Kovo premjerų apžvalga: krepšinio komanda „Žalgirės“, kėdės plaukiančiame laive ir trys sesutės Lietuvos provincijoje.
Pradėsiu nuo tikros istorijos, gan tiksliai diagnozuojančios teatro statusą nūdienos visuomenėje. Pasitikdamas vaikiškos operos premjerą, visais parametrais (darbuotojų skaičiumi, pastato ir pagrindinės scenos dydžiu, žiūrovų salės talpa) stambiausias šalyje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prie skelbimų stulpo su teatro afišomis pririšo puokštę margaspalvių balionėlių. Tam, kad atkreiptų praeivių dėmesį ir apie artėjančią premjerą praneštų netgi tiems, kurie afišų skaityti nemėgsta. Pririšo, beje, gana aukštai, taip, kad be kopėtėlių nelabai pasieksi.

Renata BALTA

Ir ką jūs manote? Prabėgus vos keletui valandų teatro darbuotojai pro langus pastebėjo dailias minisijones paneles, drožiančias savo prašmatnaus automobilio link su ta pačia balionėlių puokšte. Pagautos teisinosi, kad balionėliais, kurie prie gatvės kabojo neva niekam nereikalingi, nutarė pradžiuginti savo draugę, o apie jokį šalimais stovintį teatrą jos esą apskritai nėra girdėjusios.

Moralas: kad ir kokie dideli ir gražūs būtų teatrai, jie turi stebuklingą savybę likti nematomi tiems, kurie jų pastebėti nenori.

„O argi gali būt kitaip?“ – nustebusi paklaustų tose afišose reklamuotų „Penkių Merės stebuklų“ pagrindinė veikėja Merė, pirmosios Ramintos Šerkšnytės parašytos operos veikėja. Kas nenori matyti – nemato, kas nenori girdėti – negirdi. Ir sėkmingai sau gyvena, tik štai pro vėjyje besiplaikstančius balionėlius abejingai nei praeiti, nei pravažiuoti neįstengia. Traukia tokius tuščiaviduriškumo fenomenas kaip magnetas, kaip dvasinė giminingų sielų bendrystė. Ir jokio stebuklo čia nėra.

O pats operos spektaklis – vaikštančių namukų, kalbančių kūdikių ir parke geriamos arbatos karalystė. Ir dar – jautrios, anaiptol ne „tuščiavidurės“ muzikos, kurią atlieka visos sudėties simfoninis orkestras. Pasak muzikos vadovo ir dirigento Juliaus Geniušo, rečitatyvų ir besikaitaliojančių ritmų kupina R.Šerkšnytės operos partitūra nei orkestrui, nei vokalistams lengvai nepasidavė, tačiau susivokti kūrinyje, kuriame kiekvienas veikėjas turi savo atsikartojančią muzikinę temą, jauniesiems klausytojams sunku nebus.

Tiesa, tai ne tas atvejis, kai vaidinimas vaikams baigiasi visuotinėmis linksmybėmis. „Penkiuose Merės stebukluose“ – kaip ir gyvenime: kuo arčiau pabaigos, tuo daugiau tragizmo. Pasak kompozitorės, jaunieji žiūrovai Merės virtimą žvaigždute galbūt priims kaip dar vieną auklės stebuklą, tačiau suaugusieji greičiausiai susivoks, kad paskutinio operos paveikslo veiksmas vyksta jau šešėlių karalystėje.

Tarp realybės ir iliuzijos

Kauno kamerinio teatro premjeroje „58 sapnai“ pagal Juliaus Kelero pjesę scena tiesiog bus padalyta į dvi dalis, kad pabrėžtų konfliktą tarp realaus gyvenimo ir iliuzijos, arba tarp noro atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir noro į jį sugrįžti. Tai tarsi du monospektakliai, simboline siena ir atskiriami, ir sujungiami.

„Tai gyvenimas? Atleiskit, ponai, išdrįsiu patrukdyti, tai gyvenimas? Iš kurios ekrano pusės? Apšviestos ar tamsios?“ – klausia pjesės personažas.

Panašių klausimų, tik „riebiau“ suformuluotų, netrūksta ir Artūro Areimos teatro premjeroje „Antikristas“. „Tai pats geriausias spektaklis, kurio dar nematėte. Tai pats juokingiausias spektaklis, apie kurį dar negirdėjote. Tai pats aistringiausias spektaklis, nuo kurio drėks Jėzaus stigmos“, – parodijuodami reklaminę stilistiką, žada jo kūrėjai.

Pasaulį jie mato kaip sintetinį lauką, kuriame mes imame panikuoti. O panika – tai paprasčiausia baimė. Mes bijome ir bandome dalykus kontroliuoti, paversti juos steriliais, susintetinti mus supančią aplinką. Tą pačią aplinką, kuri veda mus iš proto. Mes esame bepročiai. Mes ieškome prasmės ir tikrumo kiekviename savo gyvenimo žingsnyje ir tuo pat metu nuo jo bėgame.

„Antikristas“ – tai nesterilus spektaklis apie meilę ir vertybes, kviečiantis elgtis taip, lyg rytojaus nebūtų. Nes labai gali būti, kad rytdiena mums visai nepatiks.

O kaip ji gali patikti, jei pasaulį kūręs demiurgas irgi buvo nevykėlis? Tuo mus bando įtikinti jauna spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ komanda, kurios darbas praturtins Vilniaus „Lėlės“ teatro suaugusiems žiūrovams skiriamą repertuarą. Spektaklis įkvėptas lietuviškų sakmių ir Rytų mitologijos, Viktoro Pelevino romano „T“ ir Fiodoro Dostojevskio apsakymo ,,Juokingo žmogaus sapnas“ bei Felikso Bajoro kūrinių ciklo ,,Sakmių siuita“.

Įkalinti vaikystėje

Režisierius Darius Rabašauskas Klaipėdos valstybiniame dramos teatre imasi naujausios baltarusio Pavelo Priažko pjesės „Juoda dėžutė“. D.Rabašauskas jau seniai bendrauja su šiuo pačioje Baltarusijoje vis dar nežinomu dramaturgu ir iš pradžių buvo pasirinkęs kitą jo pjesę, bet autorius uždraudė ją statyti, nes savo ankstyvosios kūrybos yra išsižadėjęs.

„Pastaraisiais metais P.Priažko pradėjo rašyti visai kitokius, specifinius tekstus, kuriuose maža žodžių, tačiau juose telpa labai daug. „Juodoje dėžutėje“ jis kalba apie apokalipsę taip, tarsi ši jau būtų įvykusi. Mes tiesiog jos nepastebėjome“, – pasakoja režisierius.

Dar nė karto teatruose nestatytos pjesės veikėjai susitinka mokykloje-internate, kur kažkada gyveno, dirbo ir mokėsi. Nežinodami priežasties, kodėl jie čia, būdami jau suaugę, yra priversti vėl gyventi savo vaikystės pasaulyje, kuriame viskas iki skausmo pažįstama, bet kartu kažkas negrįžtamai pasikeitę. Veikėjai bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

P.Priažko sugeba, pasitelkdamas remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus. Ir tai pasiteisina, nes ir realiame gyvenime kalbos kodai mažiau svarbūs už judesių, gestų ir mimikų choreografiją, per kurią ir vyksta tikroji komunikacija.

Subūrė krepšinio komandą

Režisierius Vidas Bareikis ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena teatro žiūrovus kviečia krepšinio komandon. Tai moterų krepšinio komanda itin kaunietišku pavadinimu „Žalgirės“ (spektaklis juk statomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre). Šios komandos kapitonė – lengvoji krašto puolėja Sandra Fakulina (vaidmeniui pakviesta garsi aktorė Elzė Gudavičiūtė). Jos charakteris – ne dovanėlė, bet mergina nesavanaudiškai padeda savo draugei Astai Kilytei, pradedančiai atakuojančiai gynėjai. Komandą puošia grožio kulto vergė vidurio puolėja Toma Kunigunda ir merginų širdis daužanti įžaidėja Goda Meilutė. Prie jų netrukus prisidės turtingo vyro žmona, lemtingoms gyvenimo permainoms nusiteikusi Ona Ledinskienė. Krašto puolėją Dianą Lazutkiną derėtų pristatyti kaip  vegetarę, feministę bei aktyvistę. Taip pat negalima pamiršti tyliojo komandos balso – Birutės Vaidilutės. Klausos ir kalbėjimo sutrikimų turinčiai merginai „Žalgirių“ komanda yra ta vieta, kurioje ji atranda galimybę save įprasminti.

„Žalgires“ treniruoja buvusi profesionali žaidėja – tikra sporto fanatikė. Aktorės Daivos Rudokaitės įkūnijama herojė – ambicinga, stipri asmenybė, bet ji nėra laiminga.

„Mūsų komandos narės labai ryškios, kaip kokios „Spice Girls“: viena kieta sportininkė, kita „marozė“, trečia „fyfa“, – pasakoja komediją režisuojantis V.Bareikis, kuris pats paauglystėje troško mesti muzikos mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kad galėtų visą dieną gainioti kamuolį krepšinio aikštelėje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m