Savaitraščio „Veidas“ apklausti ekspertai išskyrė labiausiai nepasiteisinusius įmonių pardavimo ir įsigijimo sandorius per pastarąjį dešimtmetį.

Korporacijos „Yahoo!“ akcininkai, 2008 m. iš „Microsoft“ gavę pasiūlymą parduoti kompaniją už 44,6 mlrd. JAV dolerių, įsižeidė – tokia suma jiems pasirodė niekingai maža. Dabar „Yahoo!“ vertė siekia vos 20 mlrd. dolerių, o akcininkai tikriausiai kasdien sau priekaištauja už praleistą progą.
Per dideli lūkesčiai dėl įmonės ateities sukelia ir atvirkštines situacijas, kai dėl sprendimo brangiai įsigyti bendrovę nagus nusigraužia pirkėjai, vėliau niekam negalintys savo pirkinio iškišti net už pusę sumokėtos kainos. Apžvelgus pastarojo dešimtmečio įmonių įsigijimo ir pardavimo sandorius Lietuvoje galima rasti ir tokių pavyzdžių, kai už milijonus parduota bendrovė dabar kainuoja milijardus litų, ir tokių, kai prarasti milijonai, nes prieš kelerius metus įsigytoje įmonėje šeimininkauja bankroto administratorius.
Savaitraštis „Veidas“ paprašė penkių Lietuvos investicinės bankininkystės ekspertų išskirti pastarojo dešimtmečio nesėkmes – per pigiai parduotas ir per brangiai nupirktas bendroves.

Didžiausia permoka – už „Mažeikių naftą“

Dėl didžiausios permokos ekspertai buvo vieningi: vertinant iš šių dienų pozicijų visus sandorius nurungė „PKN Orlen“, įsigydama „Mažeikių naftą“. 2006 m. lenkų bendrovė „PKN Orlen“ už „Mažeikių naftą“ 3,9 mlrd. Lt sumokėjo rusų kompanijai „Yukos International UK“, 2,2 mlrd. Lt – Lietuvos Vyriausybei, o vėliau – dar 700 mln. Lt už likusias akcijas. Iš viso, vertinant tuometiniu dolerio kursu, lenkai paklojo net 6,8 mlrd. Lt, tačiau dabartinė „Orlen Lietuva“ rinkos vertė, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko Vytauto Plunksnio skaičiavimais, tesiekia apie 3,9 mlrd. Lt (1,5 mlrd. dolerių).
„Sumokėta per brangiai, nes nuo to laiko ir įmonės pelnas buvo mažesnis (kai kuriuo metu dirbta netgi nuostolingai), ir patys lenkai savo apskaitoje tas akcijas nukainojo“, – pabrėžia V.Plunksnis.
Finansų patarėjų įmonės „Porta finance“ partneris Aidas Galubickas pritaria, kad už tą kainą, kurią sumokėjo, „Mažeikių naftos“ lenkai niekada neparduos. „Tai buvo didžiausia „PKN Orlen“ investicija, ir labai nesėkminga, garsiai nuskambėjusi pačioje Lenkijoje. „PKN Orlen“ neįvertino su naftos tiekimu susijusio aspekto ir politinių pasekmių, o klausimas dėl naftos tiekimo „Mažeikių naftai“ visada buvo politizuotas“, – pabrėžia A.Galubickas.

Daugiausiai nusivylimų – dėl 2007–2008 m. sandorių

Investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ Kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius tvirtina, kad daugiausiai neefektyvių sandorių Lietuvoje įvyko prieš pat krizę – 2007–2008 m., kai įsigijimų rinkoje buvo pasiektas pikas, o kainos pakilo iki aukštumų, nepateisinamų ekonomine logika.
„Įmonės būdavo įsigyjamos remiantis prielaida, kad ekonomika sparčiai augs, todėl neišsipildžius prielaidoms subliūško daugelis įsigijimų. 2007 m. sudarant daugelį įsigijimo sandorių prognozuota, kad įmonės pajamos didės 15–20 proc. kasmet, bet gyvenimas pakrypo kita vaga ir daugelis įmonių nukraujavo“, – teigia D.Saikevičius.
Ryškiausias ekonominio pakilimo apsvaigintų investuotojų euforijos pavyzdys, atsiduriantis antroje neefektyviausių įsigijimo sandorių vietoje, – mobiliojo ryšio operatorės „Bitė“ pirkimo sandoris 2007 m. A.Galubickas pamena, kad dėl „Bitės“ varžėsi net kelios dešimtys rinkos dalyvių. Tuomet visus nurungė privataus kapitalo fondas „Mid Europa Partners“, „Bitę“ įsigijęs už 1,55 mlrd. Lt (450 mln. eurų). V.Plunksnio skaičiavimais, šiuo metu bendrovės vertė, įskaičiuojant skolą, siekia 0,85–1 mlrd. Lt.
„Mobiliojo ryšio operatorės „Bitė“ pardavimas buvo paremtas lūkesčiais: įmonė buvo tik pradėjusi plėtrą į Latviją, todėl daug tikėtasi iš to, kad Latvijoje pavyks greitai augti. Bet viskas pasisuko atvirkščiai – atėjo krizė, Latvijos rinka neaugo tiek, kiek manyta, o įėjimas į rinką pareikalavo kur kas daugiau investicijų, negu planuota“, – komentuoja D.Saikevičius.
Dar vienas panašus pavyzdys – 2007 m. privataus kapitalo investicinės grupės „Enterprise Investors“ sumokėti 138 mln. Lt už kelionių organizatoriaus „Novaturas“ kontrolinį akcijų paketą. Ekspertų nuomone, „Novaturo“ vertė krito tris kartus, nes kelionių organizavimas – cikliškas sektorius, kuris vienas pirmųjų kyla gerais laikais, bet vienas pirmųjų smunka atėjus krizei.
Ypač nesėkmingi 2007–2008 m. pardavimo sandoriai ir kituose sektoriuose, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės. Prie tokių pavyzdžių ekspertai priskiria Kauno „Akropolio“ pardavimą vokiečių kompanijai „Deka Immobilien GmbH“. Nors pardavimo sandorio vertė oficialiai nebuvo paskelbta – kalbėta tiek apie 500 mln. Lt, tiek apie milijardą litų, rinkos dalyvių nuomone, įmonės vertė šiandien kritusi apie 30 proc.

„Agrowill“ ir „Alitos“ sandoriai nesėkmingi

Kai kurios ekspertų išskirtos įmonės nesėkmingai įsigijo net kelias bendroves, o šie pirkiniai jas pačias privertė balansuoti ties išnykimo riba. Ypač nesėkmingai prieš krizę apsipirko „Agrowill“ ir „Alita“.
„Agrowill“ 2008 m. už 34,5 mln. Lt Lietuvoje įsigijo žemės ūkio bendrovę „Grūduva“, o Estijoje už 48,4 mln. Lt – pieno bendrovę „Polva agro“. „Šias įmones „Agrowill“ nusipirko skolintomis lėšomis, o brangūs pirkiniai lėmė pačios „Agrowill“ restruktūrizavimo procesą – brangiai sumokėta už įmones, kurios generavo per mažai pajamų“, – tvirtina D.Saikevičius.
„Alita“, ekspertų nuomone, taip pat permokėjo už viską, ką pirko: „Anykščių vyną“, alaus daryklą ir nekilnojamąjį turtą Serbijoje, „Vilkmergę“.
Vertinant iš šių dienų perspektyvos matyti, kad tiek, kiek už jį būdavo sumokama prieš kelerius metus, dabar nevertas ir leidybos verslas. A.Galubicko manymu, estų leidybos grupė „Ekspress grupp“ permokėjo už „Delfi“ naujienų portalus: ekspertą dar 2007 m. nustebino 187 mln. Lt sandorio vertė. O V.Plunksnis priduria, kad „Hermis Capital“ per brangiai įsigijo „Kauno dieną“.
Prieškriziniais metais įvykę sandoriai šiandien atrodo nenusisekę dėl tuo metu visuomenę apgaubusių per didelių lūkesčių. Tačiau D.Saikevičius atkreipia dėmesį į dar vieną priežastį: pasikeitus akcininkams, kartais įmonę vairuoti imasi nauji vadovai, kurie nesuvaldo to verslo modelio.
Šį aspektą gerai iliustruoja du pavyzdžiai. 2008 m. už 51,8 mln. Lt įmonę „Viltechmeda“ įsigijo koncernas “Moog”. Tuometinis “Viltechmedos” vadovas  nesikeitė porą metų, tad įmonė išlaikė stabilumą, o jos vertė nesumažėjo. Kita situacija, susijusi su saldumynų verslo „Jukna ir Ko“ pardavimu, visiškai priešinga. Šios įmonės įkūrėjai verslininkai Juknos pardavę verslą pasitraukė, o naujieji savininkai nesusidorojo – įmonė šiuo metu bankrutuoja.

Per pigiai parduotos įmonės

Lietuvos rinkoje galima rasti ir tokių pavyzdžių, kai pigiai parduota įmonė šiuo metu kainuoja kelis ar keliolika kartų daugiau. Investuotojų asociacijos skaičiavimais, „Lifosos“ vertė šiuo metu siekia 1,5–2 mlrd. Lt, o buvęs akcininkas Danas Tvarijonavičius kartu su kitais akcininkais akcijas pardavė už 15,5 mln. Lt. Kita vertus, V.Plunksnio nuomone, tuo metu kitos išeities nebuvo.
„D.Tvarijonavičiui buvo dvi išeitys: arba bankrutuoti, arba parduoti už tokią kainą. Trąšų verslas labai cikliškas, ir taip sutapo, kad įmonė į rinkos nuosmukį pateko neturėdama rezervų, prieš tai į modernizaciją investavusi per 200 mln. Lt skolintų lėšų. Dabar brangiai kainuoja ir žaliavos, ir trąšos, todėl „Lifosa“ gauna milžinišką pelną. Be to, pagrindinės įmonės žaliavos – apatito rinka oligopolinė, o dabartiniai „Lifosos“ akcininkai yra vieni jos dalyvių. Neturėdami prieigos prie pagrindinės žaliavos, ankstesni „Lifosos“ savininkai turėjo ją brangiai pirkti“, – paaiškina V.Plunksnis.
Neretai toks likimas ištinka ir valstybės įmones, kurios privatizuojamos gana pigiai, o atsidūrusios privačiose rankose prisirpsta iki brangiausių bendrovių Lietuvoje. Investicinio banko „GILD Bankers“ partneris Šarūnas Skyrius mano, kad pasirinktas privatizavimo būdas už VST neleido gauti visos kainos.
„Energetikos ir natūralių monopolijų privatizavimo reikia imtis po sektoriaus reformos, kai sukurtas stiprus, nepriklausomas reguliatorius. Jis leistų investuotojams tikėtis protingos, bet ne per didelės grąžos, kuri būtų skaičiuojama į tarifą. O Lietuvoje pirmiausia buvo privatizuota įmonė, tik tada leista į tarifą įskaičiuoti kapitalo sąnaudas. Antra, VST konkurse buvo apribotas užsienio dalyvių dalyvavimas, dėl to susidarė santykinai mažesnė konkurencija“, – komentuoja Š.Skyrius.
Vis dėlto „Veido“ kalbinti ekspertai sutaria, jog daugelis šių sandorių iš pradžių atrodė normalūs ir tik pasikeitusios aplinkybės lėmė tai, kad jie nepateisino lūkesčių. „Daugelis sandorių jų sudarymo metu nebuvo blogi, o jų kainą padiktavo laikmetis ar parduodamos įmonės padėtis. Pavyzdžiui, „Lifosa“ be akcininko pasikeitimo greičiausiai nebūtų išgyvenusi. Už „Bitę“ sumokėta rekordinė suma, nes tuo metu visos įmonės buvo brangios, o pirkėjas įžvelgė galimybę greitai įsukti pelningą verslą Latvijoje. Planams sutrukdė Baltijos šalių ekonomikos krizė“, – atkreipia dėmesį V.Plunksnis.
Kad ir kaip būtų, investuotojai iš klaidų pasimokė. „Visi investuotojai dabar moka už dabartį, bet ne ateitį, o anksčiau parduoti ateitį buvo daug lengviau. Dabar neužtenka deklaruoti labai ambicingų augimo tikslų – reikia stropiai pagrįsti juos konkrečiais planais ir kontraktais. Jei perki ateitį, tuomet ir atsiranda rizika per daug įvertinti įmonę, o jei perki dabartį – nepermokėsi“, – apibendrina D.Saikevičius.