Valdžiai idealus pilietis yra toks, kuris visą gyvenimą sąžiningai moka mokesčius, užaugina kelis vaikus, niekada neserga, o miršta kitą dieną po to, kai sulaukia pensinio amžiaus. Kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, šis anekdotas gerai apibūdina valdžios požiūrį į žmones: valdžia įvairiais būdais bando pasiekti, kad gyvenimas atitiktų šį modelį.

Mokesčius mokėti priverčia akylūs mokesčių inspektoriai, reikalaujama susimokėti už sveikatos “draudimą” atgaline data – mokėk už tai, kad buvai draustas, nors paslaugomis nesinaudojai, nes draustas iš tiesų nebuvai. Gimdyk vaikus ir gausi dosnias motinystės išmokas, bet kai valdžiai pritrūks lėšų, apkarpytas išmokas ji tau mokės iš kreditų, kuriuos teks grąžinti dabartiniams naujagimiams. Valdžia turi patogų įrankį ir tam atvejui, jei žmogus nemiršta vos sulaukęs pensinio amžiaus: ji jam padeda vienašališkai šį amžių didindama.

Jeigu visi senatvei kauptume patys, patys spręstume, kada nebenorime ar nebereikia dirbti, ir gyventume iš sukauptų lėšų. Tačiau valstybinio socialinio draudimo sistemoje taip nėra, ir tai viena jos ydų – pensinis amžius yra valdžios nustatomas dydis, kuris neatspindi ir negali atspindėti visų žmogaus gyvenimo realijų. “Sodros” sistemos tikslas – aprūpinti žmones senatvėje, kai jie nebepajėgia užsidirbti pragyvenimui. Bet kaip nustatyti, kada ateina toks laikas?

Senatvė ir pajėgumas dirbti – individualus dalykas. Tačiau nepradės juk valstybinė sistema kiekvienam žmogui atskirai nustatinėti, ar jis dar gali dirbti. Todėl atsiranda poreikis įvilkti žmones į vieno dydžio marškinėlius, t.y. nustatyti vienodą pensinį amžių. Kad vienas dydis netinka visiems, parodo ir tai, jog dalis žmonių į pensiją išeina anksčiau ir gauna išankstinę senatvės pensiją, o dalis sugeba dirbti net ir būdami 75-erių.

Nors visi džiaugiamės ilgėjančia gyvenimo trukme, valdžia nesidalija šiuo žmogišku džiaugsmu. Optimistinės gyvenimo trukmės prognozės sukelia galvos skausmą būtent valdžiai, nes išryškėja einamosiomis išmokomis finansuojamos “Sodros” sistemos netvarumas. Smunkant “Sodros” įmokoms ir nesiimant esminės pertvarkos, išeitys iš blogos padėties yra tik kelios – mažinti išmokas arba didinti pensinį amžių, nes toks sprendimas ir įmokas padidina, ir išmokų poreikį sumažina.

Pensinio amžiaus didinimo keliu pasuko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pateikusi šį sprendimą kaip vieną iš septynių “Sodros” reformos žingsnių. Tai skausmingiausias iš visų ministerijos siūlymų, nes turi įtakos kiekvienam dirbančiam žmogui. Kaip rodo užsienio šalių duomenys, didesnis pensinis amžius dar nereiškia, kad žmonės vėliau išeina į pensiją – skirtumas tarp statutinio pensinio amžiaus ir vidurkio (medianos), kada žmonės iš tikrųjų į ją išeina, sudaro po kelerius metus.

Pavyzdžiui, 2005 m. pensinis amžius moterims Danijoje buvo 65-eri metai, bet iš tiesų jos į pensiją išeidavo vidutiniškai 60-ies. Taip atsitinka todėl, kad žmonės mėgina įvairiais būdais išeiti iš darbo rinkos anksčiau, pavyzdžiui, gaudami išankstinę senatvės pensiją arba netekto darbingumo pensiją. Net ir kelerių metų skirtumas tarp statutinio ir tikrojo išėjimo į pensiją gali reikšti, kad pensinio amžiaus didinimas neduos užsibrėžto fiskalinio efekto, o tik nepagrįstai traumuos žmones, priversdamas juos ieškoti legalių ir pusiau legalių išeičių.

Išankstinę pensiją gali gauti tik tie asmenys, kurie bent metus buvo užsiregistravę darbo biržoje, tad priėmus sprendimą didinti pensinį amžių gali padaugėti priešpensinio amžiaus bedarbių (kaip PSD privertė registruotis darbo biržoje tuos, kurie iki šiol nenorėjo būti našta valstybei). Priešpensinio amžiaus žmonės jau ir taip nukentėjo dėl pervedimų į jų kaupiamąsias pensijų sąskaitas sumažinimo, nes dalis jų nebebus darbo rinkos dalyviai, kai įmokos, kaip žadama, bus atkurtos. Sprendimas didinti pensinį amžių užsimoja paversti visus idealiais valstybės piliečiais, bet visai ne tuo požiūriu, kokiu patys galėtume džiaugtis.