Liūdna, bet Lietuvoje dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais.

Paskutiniame posėdyje kadenciją baigiantis Seimas priėmė pensijų kaupimo sistemą keičiantį įstatymą. Jo esmė – palikti „laikinai“ dėl krizės sumažintą pensijų kaupimo įmokos tarifą ties 2 proc., o norintiems vėl kaupti deramu mastu įvesti prievolę papildomai mokėti iš savo kišenės ir už tai skirti subsidiją iš valstybės biudžeto.
Tai yra kaupimo numarinimas, nes dauguma gyventojų neturės atliekamų lėšų, kurias galėtų skirti kaupimui, todėl jie vėl taps priklausomi nuo „Sodros“. Dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais. O ar gali gerovės valstybėje jų interesai veikti bendra kryptimi? Pažvelkime į visa tai platesniame kontekste.
Norint suprasti šio sprendimo reikšmę, reikėtų grįžti prie pensijų kaupimo reformos ištakų. Suvokęs realias grėsmes, kurios dėl prastėjančios demografijos kyla „Sodros“ sistemai, 2002 m. pabaigoje Seimas įteisino pensijų kaupimą. Pagal numatytą modelį, pensijai kaupiantiems gyventojams „Sodra“ mokės mažesnę papildomą pensijos dalį. Kuo daugiau lėšų skiriama kaupimui, tuo mažesnė „Sodros“ pensija, tuo mažesnė „Sodrai“ tenkanti finansinė našta. Kai iki krizės kaupimui buvo pervedama 5,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų, papildoma „Sodros“ pensijos dalis už tuos metus mažinama 59 proc. O už 2012 m., kai kaupimui skiriama vos 1,5 proc., papildoma „Sodros“ pensijos dalis mažės tik 16 proc. Taigi dėl sumažintų pensijų kaupimo įmokų „Sodra“ pasmerkiama nuolatiniam išlaidų didėjimui ateityje.
Kad kiekvienam taptų aiškiau, kuo ne pagal pajėgumus didėjančios „Sodros“ išlaidos, kurias galiausiai teks mažinti, pavojingos Lietuvai, prisiminkime lapkričio viduryje ES šalyse vykusius protestus prieš viešųjų išlaidų mažinimą. Trumpam nusikėlę į Portugaliją, Ispaniją ar Italiją išvysime tikras riaušes. Graikijoje Molotovo kokteliai jau seniai ne naujiena. Dėl ko jie skraidė pastarąjį kartą? Dėl to, kad tūkstantį eurų per mėnesį siekiančios pensijos bus mažinamos 5 proc.
Per ES nuvilniję protestai žymi gerovės valstybės sutemas, kurios ir toliau bus lydimos neramumų, susvetimėjimo, prievartos bei nesantaikos. Gerovės valstybėje tik jos įkūrimas yra džiaugsmingas ir taikus, kai naujų pašalpų ir pensijų gavėjai mėgaujasi staiga atsiradusiomis išmokomis.
Iškalbingas gerovės valstybės pradžios ir pabaigos palyginimas su silpniausių visuomenės narių įsodinimu į vežimą, kurį tempia stiprieji. Gerovės valstybės pradžioje į vežimą sulipa tik maža visuomenės dalis, o jį tempia didžioji dalis visuomenės, užtat gerovės valstybės pabaigoje mažėjantis skaičius produktyvių žmonių tempia vis daugiau susėdusiųjų į vežimą. Būtent tai turime Lietuvoje, kurioje užimtųjų privačiame sektoriuje skaičius per 2008–2011 m. sumažėjo penktadaliu ir praėjusių metu pabaigoje sudarė vos 30 proc. gyventojų.
Gerovės valstybės pabaiga bus skausminga, nes produktyvios visuomenės dalies teisės į jų pajamas tarytum nublanksta prieš išmokų gavėjų „teises“ į paskirtas išmokas. Konstitucinis Teismas nutaria, kad „Sodros“ pensijų mažinimas gali būti tik laikinas ir kompensuojamas. Tiesa, nepasakoma, iš ko tai daryti, jeigu žmonės nebeuždirba tiek, kiek anksčiau, o „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt. Kai kurie socialinių išmokų gavėjai, paprašyti padirbėti visuomenės labui, ne tik kad atsisako „vergauti už pašalpas“, bet dar ir akiplėšiškai bylinėjasi su pašalpų mokėjimą nutraukusia savivaldybe.
Gerovės valstybės tikslas – padėti silpniesiems visuomenės nariams, bet ar normalu, kad silpnųjų ir stipriųjų santykis nuolatos mažėja stipriųjų nenaudai? Kad galiausiai silpnaisiais tampa nebe silpnieji, o dauguma visuomenės?
Gyvename gerovės valstybėje, kuri pagal įstatymo raidę mus aprūpina plačiomis socialinėmis garantijomis, tačiau iš tikrųjų šis aprūpinimas vis labiau braška. Kaip kitaip pavadinti tai, kad šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų? Juk „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ viską moka iš skolos, nors neturima tam realaus šaltinio ir tikimasi, kad tai apmokės ateities kartos.
Dar vienas iliustratyvus pavyzdys, nurodantis gerovės valstybės griūtį: Lietuvoje tik 14 proc. gyventojų tiki, kad gaudami „Sodros“ pensiją sugebės patenkinti savo poreikius. Ironiška, tačiau net ir ateiviais tiki dvigubai daugiau gyventojų! (33 proc.)
Galima būtų prieštarauti, kad Lietuva nėra tokia gerovės valstybė kaip Skandinavijos šalys, tačiau pagal įstatymą valstybė mus aprūpina ir pensijomis, ir nemokamu švietimu, ir gydymu, ir dar kitomis paslaugomis. Tai, kad tas aprūpinimas yra skurdus ir neefektyvus, dar nereiškia, jog nesame gerovės valstybė, vertinant pagal valdžios funkcijas.
Kas bendro tarp gerovės valstybės braškėjimo ir pensijų kaupimo? Kaupimas suteikia žmonėms alternatyvą gelbėjantis nuo gerovės valstybės griūties. Nuosavybe pagrįstos sukauptos lėšos mažina žmonių priklausomybę nuo „Sodros“. „Sodros“ pensija nebėra vienintelis pensininko finansinis šaltinis. Paskirstę riziką tarp skirtingų senatvės aprūpinimo formų, žmonės labiau apsisaugoja. Ilguoju laikotarpiu tai yra ne našta, o pagalba „Sodrai“.
Galima nemėgti pensijų fondų, tačiau jie – tik vienas būdų, leidžiančių sukaupti lėšų. Jeigu nepatinka pensijų fondai, politikai gali tiesiog mažinti „Sodros“ mokestį ir leisti gyventojams susirasti jiems priimtinesnį būdą atidėti. Svarbiausia, kad gyventojai senatvėje turėtų daugiau finansinių šaltinių.
Tai, kad pensijų kaupimo reformą įgyvendino socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė, tik parodo, jog tai ne ideologinis dalykas. Juk kalbame apie valstybės išlikimą. Socialinė sistema yra vienas valstybės pagrindų, o jeigu ji netvari, praskolinta ir tarsi tiksinti bomba, tuomet jos sprogimas bus skausmingas visiems gyventojams. Graikijos gerovės valstybės sprogimas tik patvirtina tokio įvykio grėsmę demokratijai.
Tvirta yra ta valstybė, kurios piliečiai sugeba tvirtai stovėti ant savo kojų. Jeigu vis daugiau žmonių išlaikomi valstybės, t.y. likusių visuomenės narių, tokia valstybė pasmerkiama silpnėjimui. Solidarumas svarbu, tačiau situacija, kai mažiau nei trečdalis žmonių prievartine tvarka solidarizuojasi su kitais dviem trečdaliais, yra nebe solidari, o sukurianti vis didesnę naštą ir nestabilumą.
Prisiminkime, kad pradėti kurti gerovės valstybę labai lengva, o jos neišvengiama griūtis yra itin skausminga. Jeigu nenorime sulaukti įsisiūbuojančių riaušių ir neramumų, turime leisti žmonėms palengva mažinti savo priklausomybę nuo vieno šaltinio, turime leisti jiems patiems pasirūpinti savimi ir kaupti savo ateičiai, o ne sodinti visus būsimus pensininkus į vieną vežimą, kurio būsimi dirbantieji nebepatrauks.

Klaidinga informacija apie „Sodros“ skolą

Savaitraštyje „Veidas“ (2012-11-26, Nr. 48, p. 31) spausdinamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertės Kaetanos Leontjevos straipsnis „Pensijų kaupimas: pagalba ar našta „Sodrai“?

Jame rašoma: „<…> „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt“.

Šis teiginys yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Naujausiais duomenimis, šių metų spalio pabaigoje „Sodros“ skola sudarė 9,322 mlrd. Lt.

Straipsnyje taip pat rašoma: „<…> šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų“, „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ moka iš skolos“.

Šie teiginiai klaidinantys ir netikslūs.

Pirma, einamųjų metų „Sodros“ deficitas planuojamas pamėnesiui, o jam padengti skolinamasi ne metų pabaigoje, o reguliariai visus metus.

Antra, šiemet iki spalio pabaigos „Sodros“ deficitas buvo 1 mlrd. 844 mln. litų ir sudarė 16,48 proc. visų išlaidų, kurios baigiantis spaliui buvo 11 mlrd. 185,5 mln. litų. Taigi, kad sudarytų „šeštadalį išlaidų“, deficitas turėjo būti apie 20,1 mln. litų didesnis, nei faktiškai buvo.

Taip pat atkreiptume dėmesį, kad metai turi 365 arba 366 dienas, taigi net ir keliamųjų metų šeštadalis būtų 61 diena, o ne 62.