manau, vertėtų spręsti apie teisėjo V.Kondratjevo galimybę toliau vykdyti tokias svarbias pareigas.
Pasakysiu dar tiesiau. Jei priimant teismo sprendimą buvo nusižengta minėtiems LR ir ES teisės aktams, tai teismo nustarties veikimas privalo būti nedelsiant sustabdytas aukštesnės teisinės instancijos, kaip padarytas nusižengiant ES ir LR teisiniams aktams, o vėliau ir iš viso atšauktas, numatant bylos iš naujo nagrinėjimą perduoti kitam teismui. Neteisiniai veiksmai negali įteisinti po to vykusius teisinius sprendimus ir tą, manau, žino net teisės fakulteto pirmakursiai. Tokiu būdu būtų patenkintas mažylės globėjos Neringos Venckienės prašymas. Verta Panevėžio apygardos teismui, nagrinėsiančiam šį prašymą, prisiminti , kad “teisė yra gėrio ir teisingumo menas” (Jus est ars boni et aequi”/lot). Teisinio kičo visuomenei nereikia…
Buvusi Seimo Vaikų teisių gynėja Rimantė Šalaševičiūtė vakarykštėje V.Gaivenio laidoje “Abipus sienos” prasitarė, kad ji nenorėtų būti L.Stankūnaitės vietoje. PASIAIŠKINKIME:
Žuvusių ir nukentėjusių “D.Kedžio istorijoje” jau daug. Skaičius dar tiksliai nenustatytas, nes, net ir panorėjus, būtų gan sunku suskaičiuoti. Negalima pamiršti, kad tai palietė ir jų gimines, kitus artimuosius. Nežinau ar yra Lietuvoje bent vienas laisvas žmogus, bent šiek tiek susipažinęs su šiuo tris metus besitęsiančiu skandalu, būti Laimos Stankūnaitės vietoje. Gyvenant pakankamai griežto namų režimo sąlygomis, neturint galimybės patirti darbo ir šeimos santykių džiaugsmo, galimybės bendrauti su savo bendraamžiais, esant nuolat saugomai ir tik retsykiais paliekant savo būstą, lydint apsauginiams su veido kaukėmis pareigūnams nėra tas gyvenimas, kuriuo galima džiaugtis ar tam pavydėti. Anksčiau pati Laima yra minėjusi, kad dėl jos žuvo keturi žmonės. Vakarykštėje V.Gaivenio laidoje ji kalba apie dvi aukas ir priduria, kad ne dėl jos kaltės. Taip, Laima Stankūnaitė žudynėse nedalyvavo ir, tikriausiai, iš anksto apie jas nežinojo ar net nenutuokė. (Nors jai kažkokia būrėja ir išpranašavo) Todėl ji išsaugojo galimybę likti gyva. Liko dar pedofilijos skandalo pėdsakas, kurio liudininke ji teigianti nesanti. Jei taip, tai kodėl jai skirta tokia griežta ir nepigiai kainuojanti apsauga? Vadinasi teisėsaugos institucijos mano, kad į L.Stankūnaitę gali kažkas kėsintis, kaip į liudininkę. Beje, specialios liudininkės statusą ji visą laiką turi ir už savo žodžius toks statusas leidžia neatsakyti. Tuo Laima naudojasi ir tą daro, manau, nelabai sąžiningai… Labai tikėtinas ir kitas variantas, kad L.Stankūnaitė saugoma nuo jos pačios “pernelyg ilgo liežuvio”. Ir taip per daug yra prasitarusi… Beje. Ką tokio gali paliudyti Laima, jei jos buvęs draugas Andrius, kaip ji teigia, buvo tik gynėju ir krikštatėviu jos dukrai? Tiesa vėliau buvo pradėta aiškinti, kad buvo užsimezgusi jų meilės istorija, vėliau – vėl kitaip… Visokios versijos buvo keistai keičiamos, priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos…
Gali būti taip, kad Laimos Stankūnaitės gynėjai nėra visi sąžiningi, jos gailisi ir nori padėti jai susigrąžinti dukrą, kad abi galėtų ilgai ir laimingai gyventi. Gal net tikimasi, kad mergaitė pajėgs viską pamiršti? Jų tarpe, deja, gali būti ir tokių, kurie paprasčiausiai nori atsikratyti abejomis potencialiomis liudininkėmis vienu ypu iš karto, jas išsiunčiant į užsienį su pakeistais asmens dokumentais ir taip užtikrinant savo saugumą. Tikriausiai, tokie garsiausiai šaukia: “grąžinkite mamai dukrą”… Jei ir tokio saugumo tokiems rėksniams pasirodys per mažai, tai tada L.Stankūnaitę ir jos dukrą išsaugoti gali būti kur kas didesnių problemų negu Lietuvoje.
Minėtoje tradicinėje V.Gaivenio laidoje “Abipus sienos” pasijautė tam tikras režisūros nekonstruktyvumas. Sakyčiau, netgi tam tikrą besiblaškymą įrodanti panika. Kitaip, kam reiktų laidos metu “n” kartų kartoti apie neatliktą ginekologo ekspertizę, kuri, pagal mažylės parodymus ir būdus bei apliekama po kurio laiko, jokios teisinės naudos atnešti negalėjo ir negali? Juk tai turėjo puikiai suprasti laidos rengėjai, o tuo labiau – žiūrovai.
Kitas, jau du metus kartojamas įrodymas apie “1000″ kartų. Taip, tą pasakė Neringa Venckienė, kai jai kai kas bandė aiškinti, kad tai buvo ne prievartavimo, o tvirkinimo atvejis ir kad tai buvo gal tik vieną kartą. Štai tada ji gerokai susijaudinusi ir pyktelėjusi neatsargiai mestelėjo tą lakią frazę, paminėdama gerokai hiperbolizuotą skaičių.
Dažnai bandoma įrodinėti, kad mažylės apklausos yra viena kitai prieštaraujančios. Nežinau tokių prieštaravimų. Kaip ne kartą buvo aiškinta, viskas yra priešingai. Mergaitė identiškai ir nuoširdžiai atpasakodavo savo kentėjimus, tad ir psichologų išvados iš esmės nesiskyrė. Jas apibendrinčiau taip: “Mergaitė meluoti nelinkusi”. L.Stankūnaitės gerbėjai ir čia bandė įžiūrėti teisinę spragą. Atseit, vaikų psichologai nepasakė, kad nemelavo. Tik teisinėse sąvokose nesusigaudantis asmuo gali taip naiviai iš specialistų reikalauti. Kai skęstantis tikisi šiaudą nustverti, tai už jo ir griebiamasi…
Bene pagrindinis kabliukas, už kurio praktiškai daugelis L.Stankūnaitės gynėjų kabinasi irgi kaip už šiaudo, yra nekvalifikuotai atliktas tyrimas pagal D.Kedžio skundą ir prašymą. Dabar tenka apgailestauti, kad pareigūnai nesugebėjo nustatyti, jog L.Stankūnaitė gyveno jau ne pas tėvus, o A.Ūso nuomojamame bute, kuriame tikriausiai galima buvo rasti identifikavimui reikiamų įkalčių. Policininkai pasitikėjo liudytojais. Kai liudija mažametis vaikas, bet koks delsimas būtų dar didesnis nusižengimas, negu tyrimo spragos. Kai kas mėgsta aiškinti, kad ta pažyma buvo suklastota. Taip nebuvo, nes ji buvo išduota po kelių savaičių nelabai sėkmingo tyrimo ir remiantis liudininkų parodymais apie mergaitės klaikią patirtį.
Kai už bet kokį “kietesnį” žodį baudžiami žiniasklaidos leidinių savininkai, straipsnių autoriai ir komentatoriai, tai verta atkreipti dėmesį, kad V.Gaivenio laidoms tai niekad nebuvo taikoma. Kažin, kodėl? Vakar laidoje įsiminė L.Stankūnaitės pasakytas pagrasinimas: “Neringa, jei nors vienas plaukelis nukris nuo mano dukros galvos, atsakysi ne tik tu, bet ir visa tavo giminė.” Beje, prie ko visa giminė? Tai, vėlgi, emocijų protrūkio pasekmė, tačiau jei taip viešai pasakytų teisėja Neringa Venckienė, greitai gautų kvietimą į kokį nors “Teisėjų garbės teismą”, o jo nutartis, manau, daug nedelsiant atsirastų Prezidentūroje. Ir vėl būtų… iš pradžių…
Kuo toliau tuo labiau įsitvirtina mintis, kad Lietuvos laukia rimtos teisinės ir moralinės permainos. Jei norėsime gyventi jaukioje ir saugioje aplikoje bei turėti teisinę valsybę, kurioje vyrauja teisingumas, o ne klaniniai interesai, tai bus privalu įvykdyti. Vis labiau ryškėja, kad pavojingiausias teisingumui ir demokratijai reliktas yra dar sovietiniu raugu atsiduodantys kai kurie teisėsaugos institucijų pareigūnai, kurie nežinia dėl kokių priežasčių dažnai nekvalifikuotai ar net angažuotai atlieka savo prievoles. Kodėl jų ryšiai su kai kuriais politikais ir valdininkais politikais yra taip keistai persipynę? – būtų labai plati tema. O ir visų atsakymų tiksliai neįmanoma išsakyti. Kai tie ryšiai pokiliminiai, tai lyg ir nematomi, o daugiau nujaučiami įvykių tėkmėje. Tai, kad maža mergaitė ir jos užtarėjai užmynė ant “Achilo kulno” nuospaudos tampa vis aiškiau. Nerimsta ir speciali liudininkė Laima Stankūnaitė, kuri taip pat gali kelti rimtą grėsmę savo “fundamentaliu” tauškėjimu. Tad net dvi “problemos”…
Liūdina ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida, “Dainuojančios revoliucijos” metų lyg ir siekusi nusikratyti kolaborantinių pančių, vis labiau užsiima seniausios profesijos eksperimentais.
Pulti į visišką neviltį dėl tokios situacijos nereikėtų. Yra ir pozityvių reiškinių. Svarbiausia, kad visuomenė šios drąstiškos “D.Kedžio istorijos” metu gavo gan prasmingą pamoką, įgalinančią suprasti kokioje beteisinėje situacijoje gyvena mūsų visuomenė. Verta pastebėti ir tai, kad ne visi žurnalistai ir TV laidų vedėjai nusileidžia iki V.Gaivenio komandos, “lietryčio” ar panašių “žurnaliūgų” lygmens. Be to, matosi kai kurie pozityvūs poslinkiai, atsiradę teisėsaugos institucijų kai kurių prokuratūros ir policijos darbuotojų tarpusavio aršios kovos eigoje. Jei joje dalyvauja nusižendę moralei ar net įstatymams pareigūnai, tai tegul jie vienas kitą išsiryškina visų mūsų dėmesiui. Žinoma, gaila, kad nuo to katastrofiškai kenčia vienos, labai svarbios valdžios grandies autoritetas. Betgi chirurgas pūlinius ar auglius šalina su skalpeliu, o po to tos operuotos vietos, narkozei pasibaigus, skauda… Žaizdos užgyja, skausmas atlėgsta…
Vis labiau aiškėja, kad pleištą Kėdainių teisėjo sumanytam ir, manau, neteisėtam būdui gali įkalti vaikų teisės specialistai – psichologai. Kaip suprantu, taip ir nepavyko visiems psichologams, kaip sakoma, “rankas ir kojas išsukinėti”. Dabar L.Stankūnaitė žada pasitelkti antstolius, kurie lyg ir žada jėgos nenaudoti. Netgi antstoliai nenori tokiame darbe save pasiviešinti, tad gal dar teks paieškoti, kol kitokį suras. Beje, antstoliai jokių jėgos panaudojimo teisių net neturi. Už juos tokį darbą paprastai priversta atlikti policija.
Jei sąžinės nepraradusių psichologų, kitų specialistų bei pareigūnų ir geros valios žmonių pasirodys Lietuvoje esant ryškiai daugumai, tai vis tik gali tektį tą, jau “žymėtų kortų kaladę” permaišyti iš naujo. Svarbu, kad jokių atsarginio tūzo joks makleris negalėtų įsikišti į rankovę, dargi pašaliniams nepastebint.
Graudžiai naiviai atrodo L.Stankūnaitės pasipiktinimas L.Kediene, kai ši pasiūlė mergaitei užkąsti. Jei būtų nepasiūliusi, tai Laima gal irgi nusistebėtų, kad net užkąsti mažylei jos senelė nepasiūlė. Jei einama įtartinai “kreivai”, tai stulpą visada galima rasti prisikabinti, kad ne vietoje stovėjo ir guzą užstatė ar paakį užgavo… Kaip žinome, neleidžiant mažylės išvežti gegužės mėnasį labiausiai šūkavo ir “velniavosi” toks Marius Kuprevičius, kuris dabar jau pasiryškino, kaip buvęs “informatorius”, šiuo metu teigiantis, kad mergaitės jis net negina. Toks jo skeryčiojimasis vertas televizijų šoumeno vardo, nes daugybę kartų įvairių TV kanalų laidose buvo parodytas. Toks V.Gaivenis tai nuolat kartodamas gal net stenėjo iš pasitenkinimo…
Net stebėtis tuo netenka, kai visa istorija tokiais baltais siūlais juodame fone buvo siuvama. Beliko dabar tik pagrindinį modeliuotoją bei siuvėją nustatyti. J.Statkevičius gali sulaukti konkurento:) Menkaverčio, nes tokiais metodais, kuriuos jau matėme, tokiems “modeliuotojų vykdytojams” tik “kerzus” ir “fufaikes” siūti. Net įdomu būtų sužinoti, ar tie “kileriai” dar gyvi. Tokių rimti užsakovai laisvėje nepalieka, jei ne dar blogiau…
Beje, BNS agentūros (dir. A.Račas)informacija, kurią ji paskleidžia gan plačiai, privalėtų būti tikslesnė ir neklaidinti skaitytojų bent jau tokiame, visuomenės dėmesį patraukusiame skandale. 1. Mažylei psichologinės ekspertizės buvo atliekamos net kelios, pradedant 2008m. Paskutinioji, tekste paminima, buvo tik apklausa dėl mažylės gyvenamosios vietos nustatymo. Apie jos šiurpią patirtį ji net nebuvo klausimėjama, nes teisėjas numatė komisijai kitą užduoti. Mažylė, kiek žinoma, išsakė aiškiai savo norą gyventi pas tetą N.Venckienę, tačiau teisėjui tai jokio įspūdžio kažkodėl nepadarė, nes jis gal apie pedofilijos skandalą “nieko nežinojo”:)2. Jei BNS agentūroje “manoma, kad tai padarė Kedys”, tai tą vertėtų ir nurodyti. Įvairios apklausos rodo, kad ryški visuomenės dauguma taip nemano. 3. Aišku, kad A.Ūsas žuvo ne per laimingą atsitikimą, tačiau jau seniai nustatyta, kad keturrtatis jokios avarijos nepatyrė ir ant šono nuvirtęs nebuvo. “Avariją” patyrė tik A.Ūsas.
Antstolė Sonata Vaicekauskienė žiniasklaidoje aiškino, kad gruodžio 30 dieną ji taip galės įvykdyti teismo sprendimą: „Atvyksime su policijos pareigūnais, psichologais ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais. Policija privalės pašalinti kliūtis, o mes – paimti mergaitę prievarta ir perduoti ieškovams.“(“Balsas”)
N. Venckienė apskundė šį sprendimą, tačiau kada jis bus nagrinėtas, kol kas neaišku.
Mažylė tokiu atveju privalės gyventi su motina, kurios gyvybei gresia pavojus, konspiraciniame bute. Jeigu motinai gresia toks pavojus gyvybei, kad ją ištisais metais, ištisomis paromis reikia saugoti kelių apsaugininkų, tai kaip maža mokinukė ten gyvens ir kokios bus jos teisės? L. Stankūnaitė netgi nepateikė Vaiko teisių apsaugos tarnybai būtinos pažymos, kur gyvens su dukra, už kokias lėšas ji ja rūpinsis ir t.t..
Gal vėl mama ruošiasi “pagydyti” savo dukrą nuo atminties, kaip buvo pabandyta padaryti Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės filiale Vaikų raidos centre? Beje, L.Stankūnaitė dar 2006 metais lapkričio mėnesį šio centro duris ne kartą varstė, o 2009m. dėjo visas pastangas, kad vaikas atsidurtų globos namuose. Savo tų metų rugpjūčio 10d. prašyme ji reikalavo”…įpareigoti D.Kedį nebendrauti ir neieškoti ryšių su dukra, nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna mergaitė…” Štai kaip jau tada buvo bandoma užčiaupti mergaitę, kad ši apie savo kraupią patirtį nieko nepasakotų. “Truputį pakentėk”, “nieko nekalbėk”, o raidos centre: “gulėk ir nesikelk”. Štai ką girdėjo mažylė iš tų, kurie ja anksčiau “rūpinosi”. Net suaugusiam 7 dienas pagulėjus, einant galva svaigsta, o čia juk buvo maža mergaitė…
Kaip mažylė buvo “Vaikų teisių gynėjos” Dabašinskienės be globėjų žinios į tą Vaikų raidos centrą nugabenta ir kaip sunkiai ji buvo grąžinta globėjams – puikiai menam. Dabar mažylė jau paaugus, daugiau viską supranta, tad jau numatyta, kaip ją “imti jėga”. Gal būtent tam buvo atliktos įstatyminės pataisos dėl tokios jėgos panaudojimo. PASAIŠKINKIME GILIAU:
Joks teismas, jokiam vaiko globėjui negali nurodyti imtis prieš savo globotinį smurto. Visi tie gausūs žiniasklaidoje pasirodę kaltinimai N.Venckienei, kad ji nesutinka prievarta mažylės bet kur gabenti yra visiškai niekiniai. Ji tokios teisės net neturi. Kaip ir negalima įsakyti globėjai, kad ji sakytų savo globotinei žodžius apie mamą, kuriais globėja pati netiki. Negalima vaikams meluoti ir veidmainiauti. Jie tą gretai pajunta ir tad suaugę pasitikėjimą gali visai prarasti. Net ir joks antstolis negali pakelti rankos prieš vaiką.
Policijos pareigūnai turi teisę ir jėga sudrausminti kiekvieną nepilnametį, jei jis bando įvykdyti nusikaltimą ar kokį yra jau padaręs. Vienintelis mažylės “nusikaltimas”, kad ji papasakojo ir vaizdžiai parodė savo artimiesiems, ką darė su ja trys pliki dėdės. To aiškiai per maža, kad griebtis prieš mergaitę prievartos.
Po gegužės įvykių buvo suprasta, kad jėga prieš mažametę gali praversti ir štai jums pataisa, kuria negalėjo viešai nepasigirti buvusi Seimo Vaikų teisių gynėja R.Šalaševičiūtė. Kaip dabar jau ryškėja, kad prie tos pataisos sukūrimo galėjo prisidėti TM ministras R.Šimačius ir Seimo Teisės komiteto pirmininkas S.Šedbaras. Ministras buvo žadėjęs sukurti teisinį “švelnų” mažylės perdavimo scenarijų, o padaryta visai priešingai.
Dabar ne viduarmžiai ir ne caro laikai, kai bausmės vaikams buvo įteisintos ir skatinamos. JAV viena mama, sodinant savo dukrą į automobilį, pliaukštelėjo ranka jai per užpakaliuką. Kažkas tai nufilmavo mobiliuoju telefonu. Šis smurto prieš vaiką atvejis sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą valstijose, o mama buvo teismo nubausta. Tokios nuobaudos būna siejamos su ateitimi. Jei mama dar kartą taip ar panašiai pasielgtų, o vaikas paskambintų telefonu policijai, tai grėstų netgi motinystės teisių praradimas.
Lietuvoje daug kas kitaip. Čia net prokuratūra gali nevykdyti neskundžiamos teismo nutarties, prokurorai skleisti neteisingą informaciją apie byloje esančius įkalčius, vadinti asmenis be teismo sprendimo nusikaltėliais ir t.t. O juk D.Kedžiui netgi įtarimus nebuvo suspėta pareikšti, nes jis rasta jau su smurto žymėmis, kurios jų teigimu “atsirado po mirties”????, žuvęs.
Daug kartų skaičiau straipsniuose “du asmenis nužudęs”. Kartais, kad “įtariamas nužudęs”, o paskutiniu metu, jau pastebiu “manoma, kad nužudęs”. Manyti galima visaip, bet tai ne teisinė formuluotė. Kitokios be konkrečių tiesioginių įrodymų ir teismo galutinės nutarties net būti negali. Gaila, kad juodame pastate kreivais langais to nebuvo žinoma. Kai kas buvo išsiųstas “teisinių žinių pasitobulinimui”, tačiau likę kartoja senas neteisines kliauzas. Tai atsakykite kas, kada pagaliau bus pradėtas pedofilijos skandalo ir žūčių atvejų tyrimas iš esmės? Surinkite įrodymus, teismas juos atitinkamai įvertins ir tada galėsite prikomentuoti į valias. Kol to nėra, tyčiotis iš žuvusiųjų ir gyvųjų niekam neleisti. Iš svarbios liudininkės mažylės – taip pat.
Šventos Kalėdos – stebuklų metas. Mažus vaikus aplanko Kalėdų senelis, kuris geriems vaikučiams atneša dovanėlių, o suaugusiems palinki dvasios stiprybės. Jos tikrai labai reikia, žinant, kad daugelį stebuklų galime sukurti ir mes patys. O tam reikia daug valios ir labai didelio pasiryžimo. Visa tai praverčia ieškant kelio tiesos link ir Drąsiaus Kedžio istorijoje. Tenka nuolat ryškinti tas jėgas, kurias bando mus suklaidinti ir šunkeliais nuvesti. Būtent šių šv.Kalėdų išvakarėse visuomenės dėmesys ypač sutelktas į mažos, labai nuskriaustos mergaitės teises. Mažylė netgi negalėjo gerai suprasti to šlykštumo esmės, ką su ja darė dideli dėdės. Ji tik matė siaubą savo artimųjų veiduose ir gilų pasipiktinimą tad suprato, kad tai, ką darė mama buvo labai blogai. Vaikai linkę pasitikėti suaugusiais ir ypač savo mamomis. Jei mama vaikui sako “pakentėk truputį” ar “nieko nekalbėk”, tai jie gal net su baime klauso savo mamos. Vaikai kur kas labiau mėgsta tuos artimus žmones, kurie neleidžia jos skriausti ir kurie išklauso jų godas. Tokių būta mažylės aplinkoje ir jie su šiurpu išklausė mažylės kraupią patirtį. Tokie atviravimai galėjo labiausiai giliai sužeisti jos tėtį Drąsių, kuris metėsi į nelygią teisinę kovą su savo dukros skriaudėjais. Kai jokie prašymai, skundai ir aiškinimai nepadėjo, D.Kedys užfiksavo mergaitės parodymus laikmenose ir tai netgi paviešino.
Na ir ką? Pasikeitė nuo to kas nors? Nebent gal tai, kad galėjo sunerimti tie asmenys, kuriems pedofiliniai nusikaltimai buvo gyvenimo kasdienybė ir jie nenorėjo būti išryškinti. Žinojo, kas jų lauktų… Kaip suprantu, tada prasidėjo svarbiausių liudininkų šalinimas, vienus nužudant iš karto, kitus su visokiais pokvailiais scenarijais. Žūčių, susijusių su pedofilijos skandalu daugėjo, o nusikaltėlių baimė augo ir dabar ji tikriausiai nėra visai pranykusi. Gal jie jaučia, kad savo šlykštų “darbą” atliko ne iki galo, tad dabar karštligiškai skubama ieškant atsargino varianto. Koks jis, tas variantas? – galime tik spėlioti. Aišku tik viena – likusiomis liudininkėmis bus bandoma bet kokiu būdu atsikratyti. Koks tas būdas? – vėlgi klaustukas. Turint mintyse, kokie “metodai” jau buvo panaudoti, kyla visokių siaubingų minčių. Negi visuomenė nebus pajėgi sustabdyti tą įsisukusią, žiaurių žūčių kupiną karuselę?
Labai keistai atrodo tas karštligiškas skubėjimas Kėdainių teisėjo nutartyje. Netgi atrodo, kad jis pritaikytas prie žiemos oro ir metų pabaigos. Jei L.Stankūnaitė neatsižada savo vilčių apsieiti be visuomenės pagalbos ir toliau “reketuoja” nustatydama netgi terminą, taip pagąsdindama savo namų arešto užsakovus, tai tada situacija gali tapti sunkiai kontroliuojama. Net ir skubiai padarytos įstatymo pataisos apie galimą naudoti prievartą prieš vaikus, nedaug ką gali padėti.
Kalėdų senelis leidžia bausti tik prasikaltusius vaikus ir tai tik netaikant šiukščios fizinės prievartos. Anstoliai ir juos lydintys pareigūnai to neturėtų pamiršti. Nenuvilkite mažylės…
Kėdainių apylinkės teismo sprendimas gali numatyti tik galimybę motinai susitikti su dukra, tačiau nei motinos , nei dukros negali prievarta priversti sprendimą būtinai įvykdyti. Negali netgi nurodyti tą padaryti prievarta nei L.Stankūnaitės saugotojams, nei mažylės globėjams. Beje, Laima Stankūnaitė ir anksčiau, netgi mėneisiais nesimatydavo su savo dukra, nors tokią teisę turėdavo.
Būtų labai keista, jei po jos šios dienos sprendimo, Laimai vėl tektų vaikščioti su veidą maskuojančiais juodais akiniais. Žiemos metu, būnant ne sniegynuose, jie tikrai nėra reikalingi ir madingi. Jei kažkas yra gavęs nurodymus tuos susitikimus žūt būt vykdyti, tai reiktų pasiteirauti tų pareigūnų ar jiems prievarta tokiu atveju visiškai priimtinas būdas tokiai keistai nutarčiai įgyvendinti. Žinoma, antstolė pagal įstatymą galės kreiptis į teismą, jei gruodžio 30 dieną dėl kokių nors priežasčių mergaitė pasiliks savo įprastuose namuose, įprastoje aplinkoje. Nemanau, kad spręsti tokią bylą moralinę teisę turės tas pats teisėjas V.Kondratjevas, kuris, kaip pats teigė, jokio L.Stankūnaitės ir įtariamojo pedofiliniu nusikaltimu A.Ūso ryšio nusikaltimo metu nežino, o gal net žinoti nenori… Gal tai panorės sužinoti teismas, kuris nagrinės A.Ūso bylą? Štai tada gal bus svarbūs ir specialios liudininkės L.Stankūnaitės parodymai. Jei jie teismo neįtikins, tai ir mamai įtarimai gali būti teisminiame procese pareikšti.
Reikia tikėtis, kad kaukėti apsauginiai šalia L.Stankūnaitės teismo salėje nestovės ir ji galės, davusi priesaiką kalbėti tik tiesą, tą ir padaryti. Kai tokia situacija gali būti sunkiai prognozuojama ir kontroliuojama, tai A.Ūso ir L.Stankūnaitės gynėjai gali nepanorėti rizikuoti. Tokiu atveju bene vienintelis būdas – kuo greičiau išgarbinti abi svarbias liudininkes – L.Stankūnaitę ir jos dukrą iš Lietuvos nežinoma kryptimi, slaptu nauju adresu su pakeistais tapatybės dokumentais. Manau, kad šioje istorijoje teisėjas V.Kondratjevas, deja, yra tik klusnus vykdytojas. Tai labai bloga nuojauta, nes teismas pagal LR Konstitucija neturėtų būti pavaldus jokiems neteisėtiems pašaliniams poveikiams. Kaip yra iš tikrųjų?
Nuolat žiniasklaidoje stebiu šią skandalingą istoriją. Be to, perskaičiau N.Venckienės 327psl. knygą “Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę.” O juk toje knygoje pateikta informacija taip ir nėra oficialiai paneigta. Tuo labiau, kad nebuvo nei vieno teismo posėdžio, kuriame būtų iš esmės nagrinėtas pedofilijos skandalas, žudynės ar keistos žūtys. Kai toks procesas net neprasidėjęs, tai jis negali pasibaigti, kad ir kaip kai kam to labai norėtųsi. Dabartinė situacija tokia, kad svarbiausia užduotis visuomenei turėtų būti nutraukti žudymų grandinę. Negalima sudaryti aplinkybių, kad būtų sunaikinti daugiau ar mažiau žinomi liudininkai. Jei nesugebėsime apsaugoti netgi Mažylės, kurios kraupūs prisiminimai sujudino sovietinę sistemą menančius teisėsaugos kadrus, tai būtų išties labai skaudu.
Jei visiškai nieko nežinočiau apie “D.Kedžio istorijos” eigą ir tik dabar bandyčiau susipažinti su ją liečiančiais straipsniais, TV laidomis, atskirų politikų , valdininkų ir pareigūnų požiūriu, komentatorių raiška, tai visai nesunkiai galėčiau atspėti, kokios jėgos bando skandinti šį kraupų trilerį į nežinomybės liūną. Ilgą eilę metų informacinėje erdvėje stebiu politinę raišką ir todėl su giliu įsitikinimu ir ramia sąžine galiu teigti, kad šlykščiausiai šioje istorijoje reiškiasi tos jėgos, kurios buvo ir yra kairuoliškose neokomunistinėse pozicijose. Tie patys rašeivos, kurie grubiai puldavo Nepriklausomybės atkūrime aktyviausias jėgas, tos, kurios nuosekliai bei nuolat kovojo prieš demokratiją šalyje nuosekliai randasi A.Ūso, L.Stankūnaitės ir panašių asmenų rėmėjų gretose. Siaubingiausia yra tai, kad netgi Lietuvos teisėsaugos institucijose nesunkiai galima buvo pastebėti nekompetentingus ar net aiškiai angažuotus atskirų pareigūnų veiksmus.
Esu eilinis skaitytojas, dažnai išsakantis savo nuomonę komentarų puslapiuose įvairiomis temomis. Tenka pripažinti, kad patys aršiausi komentatoriai, kurie komentarų serijomis puldavo V.Landsbergį, A.Kubilių kitus Tėvynės Sąjungos lyderius, dabar aršiai puldinėja visus, kurie ieško atsakymų į gan sudėtingus klausimus “D.Kedžio istorijoje” bei bando rasti kelią tiesos link. Kai kurių komentatorių netgi metodai yra labai panašūs. Simboliškai pavadintoje “kontoroje” atskirais periodais populiariausiu niku vis tampa nikas “Pikasas”. Elgiamasi irgi taip pat . Paimamas koks ilgesnis Pikasiuko komentaras, jo tekstas šlykščiai sudarkomas, o vėliau tokių “Pikasų” pasimaivymai aptarinėjami gal net tų pačių falsifikuotojų. Šv.Kalėdų švenčių dienomis pateikiau porą ilgesnių komentarų. Sulaukiau kelių dešimčių iškraipytų bei “kreivai” nuplagijuotų tekstų. Tai dar kartą parodo, kokia panika sklinda A.Ūso ir L.Stankūnaitės gynėjų gretose, jei griebiamasi tokių keistų metodų. Nemanau, kad jais galima pasiekti norimo rezultato. Atvirkščiai. Tie įterpti paranojiški kliedesiai, išsityčiojant netgi iš Kalėdų Senelio, vaizdžiai atskleidžia tokių manipuliuotojų moralę.
Šiandie radau gan prasmingą Sauliaus Stomos rašinį “Mergaitės tragedija. Kodėl?” Šio politiko ir žurnalisto nesu akyse gyvai matęs. Visados konkrečiai vertinau tik jo , kaip viešo asmens, viešą veiklą. Dažniausiai jo straipsniuose išsakytoms mintims pritardavau, kaip ir šį kartą, kartais jos prašydavosi diskusijos. Kai S.Stoma buvo “pakabintas žaliaakės”, jo politinius pasapaliojimus griežtai pasmerkiau. Saulius randa savyje jėgų bandyti vėl atsitiesti. Tik taip ir turi elgtis tas politikas, kuris iš tikrųjų nori ir bando būti naudingas visuomenei. Skaičiau puikų S.Stomos atsiliepiantį rašinį minėtoje N.Venckienės knygoje. Labai gali būti, kad jis, pratęsdamas savo ankstesnę poziciją šia tema, išlieka sąžiningas pats sau. Suklupti gali beveik kiekvienas, o prisikelti gebančių – mažuma. Tikiuosi, kad tarp pastarųjų bus ir Saulius Stoma.
Visa prezidentės mintis yra sudėta dviejuose sakiniuose ir skamba taip:
„Mergaitės interesų apsauga turi būti garantuota ir vykdant teismo sprendimą. Svarbiau už viską yra mergaitės interesai”.
Čia egzistuoja du teiginiai, kurie šiuo konkrečiu atveju, manau , yra sunkiai suderinami. Kuris jų svarbesnis? Vienos žiniasklaidos priemonės informacijos pavaidinimui pasirinko pirmą sakinį, kitos – antrą. Panašiai tai vertindami elgiasi praktiškai visi, kurie bando ar nenori suprasti šios dviprasmybės prasmę. Vieni mato, nes taip nori matyti, tai, kad teismo nuosprendis turi būti vykdomas, kiti siūlo svarbesniais laikyti mergaitės interesus ir, kol nuosprendis nėra įsiteisėjęs bei dargi yra apskųstas, bandyti teisiškai ir kitomis leistinomis priemonėmis įtakoti situaciją. Tą bando padaryti ir N.Venckinė, apskundusi teisėjo V.Kondratjevo nutartį.
KAIP VISA TAI ĮVERTINTI?
Vertinčiau labai paprastai. Prezidentei tol, kol į ją nebuvo oficiliai kreiptąsi, vertėtų apskritai atsisakyti vertinti konkrečią situaciją nurodant, kaip reikia elgtis. Tam yra visiems privalomi žinoti įstatymai ir įstatyminės procesinių nuostatų galiojančios formos. Tai, kad teisėjas, priėmęs nutartį daug ar kai ką teisiškai pažeidė, turėtų aiškintis tas teismas, kuris gavo nuosprendžio skundą. Aiškintis galėtų ir Teisėjų garbės teismas, jei jam dar rūpi atstatyti savo gerokai pablogėjusį savo garbės įvaizdį , o protestuoti ne tik globėja, bet ir Vaikų teisių priežiūros tarnybos. Jų darbuotojų pavardžių nepriminsiu, nes gali tapti beviltiškai liūdna… Juk tai būtent jų rūpestis siekti šalyje teisingumo mažamečiams vaikams ir to, kad jų teisės, nurodytos ES Vaikų teisių kodekse ir LR įstatymuose, nebūtų pažeistos.
Jei tokiam lankstumui kai kam pritrūko politinės išminties, tai bent jau prezidentei galėjo patarti jos teisės patarėjos. Gal kokia V.Būdienė ar vyriausia teisės patarėja S.Cirtautienė kažką patarė, tačiau rezultatas gavosi ne visai vykęs. Ir tai akivaizdu. Ką gero gali patarti tokia S.Cirtautienė? – nesunku atspėti. Tai ji aiškino visiems, kad atimant Lietuvos pilietybę gal net dešimtims tūkstančių LIetuvos piliečių bus išsaugoti tiltai tarp emigravusių ir likusių. Prezidentė “skėlė” savo “veto”, kurio Seime nepavyko atmesti, ir tos kibirkštys skraido po Pasaulio lietuvių bendruomenes, nešdamos joms blogą žinią.
Esu įsitikinęs, kad eksprokuroras S.Stulpinas pervertina prezidentės išsakytą poziciją. Taip, ji kitaip, kaip aukščiausia šalies pareigūnė, pasakyti negalėjo. Niekas negali pasakyti, kad teismo sprendimo galima nevykdyti. Pabrėžčiau – ĮSIGALIOJUSIO ar NESKUNDŽIAMO, t.y. paskelbto tos teisinės institucijos, kuri tokią paskutinio verdikto teisę turi.
Tokių teismų sprendimų nesilaikyti sau gali leisti tik prokuratūra, kuri viską gali sau leisti, nes būtent šiai teisėsaugos institucijai jokios kontrolės beveik nėra arba ji neaiškiose miglose.
Kita formuoluotė, kalbanti apie “mergaitės interesus” yra labiau emocinė, kuri gali būti paremta visiškai skirtingų vertintojų su visokiais įrodinėjimais. Šioje istorijoje situacija, mano nuomone, lyg ir visiškai aiški. Mergaitė nori gyventi ten, kur gyveno beveik visą laiką su ją mylinčiais giminaičiais ir globėja. “Mergaitės interesus” aptaria ir visuomenė. Manau, kad neginčytinas visuomeninis interesas yra būtinybė apsaugoti svarbią pedofilijos skandalo liudininkę nuo galimo nusikaltėlių susidorojimo su ja. Kad tokia grėsmė egzistuoja mergaitei ir jos mamai rodo ir ta apsauga, kuri joms yra nuolat skiriama. Jei kai kas mano, kad abi šias liudininkes galime išsiųsti iš Lietuvos ir viskas jų bendrame gyvenime toliau klostysis puikiai, tai greičiausiai taip gali ir nebūti. Pirmiausia, mažylei pamiršti savo paniekinimus gali tapti per sunku. Augant jų prasmė gali tik dar labiau jai tapti suprantama, tad tokia situcija taptų sunkiai sudėtinga. Dar sudėtingiau būtų užsienyje saugoti jas abi, jei pedofilinės bylos grimąsos pasivytų jas ir ten. Kas gali visiškai patikinti, kad asmenys, pakeitę jų tapatybes ir suradę joms gyvenamąją vietą, nenorom ar piktybiškai neprasitars tiems, kad labiausiai nereikėtų to žinoti. Tai kas tad prisiims atskomybę už jų likimą? Teisėjas, kuris labai skuba ir nieko apie pedofilijos skandalo esmę nėra girdėjęs? O gal prezidentei sąžinė bus rami, kai neįsiteisėjęs nuosprendis turės tokias kraupias neteisėtas pasekmes?
Atsakysiu dar plačiau. Moralinę nuoskaudą patirs visi, kurie nesugebės apsaugoti mažylės ir jos mamos nuo žudynių grandinės pratęsimo. Spausdinu šiuos žodžius su dideliu nerimu, nes istorijos eiga tikrai nesigaus tokia, kaip Latvijoje, kur skandalas pedofilijos skandalas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose buvo numarintas. “D.Kedžio istorijoje” matome ne tik pedofilijos skandalą, bet ir žudynes bei neaiškias žūtis, tad teisinė situacija yra kur kas sunkesnė. Žudikai ir jų bendrininkai turi būti nustatyti. Visokie “kreivi a lia informatoriai” tam nepadės. Reikalingas nuoseklus, išsamus, aukštos kvalifikacijos sąžiningų tyrėjų. Ar tokių Lietuvoje dar yra ar jau yra spręsti tiems, kuriems tai privalu spręsti ir žinoti. Pagal pareigas tai būtų lyg ir prezidentės privilegija. Kažin ar jai prasmingai galėtų padėti TM ministras R.Šimašius ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S.Šedbaras. Pastarieji turėjo pakankami laiko bent kai ką reikšmingo šioje situacijoje nuveikti. Jei visas darbas susibėgo tik įstatymo nuostatos pakeitime, kad perduodant vaikus galima taikyti prievartą, tai to aiškiai per maža, kad pareigūnai įgytų visišką visuomenės pasitikėjimą.
P.s.Liūdni šie apmąstymai, tačiau rašau juos nuširdžiai, tai yra taip, kaip suprantu situaciją. Keistiną situaciją, jei norime gyventi teisinėje valstybėje…
lietuvos teisesauga taip pat ir prezidente yra beverciai,negina musu interesu tik vienintele zinesklaida su visuomene gali isikovoti savo teises, politines partijos,seimas,prokuratura vilkina visas bilas,ziuri tik savo interesus,o liaudis nerupi.Taip ir Kedis buvo pakistas,apkaltintas kad greiciau atsikratyt,nes pinigas piniga plauna.
Pasirasau po kiekvienu Pikaso komentaru! Teisybe ir tik tai. Domekites zmones, jei norit ne ruskiu ir sudziu kisenej sedeti. O veidu esu labai nusivylusi, nezinau, kas jus perka, bet su savo situ straipnsiu, atrodot labai nekompetetingai ir apgailetinai. Pries rasant straipnius, tokiam zurnalui, kuri skaito inteletualai bei ispruse zmones abskritai, reiktu geriau pasirankioti tiek faktus, tiek argumentus, nebent siekiama, tapti antru sudryciu arba paantrinti Gaideniui ir Lavastei. Esu labai Jumis nusivylusi del neobjektyvumo ir akivaizdaus oponavimo suinteesuotai grupei. Slyktu ir sekmes Jums toliau drebiant mesla i SAVO kiema.