Pasaulyje daug dėmesio skiriama GINI indeksui, kuris rodo kokia dalis pajamų tenka 10 proc. turtingiausių visuomenės atstovų, o Lietuvoje jis mažai aptarinėjamas.

Per 20 paskutinių metų GINI indeksas Lietuvoje nuolat augo, išskyrus du laikotarpius, tai 2000 m. ir 2011 m., kai Lietuvos valdžioje dirbo konservatoriai. Per 2013 metus, grįžus valdyti socialdemokratams, GINI indeksas vėl šoktelėjo aukštyn, ir Lietuva jau tapo viena iš „lyderių“ visoje Europoje. Vadinasi Lietuvos turčiai tapo dar turtingesni, o skurdžiai dar labiau nuskurdo.
Viskas paprastam Lietuvos turčiui
Išklausęs 2012 m. socialdemokratų rinkimų lozungus ir šūkius apie „paprastą žmogų“, tikėjausi, kad Lietuvoje padaugės socialinės atsakomybės ir sumažės skurdas. Prieš rinkimus dabartinę koaliciją sudarančios partijos rungtyniavo žarstydamos pažadus rūpintis „paprastais žmonėmis“, tačiau gavus valdžią viskas vyksta priešingai. Lietuvos kairieji proteguoja turčius ir jiems pataikauja, o skurdas ir nelygybė auga didžiuliu greičiu. Kaip teigia prof. Romas Lazutka, 90 proc. bankų indėlių priklauso 3-5 proc. šalies gyventojų.
Ar dabartinė valdžia, kaip buvo žadėjusi prieš rinkimus rūpinasi „paprastais žmonėmis“? Atvirkščiai.
Nieko nelaukiant buvo pakeltos Seimo narių, teisėjų ir aukštųjų pareigūnų algos. Paties Ministro Pirmininko alga papilnėjo 2 tūkstančiai litų. Maža to, gruodį Vyriausybė nutarė padidinti nacionalinių ir valstybinių įstaigų vadovų bei aukščiausiojo lygio darbuotojų atlyginimų priedus. Šie priedai galės siekti 2 atlyginimų dydį. 2009 metais šis dydis buvo gerokai sumažintas. Taip pat sudarytos galimybės taikyti didesnius tarnybinių atlyginimų koeficientus bei priedų ir priemokų dydžius biudžetinių įstaigų vadovams, jų pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams (jų galimi priedai 2009 metais buvo sumažinti 30 proc.).
Turčiai tikrai negali daugiau mokėti mokesčių
Kai paklausi emigrantų, kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos, dažnas atsakymas būna – dėl didelės socialinės neteisybės. Jauni žmonės nemato perspektyvų užsidirbti, nes turi mokėti beveik 40 proc. mokesčių nuo pajamų. Tačiau labai maža dalis žmonių, kurie turi daug turto, moka menkus kelis procentus. Kaip nekeista tokių žmonių gausu Seime ir būtent socialdemokratų ar darbiečių frakcijose. 2011 m. Viktoras Uspaskichas nurodė turįs daugiau kaip 60 milijonų litų, jo pajamos buvo 1,6 milijono litų, o mokesčių jis sumokėjo beveik 7 tūkstančius litų. Apytiksliai išeina, kad sumokėti mokesčiai sudaro 0,44 procento metinių pajamų. Vladimiras Romanovas deklaravo daugiau kaip 180 milijonų litų turto, gavo 20 milijonų litų pajamų ir sumokėjo 135 tūkstančius litų mokesčių. Kiek čia procentų išeina? Šiek tiek daugiau negu 0,67 proc. Ir sąrašą galima tęsti. Taigi „paprastas žmogus“ turi mokėti apie 37,5 proc., o turčius?
Kai Seime pasiūliau nors truputi praplėsti ratą žmonių, kurie mokėtų už prabangų nekilnojamąjį turtą, buvau nušvilptas ir sukritikuotas ne dešiniųjų, bet oponentų iš kairės Mečislovo Zasčiurinsko ir Broniaus Bradausko.
Progresinių mokesčių apgaulė
Socialdemokratai jau antrą dešimtmetį entuziastingai pakalba apie progresinius mokesčius. Tačiau tokių mokesčių įvedimas – tai fikcija ir pražūtingas kelias Lietuvai. Progresiniai mokesčiai, kokius siūlo kai kurie socdemai, tai kai kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau procentų turi mokėti. Taigi žmonės, kurie siekia karjeros, daug mokosi, turi aukščiausią kvalifikaciją bus baudžiami didesniais mokesčiais. Kaip su tokia politika į Lietuvą prisikviesti investuoti tokias pirmaujančias pasaulio kompanijas kaip „Barclay‘s“ ar JAV mokslinių tyrimų bendrovę „Thermo Fisher Scientific“, kurios savo darbuotojams moka didelius atlyginimus. Gal jos tada verčiau vilios lietuvius dirbti į savo biurus užsienyje, kur nėra didėjančių mokesčių?
Progresiniai mokesčiai aišku patinka Lietuvos turčiams, kurie neturi arba turi labai mažai pajamų iš darbo santykių. Jie gyvena ne iš darbo, o iš kapitalo – įmonių nešamo pelno, nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, aukso ir kitų turtų. O nors truputi padidinti kapitalo mokesčių ir savo ruožtu sumažinti mokesčius dirbantiems, kairieji jokiu būdu nesutinka.  Nors tik taip galima pasiekti bent kiek didesnį teisingumą. Prieš tokius siūlymus pakyla tų apsimestinių kairiųjų partijų bičiuliai milijonieriai, kurių taip gausu aukštuose postuose.
Taigi, pasak socialdemokratų, kurie dirba ir siekia pačių aukščiausių, rinkoje labiausiai vertinamų žinių, kurie dėl savo darbštumo ir gebėjimų daro karjerą, tegu moka dar daugiau, o kurie jau yra pralobę iš kitų darbo, paversto jų asmeniniu kapitalu ir turtais, mokesčių tegu moka po kokius 0,5 proc. Įdomūs tie mūsų socdemai, per kurių valdymo metus visada padidėja socialinė nelygybė.