Seimas priėmė naują Elektros energetikos įstatymą. Opozicija ir žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė energetikos įmonių pelno ribojimui.

Kai kurie politikai tikino, kad tik taip galima sumažinti elektros kainą. Ar tikrai ribojamas pelnas apsprendžia mažą kainą?
Monopolijos turi būti reguliuojamos
Monopolijos yra toks pats senas išradimas kaip ir laisva konkurencija. Tačiau monopolijos yra linkusios naudotis savo dominuojama padėtimi rinkoje. Šią tiesą pirmieji suprato amerikiečiai XIX a. pabaigoje ir ėmėsi priemonių joms riboti. Dabar monopolijas vienaip ar kitaip reguliuoja visos pasaulio valstybės, taip pat ir Lietuva. Mūsų šalyje energetikos monopolijas prižiūri ir viešajam interesui atstovauja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Taigi nors Elektros energetikos įstatyme nėra įrašyta, kad įmonių pelnas fiksuotas, jį vis tiek kontroliuoja VKEKK. Šiuo atveju geriau yra suteikti daugiau teisių vykdomosioms institucijoms taikyti pačius priimtiniausius ir reikalingiausius būdus ribojant monopolijas, negu įstatyme įrašyti pataisą ir tikėtis, kad to užteks sumažinti kainas.
Pelnas neapsprendžia kainos
Nors iš pirmo žvilgsnio riboti pelną atrodo patrauklu. Na, tikrai, kodėl lobti turi monopolininkai, kurių paslaugų iš esmės net nėra galimybės atsisakyti. Tačiau reikia žvelgti giliau. Bandymai reguliuoti energetikų pelną neduoda rezultatų. Lietuvoje buvo apribotas dujininkų pelnas. Tada jie pradėjo veikti tokia schema – Rusija „parduoda“ dujas Šveicarijoje registruotai įmonei, o iš pastarosios jas jau perka Lietuva. Taigi, nors Lietuvos dujininkų pelnas apribotas, tačiau energetikai jį atsiima Šveicarijoje, ten sumokėdami ir mokesčius.
Todėl vietoj proceso reguliavimo tikslingiau yra orientuotis į rezultatą, t. y, galutinę kainą. O geriausias kainos tvarkytojas yra kuo didesnė konkurencija. Elektros energetikos įstatymas būtent ir reikalingas skatinti konkurenciją bei panaikinti elektros monopoliją.
Tarkim mes apribojam pelno maržą ir nustatom ją ties 5 proc., kaip siūlė opozicija Seime. Taigi jeigu Elektrėnuose senuose agregatuose pagamintos elektros savikaina yra 30 ct, tai plius 5 proc., turim 31,5 ct. O tarkim naujoje atominėje elektrinėje pagamintos elektros savikaina 7 ct. Taigi net jei atomininkai užsikeltų 100 proc. pelno, tai jos į rinką pateiktos elektros kaina būtų 14 ct., o tai daugiau nei dvigubai pigiau nei elektra iš Elektrėnų. Kas naudingiau pirkėjui? Koks kelias teisingas – konkurencija ar ribojimas?
Kaip pelno nereguliavimas skatina konkurenciją?
Norint statyti naujus elektros gamybos įrengimus, pvz., atominę jėgainę, saulės, vėjo, biokuro ir kitokias elektrines reikalingos investicijos, taigi reikalingas kapitalas. O kapitalą investuoti verslininkas ar bankas sutinka tik tada, kai yra galimybė uždirbti. Jeigu pelnas fiksuojamas 5 proc., tai gal verčiau padėti banke indėlį ir nesukti galvos dėl rizikos. Matydami tokį mažą naujų projektų pelningumą bankai nesuteiktų kredito naujiems pigesnės energijos pajėgumų statytojams. Normalus ir versle priimtinas pelnas yra 10 proc. nuo investuotų pinigų. Tai jau daugiau nei bankų, kredito unijų ar kitų finansinių institucijų siūlomos palūkanos už jiems patikėtas lėšas.
Tokiu būdu pelno normos reguliavimas yra „nebaisus“ monopolininkams, nes pelną jie sugeba „pasidaryti“ aplinkiniais keliais, o maža ir valstybės reguliuojama pelno norma užkerta kelią naujiems investuotojams į šią sritį. Taigi reguliuojama pelno norma – turime monopolijas ir dideles kainas, nereguliuojama – turime konkurenciją ir mažas kainas rinkoje.
Seime svarstomas Elektros energetikos įstatymas eilinį kartą buvo apipintas populistiniais šūkiais ir plepalais. Tačiau visada verta pasverti argumentus, įsiklausyti į kitokią nuomonę ir priimti sprendimą, kuris būtų gerai apgalvotas. Pelno nereguliavimas išskaidrina situaciją ir leidžia objektyviai reaguoti į pokyčius bei atveria kelią konkurencijai, kuri teisingiausiai apsprendžia ir kainų, ir pelną.