Šiandien žiniasklaida nebėra ketvirtoji valdžia. Smuko žmonių pasitikėjimas ne tik ja, bet ir Bažnyčia, ir įstatymų leidžiamąja bei vykdomąja valdžia. Taip pat ir teismine. Sociologai teigia, kad šiuos pokyčius lėmė žmonių išsilavinimas, stiprėjantis kritiškumas ir gebėjimas atsirinkti.

„Nors didelė visuomenės dalis (23 proc.) tikina žiniasklaida nepasitikinti, nematydama kitos alternatyvos vis tiek ją toliau vartoja“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Jis pats tvirtina nematantis tragedijos, kad žmonės elgiasi sveikai ir aklai niekuo nebepasitiki, tačiau prisiminus beveik prieš dvidešimt metų bet kokius rekordus viršijusį Lietuvos visuomenės pasitikėjimą ketvirtąja valdžia (1990 m. atliekant europinį vertybių tyrimą žiniasklaida Lietuvoje pasitikėjo 68 proc. žmonių, o tai yra dvigubai daugiau nei šiandien), darosi šiek tiek nejauku. Taip ir norisi paklausti: kas pasikeitė arba pakeitė padėtį šalyje taip, kad pasitikinčiųjų ketvirtąja valdžia liko vos 33 proc.?
Žurnalistikos instituto profesorius dr. Žygintas Pečiulis linkęs manyti, kad žiniasklaida diskreditavo pati save: ji nebesilaiko nešališkos pozicijos, nedemonstruoja objektyvaus požiūrio, vis dažniau pasiskirsto į tam tikras grupes ir užsiima manipuliacijomis, propaganda, kuri neturi nieko bendro su žiniasklaidos objektyvumu.
Pasitikėjimą ketvirtąja valdžia taip pat smarkiai sumenkino išaugusi konkurencija tarp pačių žiniasklaidos priemonių ir stipriai besitraukianti auditorija. Dar vienas, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui būdingas reiškinys – klasikinę žurnalistikos funkciją užgožęs skandalingumo ir sensacingumo didėjimas. „Būtent dėl dalies žurnalistų tendencingumo žiniasklaida prarado neginčijamo autoriteto pozicijas“, – primena sociologas dr. Vladas Gaidys.
Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas mažiausias pasitikėjimas ketvirtąja valdžia per 15 metų. Tiesa, V.Gaidys siūlo šių skaičių nedramatizuoti, nes jie atitinka ES vidurkį. Aukščiausiais reitingais Lietuvos žiniasklaida pasižymėjo 1999–2000 m., tuo metu lietuviai ketvirtąja valdžia pasitikėjo kur kas labiau nei bet kurios kitos Europos šalies gyventojai.
Ne taip smarkiai kaip žiniasklaida, bet nusivylė žmonės per pastaruosius metus ir Bažnyčia: šiuo metu ja pasitiki 56 proc. šalies gyventojų.
Vis dėlto kokių pokyčių pasigedo Lietuvos gyventojai Bažnyčios ir žiniasklaidos gyvenime ir kas būtent lėmė tokį ženklų visuomenės tikėjimo šiomis institucijomis praradimą? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus būtina apžvelgti, kas per pastaruosius nepriklausomos Lietuvos metus darė didžiausią įtaką minėtose srityse.

Žiniasklaidos padėtį nulėmė neapgalvota politika

Jau nuo 1991 m. Lietuvos valdžia ėmė visaip tarkuoti ir ekonominėmis sankcijomis bausti žiniasklaidą ir ypač spaudą: atsirado PVM spaudai, padidinta leidinių pristatymo kaina. Taigi jau pirmaisiais nepriklausomybės metais, švelniai tariant, neišmintinga valstybės politika žiniasklaidos atžvilgiu užprogramavo tą ketvirtosios valdžios nuosavybės padėtį, kuri lemia jos turinio kokybę iki pat šiandien.
Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje žiniasklaidai formuotis buvo sudarytos ekonominės šiltnamio sąlygos. Ir kitos išsivysčiusios valstybės savo žiniasklaidos nežlugdydavo, o per krizes jai netgi padėdavo.
Pasak D.Radzevičiaus, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvoje rutuliojosi dvi paralelinės žurnalistikos mokyklos. Viena jų – susijusi su visuomeniniu transliuotoju (iš šios žurnalistikos mokyklos daug žmonių išėjo į komercines žiniasklaidos priemones, televiziją, radiją), o antroji neatsiejama nuo privačios žiniasklaidos sektoriaus, tai yra didžiųjų šalies dienraščių – „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistika stiprėjo, bet maždaug po dešimtmečio kokybės standartai ėmė keistis. Taip atsitiko labiausiai dėl to, kad žiniasklaidos priemonės ėmė nebeišsilaikyti, tada į šį sektorių įžengė vietinės reikšmės oligarchai, ėmė daugėti užsakomųjų straipsnių ir laidų, ypač suvešėjo žiniasklaidos savininkų noras pasinaudoti savo žiniasklaidos priemonėmis kariaujant įvairius karus ar siekiant pasipelnyti. Kaip tik tada žurnalistų etikos inspektoriai ėmė skambinti pavojaus varpais, kad savęs neišlaikanti žiniasklaida – rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei ir intelektinei nepriklausomybei.
Blogiausia, jog nematyti jokių prošvaisčių, kad padėtis imtų gerėti, – kaip tik viskas ir toliau leidžiasi žemyn.
Ilgametis televizijos ir spaudos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas – vienas tų, kurie mato, kokį lūžio laikotarpį šiuo metu išgyvena žiniasklaida, tačiau jis neabejoja, jog blogos naujienos vis tiek baigsis, nes gyvenime nebūna taip, kad būtų vien tik leidžiamasi. Kažkada prasideda ir kilimas. „Tiesiog spauda išsigando, kad jos nebebus, o rinkoje vyrauja pasiūla: trys studentai – už vieno profesionalo kainą“, – ironizuoja žurnalistas, atkreipdamas dėmesį, kad didžioji dalis žurnalistų šiuo metu mokosi gyventi kitaip – prisitaiko.
Bet kokiu atveju visais laikais buvo ir ateityje bus žmonių, kuriems reikės kokybiškos žiniasklaidos. Tiesa, yra viena menkutė problemėlė: žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams reikia kažkaip sulaukti to meto, kai visuomenė persisotins žurnalistinio niekalo ir pseudoinformacijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.