Naujajame Testamente aprašyta, kaip burtininkas Simonas prašo apaštalų parduoti jam galią daryti stebuklus. Kelių milijardų “Sodros” biudžeto deficito skylė liudija apie tai, kad norint tinkamai įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimus dėl pensijų atkūrimo ir praradimų kompensavimo Seimui ir Vyriausybei taip pat gali tekti kreiptis į apaštalus.

Konstitucinis Teismas (KT) įpareigojo Seimą priimti įstatymą, kuriame turi būti numatyta, kaip bus kompensuojamos per sunkmetį sumažintos senatvės, valstybinės bei kitos pensijos. Dirbantiems pensininkams pensijos negali būti mažinamos labiau nei nedirbantiems. Konstitucijai prieštarauja ir progresinis pensijų mažinimas. Dešiniąja save vadinanti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pensijas mažino taip, kad daugiau gaunantiems jos buvo sumažintos labiau, nei gaunantiems mažesnes.
KT dar kartą priminė, kad vienintelis teisėtas pensijų dydžio nustatymo būdas turi remtis pensijas kaupiančiųjų įmokomis į “Sodros” fondą. KT jautriai vertina sunkią Lietuvos pensininkų padėtį ir konstatuoja, kad 2010 m. sausio mėn. Europos socialinių teisių komiteto išvadose Lietuvai priminta Europos socialinė chartija, kurios privalu laikytis. Išvadose konstatuota, kad padėtis Lietuvoje neatitinka Europos socialinės chartijos reikalavimų dėl akivaizdžiai neadekvataus socialinio draudimo senatvės bazinės pensijos lygio.
Taigi tenka pripažinti liūdną faktą, kad Lietuvos valstybė šiandien nebeturi galimybių teisės priemonėmis užtikrinti orią savo senjorų senatvę. Toliau prastėjant Lietuvos ekonominei padėčiai, plečiantis nedarbui, dėl emigracijos ir menko gimstamumo komplikuojantis demografinei padėčiai, sunku tikėtis, kad šalyje surenkamų mokesčių gali pakakti mūsų tiek tarptautiniams, tiek Konstitucijos reikalavimams
įvykdyti.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad KT pripažįsta nuosavybe tik tas pensijas, kurios jau paskirtos ir mokamos. Tai politikams neužkerta kelio diskutuoti apie tai, kokia pensijų sistema Lietuvoje turi būti ateityje. Konstituciškai atviras kelias tiek sprendimams dėl pensininkų amžiaus, tiek dėl pensijų dydžio nustatymo, tiek dėl jų dydžio siejimo su šalies ekonominiais ir demografiniais rodikliais. Bet naujai sukurta tvarka galiotų tik naujiems pensininkams, kuriems apskritai neaišku ar liks iš ko mokėti pensijas, nes jas reikės pirmiausia kompensuoti ir atkurti tiems, kuriems jau paskirtos ir mokamos. Tačiau iš esmės, siekiant išvengti valstybės finansinio kracho ar naujų nepagrįstų lūkesčių kūrimo, vis dėlto galima kurti kitokią socialinio aprūpinimo sistemą.
KT nutarimu buvo siekiama apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes. Norėta apsaugoti mažas pensijas gaunančius, norėta, kad menkiausią poveikį patirtų mažiausias išmokas gaunantys asmenys.
Nebelikus ypatingos situacijos, kai dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijai, valstybė yra įpareigojama asmenims per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl pensijos sumažėjimo. Praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo.
KT priminė, kad teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas įsipareigojimų naštą paskirstyti visuomenės nariams taip, jog pareigos vykdymas asmeniui netaptų per sunkia našta, ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinas, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai reiškia, jog ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. Tolesnis mokesčių kėlimas siekiant įgyvendinti visus politikų prisiimtus ir tapusius teisėtais lūkesčiais įsipareigojimus gali sukurti dar pavojingesnę ekonominę ir socialinę padėtį. Mokesčių dydis yra atvirkščiai proporcingas darbo vietų skaičiui.
Suprantant ir vertinant KT jautrumą socialiai pažeidžiamų sluoksnių atžvilgiu, tenka kelti pagrįsta klausimą, ar tokia Konstitucinio Teismo kuriama socialinio senjorų aprūpinimo doktrina atitinka mūsų ekonominę ir finansinę realybę. Kaip žinome, teisė negali reikalauti neįmanomo, nes tokiu atveju ji virsta absurdu ir kompromituoja pačią teisę.
Ekonomikos ekspertai visame pasaulyje sutartinai pripažįsta, kad ši krizė jau nebe trumpalaikė ir ne cikliška, kaip būdavo ankščiau. Ji nulemta fundamentalių Vakarų pasaulio problemų. Vakarų pasaulio socialinė gerovė pamažu dingsta kartu su į Rytus bei kitus pigesnės darbo jėgos regionus emigravusiomis darbo vietomis. Kyla pagrįstas klausimas, ar nestabiliame ir pasikeitimų kupiname pasaulyje galima pasikliauti po Antrojo pasaulinio karo turtingose senosios Europos valstybėse sukurtomis konstitucinėmis socialinio aprūpinimo sistemomis. Galima pagrįstai kelti tiek teisinę, tiek politinę diskusiją, ar politikų ekonominio pakilimo metu sukurti piliečių teisėti lūkesčiai (tai yra pagrindinis LR KT socialinio aprūpinimo doktrinos argumentas) turi tapti konstituciniu reikalavimu ilgalaikių ekonominių nuosmukių ir reikšmingų demografinių pasikeitimų laikotarpiu.
Teisė tiek teisėjus, tiek politikus, tiek visą visuomenę įpareigoja žvelgti į ateitį, o ne į praeitį. Valstybės garantuojamas senatvės ir kitas pensijas galima susieti ne tik su piliečių lūkesčiais, bet ir su šalies ekonominiais bei demografiniais rodikliais ir pačių piliečių pastangomis susikurti orią senatvę. Teisė ir politika turi įpareigoti piliečius atsakingai taupyti senatvei ir apskritai leisti piliečiams patiems susikurti orų gyvenimą, būnant už tai atsakingiems patiems, o ne valstybei.
Tokia mintis gali pasirodyti per daug teorinė ir sunkiai realizuojama. Bet tokio kelio paieškos būtinos. Labai tikėtinas ekonominis scenarijus, kad Lietuvos valstybė kelis dešimtmečius apskritai neturės politinio talento ir ekonominių galimybių sukaupti tiek lėšų, kiek būtina pensijoms ir kitoms socialinėmis išmokoms bei viešojo sektoriaus (tokio, koks jis yra šiandien) išlaikymui. Atsakomybė už ateities modeliavimą tenka politikams, bet teisėjai negali užkirsti kelių jai kurti, atsižvelgiant į naują realybę.
Belieka apskritai džiaugtis tuo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas „nepamatė“ keisto Latvijos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo apskritai buvo uždraustas pensijų mažinimas net ir sunkmečiu. Nors toks sprendimas yra labai populiarus tarp pensininkų ir politikus įpareigoja atsakingiau žiūrėti į mokesčių mokėtojų pinigų perskirstymo prioritetus, bet akivaizdžiai neatitinka Latvijos ekonomikos galimybių ir pastato valstybę į beviltišką Konstitucijos kompromitavimo padėtį ištikus dar gilesnei ekonominei krizei.