Per šį dešimtmetį Lietuvoje iš esmės pasikeitė ir studentų kiekybė, ir kokybė, ir jų požiūris į viską – gyvenimą, studijas, mokslą, darbą, studentavimą, laisvalaikį, vertybes.

Per pastarąjį dešimtmetį studentų Lietuvoje pagausėjo daugiau nei du kartus – nuo 99 tūkst. iki 201 tūkst. Ir per šį laikmetį pasikeitė ne tik studentų kiekybė, bet ir jų kokybė, ir požiūris į viską – gyvenimą, studijas, mokslą, darbą, studentavimą, laisvalaikį, vertybes. Prieš dešimtmetį, kaip rodo mūsų savaitraščio užsakymu anuomet atlikta apklausa, pagrindinės studentų aktualijos buvo, kaip gauti vietą bendrabutyje, kaip ir kur rasti kompiuterį keliolikai minučių, kaip spėti konspektuoti dėstytojo iš senų užrašų skaitomas tiesas, kokio dydžio turėtų būti stipendijos, kaip gauti visuomeninio transporto nuolaidą, kaip kuo pigiau surengti linksmą vakarėlį bendrabutyje…

Šiandieninio studento galvasopė – kaip gauti paskolą ir susimokėti už mokslą, kur statyti automobilį, kaip kuo pirmesniam iš bendramokslių įsigyti išmanųjį telefoną, planšetinį kompiuterį ar kitų technologinių naujovių, kaip patekti pasilinksminti į prestižinį klubą, kur gauti pinigų pietums kavinėje, kur nebrangiai įsigyti stilingų gerą vardą turinčio dizainerio drabužių ar kaip nebrangiai nuskristi savaitgaliui į Londoną išgerti alaus.

Šiandieninis studentas pragmatiškesnis

Kaip rodo ką tik mūsų savaitraščio užsakymu Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) atlikta apklausa, šiandien bendrabučiuose gyvena jau tik 29 proc. studentų, o 71 proc. nuomojasi butus arba gyvena su tėvais. Be to, gerokai padidėjo ir studentų disponuojamos pajamos. Savaime suprantama, padidėjo ir išlaidos, ypač laisvalaikio ir komunikacijos paslaugų. Palyginti su padėtimi prieš dešimtmetį, dabar daugiau studentų dirba.

Stipriai pasikeitusios ir vertybinės nuostatos: šio laikmečio studentai be jokių skrupulų šneka apie galimą emigraciją ir darbą užsienyje. Iš studentų apklausų sužinome, kad daugiau kaip dešimtadalis Lietuvos universitetų ir kolegijų studentų, paklausti, ar ieškos darbo užsienyje, atsakė “neabejotinai taip”, o dar trečdalis teigė, kad darbo užsienyje ieškos, jei jo nepavyks rasti savoje šalyje.

Dr. Algis Gaižutis, keturiolika metų Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete dėstantis rinkodarą, tvirtina, kad per jo dėstytojavimo metus studento portretas Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Studentai iš “Škoda” troleibusų persėdo į “Lexus” ir BMW automobilius (tegul ir ne naujus), per paskaitas vietoj rašiklio dažnas išsitraukia nešiojamąjį kompiuterį. “Bet automobilis ir nešiojamasis kompiuteris nėra jokia prabanga – tai jau šiuolaikinio studento gyvenimo būtinybė”, – pabrėžia A.Gaižutis.

Dar viena detalė, skirianti šiandienos studentus nuo jų kolegų prieš dešimt ar juolab dvidešimt metų: studentų dėvimus ilgus rankų darbo nertinius ir nutrintus džinsus pakeitė dailūs stilingi garsių firmų drabužėliai. Tačiau tai tik išorinė, pirmiausia į akis krintanti studento gyvenimo pusė.

Vis dėlto labiausiai pasikeitė jaunų žmonių lūkesčiai ir požiūris į žinias. “Dabar jie kur kas reiklesni žinioms bei informacijos pateikimui, labiau motyvuoti studijuoti nei ankstesnės kartos, o informacinių technologijų gebėjimų nė lyginti negali. Bent jau mano studentai tokie. O dėstau aš tikrai labai įvairių specialybių studentams: Vilniaus universiteto (VU) ekonomistams, fizikams, psichologams, komunikacijos mokslų atstovams, taip pat TVM ir ISM ekonomikos universitetų studentams, – pasakoja A.Gaižutis ir netikėtai priduria: – Tie, kurie sako, kad visi gabiausieji išvažiuoja studijuoti į užsienį, kalba netiesą. Daugybė gabių jaunuolių studijuoja Lietuvoje”.

“Maža to, šiandieniniai studentai turi netgi labai konkrečių lūkesčių: jie galvoja apie praktinę mokslo pusę, mokslo naudą. Mano karta buvo visiškai kitokia”, – kolegai antrina VU Filosofijos fakulteto lektorius Mindaugas Kubilius, pirmaisiais nepriklausomybės metais studijavęs VU, o vėliau Oksfordo universitete bei Gamingo institute.

Kita vertus, M.Kubiliaus įsitikinimu, tiek jo kartos, tiek šiandieniniai studentai idealizmo turi tiek pat. “Skiriasi tik tai, kad sovietmečiu šalia idealizmo nebuvo tokio nusivylimo švietimo sistema, koks yra dabar. Tuo, beje, mūsų studentai labai skiriasi ir nuo studijuojančiųjų užsienyje. Vakarų šalių universitetuose ugdymas nukreiptas į tikslus, kuriama žmogaus vertė, ir ji yra vertinama. Pas mus aiškinama, kad žmogus bus paklausus tiek, kiek tą paklausą lems rinka. Tad studentai sutrikę, jie neturi orientyrų. Tie, kuriuos matau VU koridoriuose, turi daug lūkesčių, norų, tačiau nežino ir nemoka, kaip juos įgyvendinti”, – sako M.Kubilius.

Užsieniečius trikdo studentų įžūlumas

O kaip mūsų studentus vertina Lietuvoje dėstantys svetimų šalių profesoriai?

“Lietuvoje jaunimas daug daugiau dėmesio skiria madoms ir išvaizdai, nei žinioms. Taip išsipuošusių jaunuolių retai pamatysi net Niujorke, kuriame gyvenau pastaruosius penkerius metus. Daugybė lietuvių studentų ateina į seminarus visiškai nepasirengę, bet nejaučia jokios gėdos. Priešingai, itin madingai ir seksualiai išsipustę tinginiai jaučiasi netgi pranašesni už rimtai studijuojančius bendramokslius”, – be skrupulų savo įspūdžius apie darbą mūsų šalyje pasakojo amerikietė, dėstanti viename privačiame Lietuvos universitete. Deja, ši moteris atsisakė prisistatyti ir prašė neskelbti aukštosios mokyklos, kurioje ji dėsto, pavadinimo.

JAV, pasak profesorės, vienodai disciplinuoti visi studentai – tiek studijuojantys už savo pinigus, tiek nemokantys už studijas. “O Lietuvoje tie, kurie moka už mokslą patys, jaučiasi visagaliai ir tiki, kad perka ne dėstytojo laiką, žinias ir patirtį, o diplomą. Manau, kad tai visos jūsų šalies, o ne tik konkrečios aukštosios mokyklos problema”, – svarsto amerikietė dėstytoja.

Mūsų pašnekovas A.Gaižutis irgi sako girdįs kolegų dėstytojų nusiskundimų, esą dabar aukštosiose mokyklose pernelyg daug atsitiktinio gatvės jaunimėlio. Žinių jiems nereikia – reikia tik diplomo. Nesvarbu kokio. O paskui – kur akys veda: į Angliją, Airiją ar Ispanijos apelsinų plantacijas. “Bet tokie studentai paprastai studijuoja už savo pinigus arba mokosi mažiau paklausių, neaiškios kokybės studijų programų”, – mano A.Gaižutis.

Tačiau dėl šios tendencijos mūsų pokalbininkas nelinkęs vainoti vien jaunimo. Pasak jo, kalti pirmiausia universitetai, kurie “kepa” aukštojo mokslo diplomus: prikuria nevisaverčių studijų programų, trumpina studijų laiką, nuolaidžiauja mokantiems už mokslą studentams.

Mūsų pašnekovas tiesiai šviesiai sako, kad ne visi dėstytojai pasirengę ir ne visi pajėgūs dėstyti šiuolaikiniam jaunimui. “Ypač silpnos antrosios pakopos studijos. Šiandien tęsti magistro studijų ateina itin motyvuoti, iššūkių siekiantys jaunuoliai. Deja, dažnas dėstytojas magistrantams dėsto iš esmės tą patį, ką ir bakalaurams. Šitai, beje, labiausiai ir pabrėžia į užsienio universitetus magistrantūros studijų tęsti išvykę buvę mano studentai”, – pasakoja A.Gaižutis.

Įnikę į darbus nebenori visuomeninės veiklos

Studijų Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Austrijoje patirties turintis VU dėstytojas M.Kubilius pastebi, kad išskirtinis šiandieninio Lietuvos studento bruožas – studijų derinimas su darbu. O gal darbo derinimas su studijomis. “Užsienyje tokia problema net neegzistuoja: esi uždarytas Oksfordo mieste, universiteto teritorijoje, ir net norėdamas negalėtum kažkur dirbti. Be to, mokslas toks intensyvus, kad tai niekaip nesuderinama su darbu”, – pabrėžia M.Kubilius.

Lietuvoje, pasak A.Gaižučio, dauguma antro trečio kurso studentų studijas derina su darbu. Iš minėtos studentų apklausos matyti, kad dirba arba dirbo maždaug pusė visų studentų. Jie lekia į darbus dėl skirtingų priežasčių: vieni tikrai iš vargo ir skurdo, o kiti dėl to, kad nori dar daugiau kišenpinigių, nes jiems esą nepakanka tėvų teikiamos paramos.

M.Kubiliaus manymu, šiandieniniai studentai dėl žūtbūtinio noro turėti daugiau pinigų ir dirbti patiria mažiau studentiško gyvenimo džiaugsmų, nei kad patyrė jo ar ankstesnės kartos.

Kita vertus, kaip pabrėžia A.Gaižutis, dirbantys ar dirbę studentai ne tik lengviau įsisavina teorines žinias, geba taikyti jas praktikoje, bet ir patys aktyviau diskutuoja seminaruose, parašo brandesnius kursinius bei baigiamuosius darbus. Tuo pat metu, pasak A.Gaižučio, dauguma dirbančių studentų neturi laiko ir fizinių jėgų skaityti ne tik grožinės, bet dažnai ir mokslinės literatūros. “Jie stengiasi visą reikiamą informaciją išgirsti iš dėstytojo per paskaitą arba dar panaršo internete, o knygas dabar studentai skaito kur kas rečiau nei studujavusieji prieš dešimt ar dvidešimt metų”, – liūdnai konstatuoja dėstytojas.

Kita vertus, kaip aiškina patys studentai, daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų studijas ir darbą galima suderinti. Ir dirbančio akademinio jaunimo esą būtų dar daugiau, jei tik darbdaviai būtų lankstesni. Nes ekonominiu sunkmečiu darbdaviai prie studentų nesitaiko.

Šiaulių universiteto studentas Paulius Jokšas tik šypteli išgirdęs tokius išvedžiojimus. “Darbo yra, tik reikia intensyviai ieškoti. Viena menkai išnaudojamų galimybių – studentų programos, kaip antai “Work and travel USA”, – dėsto vaikinas. Jis pats, beje, vieną vasarą pagal šią programą dirbo JAV ir buvo sužavėtas, mat ne tik užsidirbo 14 tūkst. Lt, kuriais susimokėjo už studijas, bet ir pakeliavo po Ameriką.

Didžioji dirbančių studentų išlaidų dalis – linksmybėms

Ir nors daugelis studentų tradiciškai rypuoja, esą jie mokosi iki alpulio ir gyvena labai skurdžiai, vis dėlto “Veido” ir LSAS apklausos rezultatai byloja, kad studentai, kaip ir visa mūsų visuomenė, linkę labiau verkšlenti dėl savo esą prastos padėties, nei derėtų. Pasirodo, studijų paskolas yra paėmę tik kiek daugiau kaip dešimt nuošimčių studentų, kiti 89 proc. verčiasi be jokių paskolų – jie arba patys susimoka studijų įmokas, arba už juos sumoka tėvai.

Dauguma studentų vidutiniškai turi apie 500 Lt mėnesio pajamų, tačiau kadangi nemaža dalis jų gyvena kartu su tėvais (tokių, apklausos duomenimis, yra trečdalis) ir nemoka nei už būstą, nei už komunalinius patarnavimus, neperka maisto, šie pinigai neatrodo tokie jau maži. Tai patvirtina ir Šiaulių universiteto studentė Rasa Mazuraitė, kurios manymu, studentai, gyvenantys su tėvais, iš tikrųjų gyvena visai gerai.

Dar iš studentų apklausos sužinome, kad daugiau kaip penktadalis studentų kas mėnesį disponuoja maždaug tūkstančio litų dydžio pajamomis, o 6,8 proc. kas mėnesį valdo apie pusantro tūkstančio litų asmeninį biudžetą. Jei įvertinsime, kad dauguma studentų dar neturi jokių įsipareigojimų, šios pajamos neatrodys jau tokios mažos. Pačių turtingiausių studentų, kurių mėnesio pajamos viršija 1,5 tūkst. Lt, yra apie penkis nuošimčius.

Žinoma, tarp turtingiausių studentų dažnausiai yra tie, kurie patys užsidirba savo reikmėms, antra vertus, matyti, kad jie ir gerokai lengviau atsisveikina su savo uždirbtais pinigais nei tėvų išlaikomi jaunuoliai.

Dirbantys studentai kasdienėms reikmėms, transportui, mobiliesiems telefonams bei sveikatos priežiūrai išleidžia maždaug trečdaliu daugiau nei studentai, kuriuos išlaiko tėvai, giminaičiai ar partneriai. Tuo tarpu laisvalaikiui bei pramogoms dirbantys studentai skiria net penktadaliu daugiau pinigų nei nedirbantys.

Užtat būstui išlaikyti dirbantys studentui išleidžia maždaug trečdaliu mažiau lėšų nei išlaikomi tėvų ar partnerių. Kodėl taip yra? Šią keistą tendenciją mums labai paprastai pakomentavo Vytautas Rauluškevičius, šiemet VU istorijos studijas baigęs vaikinas: “Taip yra todėl, kad bendrabutyje apsigyveno nemažai studentų, uždirbančių po porą ir daugiau tūkstančių litų arba gaunančių solidžią tėvų paramą”.

Kad šiandieniniai studentai nėra jokie vargšai, V.Rauluškevičius siūlo įsitikinti vakarop užsukus į studentų miestelius. “Užtektų pabandyti pasistatyti mašiną VU studentų miestelio, vadinamo Niujorku, automobilių stovėjimo aikštelėje – darbo dienos vakarą laisvų vietų nerasite. Be to, kiekviename bendrabučio kambaryje stovi po stalinį arba nešiojamąjį kompiuterį, – tvirtina vaikinas. – Kita vertus, yra ir tokių studentų, kuriems tenka gerai pasukti galvą, kad išgyventų. Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas kartą sugalvojo štai ką: pasiėmė bulvių maišą ir perėjo per visus šešiolika aukštų, pasibelsdamas į kiekvienas duris ir paprašydamas vienos bulvės. Perėjęs per visus kambarius jis susirinko maisto visai savaitei”.

Pasak V.Rauluškevičiaus, nors studentai nėra visiškai sumaterialėję ir neatsisako paremti pagalbos prašantį kolegą, vis dėlto bendrumo jausmo studentų bendrabučiuose ilgainiui vis mažiau. Ir netgi tarp to paties bendrabučio kambario gyventojų. “Dabar studentas grįžta namo, pasisveikina su kambario kolega, o kartais net pamiršta pasakyti “labas”, ir visą likusią vakaro dalį praleidžia paskendęs kompiuterio ekrane. Nebėra tos studentų bendrabučio dvasios, apie kurią, prisimindamas savo studijas, pasakodavo mano tėtis”.

O dėstytojas M.Kubilius pastebi, kad į darbus įnikę mūsiškiai studentai nustojo būti dar ir visuomeniški. “Tarkime, Vakarų universitetuose studentai skatinami burtis į organizacijas, o darbdaviai labai vertina, jei tu ne tik gerais pažymiais mokeisi, bet ir, pavyzdžiui, buvai kokios studentų asociacijos vadovas. Tai reiškia, kad esi verslus, praktiškas, nestokoji lyderio bruožų. To labai trūksta Lietuvoje. Studentai neturi lyderystės kultūros, nesuvokia, kad tai papildoma ugdymosi galimybė”, – apibendrina M.Kubilius.