BFL

Aušra LĖKA

Prioritetų prioritetu tituluojamo švietimo reformos projektų šią savaitę prasidedančioje Seimo pavasario sesijoje – nė vieno, o ilgumo rekordus viršijančiame Vyriausybės priemonių plane švietimo, kaip ir kitų sričių, punktų daug, tačiau sunku suprasti, kas konkrečiai ketinama nuveikti. Tad to ir teiraujamės švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės.

– Vadovaudama Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui (MOSTA) agitavote už sistemines ir tyrimais paremtas reformas. Ar rinkiminiai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) darnos šūkiai, prie kurių tempiamas Vyriausybės priemonių planas, jame nepaskandino jūsų keltų prioritetų švietimo ir mokslo srityje? Pavyzdžiui, aiški aukštojo mokslo reforma neapibrėžta, tačiau išvardytos net detalės apie ekologišką moksleivių maitinimą ir pan.?

– Vyriausybės priemonių planas turi logiką: pirmiausia išvardijami prioritetai, po to – darbai, po to – veiksmai, taip pat ir siekiami rodikliai. Gerai, kad akcentuojama darna, nes švietimas nėra pats savaime, daugelis sričių tiesiogiai su juo susijusios. Pavyzdžiui, kalbame apie konkurencingą ir tvarią ekonomiką, o ji negalima be gerų specialistų, be efektyviai į darbo rinką orientuotos švietimo pasiūlos. Todėl darbų švietimo srityje galima rasti keliuose iš plano prioritetų.

Švietimo sistema – viena didžiausių: nuo priešmokyklinio ugdymo iki mokslinių tyrimų, ir nėra vieno stebuklingo darbo, kurį gali padaryti Vyriausybė, kad rezultatai pagerėtų, jų reikia viso komplekso. Be to, švietimo sistemoje kažką pakeitus rezultatas bus matyti po daugelio metų. Todėl labai svarbu evoliuciškai tobulinti tai, kas neveikia, gerai pasitarus, pasitikrinus, įsivertinus pajėgumus, pasižiūrėjus į gerąją patirtį.

Šios Vyriausybės programoje vizija orientuota į du dalykus – švietimo kokybę ir atskirties mažinimą. Švietimo kokybė – sąvoka, dėl kurios nuolat diskutuojama, nes keičiasi visuomenė, keičiasi ir supratimas, kas yra švietimo kokybė. PISA tyrimai mums leidžia pasižiūrėti, kaip yra suprantama švietimo kokybė, o jie parodė, kad turime daug problemų.

Remiantis situacijos analize išgryninti penki raktiniai dalykai: ugdymo turinio, švietimo įstaigų tinklo, finansavimo, pedagogų rengimo pertvarka ir švietimo prieinamumo didinimas.

– Ar planuojate keisti visų ugdymo programų turinį?

– Matome, kaip greitai keičiasi gyvenimas, kokią stiprią įtaką jam daro technologijų raida, kaip keičiasi kartos. Jei mokykla eis per lėtai paskui besikeičiantį gyvenimą, tai turės įtakos ir mokinių motyvacijai, ir jų žinioms, ir jų pasiekimams. Kalbu ir apie bendrąjį ugdymą, ir apie profesinį mokymą, ir apie studijų programas.

Tad planuose – ir ugdymo programų turinio atnaujinimas, ir vadovėlių, ugdymo priemonių peržiūra. Pavyzdžiui, dabar išbandome informacinių technologijų diegimą pradiniame ugdyme. Visi suprantame, kad gyvename informacinių technologijų apsuptyje, ir tai jau yra mūsų kasdienybės dalis. Mokykla turi būti pasirengusi šių kompetencijų ugdymui. Turi atsirasti naujas turinys, nauji metodai, mokytojai turi gebėti naudoti technologijas savo darbe.

Tas pats profesiniame mokyme: darbdaviai labai dažnai sako, kad mokoma ne to, ko reikia. Profesinis mokymas yra arčiausiai darbo rinkos, todėl modulinis, tęstinis mokymas, profesinio mokymo programų pertvarka atliepiant darbdavių poreikius – tai irgi turinio pertvarka.

Sakome, kad stiprus universitetas tas, kuriame studijos yra grįstos mokslu. Noriu tikėti, kad vis mažiau turėsime studijų programų, kai dėstomas kursas, dėstytas ir ankstesnei kartai. Tai nebeatliepia dabartinės visuomenės poreikių.

– Bet kai kurios bendrojo lavinimo programos, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros, ką tik pakeistos. Ar ir jos vis tiek bus peržiūrimos?

– Dabar apie tai diskutuojame. Reikia žiūrėti, kaip atnaujintas programas adaptuoti. Tai neturi būti sugriovimas, perrašymas, nes tai ne-efektyvu ir brangiai kainuoja. Švietimas apskritai yra ta sritis, kurioje negali būti revoliucijų. Mokykla pavargusi nuo nesibaigiančių pertvarkų, kurių nė viena nėra iki galo įgyvendinta. Sėkmingo švietimo šalių patirtis rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia tos, kurios nuosekliai vykdė reformas keičiantis vyriausybėms.

– Kodėl siūloma didinti (beje, jau nuo kitų mokslo metų) mokymosi dienų skaičių? Kiek konkrečiai?

– Kiek, dar diskutuosime, o tikslas tiesiogiai susijęs su švietimo kokybe. Palyginti su kitomis pasaulio ir Eurpos šalimis, mūsų vaikai turi vienus trumpiausių mokslo metų ir daugiausiai atostogų. Tačiau mokykloje didžiulis krūvis, mūsų mokiniams užduodama bene daugiausiai namų darbų, ugdymo kursas labai intensyvus, ir tai kelia didelę įtampą ir mokiniams, ir pedagogams. Pailginus mokslo metus ugdymo turinys būtų išdėstytas nuosekliau.

– Vyriausybės plane minima tai, apie ką daug metų kalbama, bet to nepasiekiama, – kad bend-rojo lavinimo mokykla turi ugdyti kūrybiškumą, kritinį mąstymą. Kas bus daroma konkrečiai?

– Yra įvairių švietimo sistemų, pavyzdžiui, suomiai dabar daro eksperimentą, atsisakydami dalykinio mokymo.

Kūrybiškumą, kritinį mąstymą ugdysime per užduočių formulavimą, per ugdymo turinį, per naujų metodų taikymą. Bendrasis išsilavinimas nėra vien žinios, jos – tai, kas greičiausiai sensta. Čia labai svarbu ugdyti bendrąsias kompetencijas, visų pirma mokėjimą mokytis, susirasti žinių, labai svarbu įgyti kritinio mąstymo, sprendimų priėmimo gebėjimus. Anksčiau turėjome sistemą, kuri buvo orientuota į akademinius pasiekimus, pažymius, dabar labai svarbu parengti asmenybę gyvenimui.

– Numatyti ugdymo rezultatų vertinimo pokyčiai. Kokie konkrečiai?

– Sakome, kad bendrasis ugdymas – tai žmogaus parengimas gyvenimui, suteikiant jam reikiamų žinių, įgūdžių ir kompetencijų. Tačiau dabar vyresnėse klasėse jis daugiausia orientuotas į pasirengimą egzaminams. Tai kelia labai daug streso mokytojams, nes yra bendrojo ugdymo programa, vadovėlis, egzaminų programa, ir šie trys dalykai susiję, bet nėra visiškai tas pats. Tai kelia labai daug streso ir tėvams, nes jiems labai svarbu, kad vaikai išlaikytų egzaminą, įstotų į aukštąją ar profesinę mokyklą. Tai labai didelis stresas ir abiturientams. Tad kalbėdami apie bendrojo ugdymo sistemos vertinimo peržiūrą keliame klausimą, kaip mes moksleivį vertiname, už ką suteikiame atestatą. Viena – akademiniai pasiekimai, pažymiai, kita – kitos kompetencijos ir kaip jas pamatuoti. Diskusijos apie tai dabar vyksta daugelyje šalių.

Kitas dalykas – jei mokomės dvylika metų, tai turi būti vertinami nuoseklūs pasiekimai, kuriuos mes kaupiame. Taip, mokytojai vertina skirtingai, bet jei orientuojiesi tik į tai, kaip išlaikyti egzaminus, tai nėra visiškai tas vertinimas, kuris atspindėtų brandą.

Labai konkretus prioritetas – atskirties mažinimas. Matome, kaip skiriasi pasiekimai vaikų, besimokančių mažose kaimo mokyklose, ir tų, kurie mokosi stipriose mokyklose mieste. Taip, ir mažose kaimo mokyklose yra net olimpiadų laimėtojų, ir ten dirba gerų mokytojų, bet pasižiūrėjus visumą atskirtis labai didelė. Kuo kaltas vaikas, kad jis gimė ne Vilniuje, miesto centre, šalia stipriausios gimnazijos? O, pavyzdžiui, Suomijoje, kur švietimo lygis labai aukštas, klausimas, kuri mokykla stipresnė, nėra keliamas: esama skirtumų, bet kokybiškas švietimas prieinamas visiems.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m