Savadarbiu laiveliu 2500 kilometrų upėmis ir kanalais nuo Lietuvos iki Belgijos. Tokiai du mėnesius trukusiai avantiūrai praėjusią vasarą ryžosi Aurimas Lažinskas ir Julius Markevičius.

Mintis, kad iš Lietuvos Nemunu galima pasiekti didžiuosius Vakarų Europos miestus, Juliui kirbėjo beveik dešimt metų. Dar besimokydamas mokykloje ir atidžiai išstudijavęs žemėlapį jis suprato, kad Augustavo kanalu, kuris jungia Nemuno ir Vyslos upių baseinus, galima nuplaukti iki pat Belgijos. Pamanęs, kad tai būtų puikios atostogos ir smagi kelionė, be to, žinia visuomenei, kad yra toks maršrutas, Julius nusprendė įgyvendinti savo svajonę. Šia idėja vaikinas užkrėtė ir bičiulį Aurimą. Iš pradžių iki Briugės miesto Belgijoje jie planavo plaukti baidarėmis, tačiau pagalvoję, kad reikės du mėnesius kasdien irkluoti, šios minties atsisakė. Taip kilo idėja pasistatyti laivą patiems. Gavę nesudėtingos konstrukcijos brėžinius iš kanalų laivų statytojo dano Morteno Oleseno, vaikinai per pusmetį patys susimeistravo nedidelį keturių metrų laivelį ir pavadino jį “Buratinu”.

Baltarusiai draugiškai palydėjo, vokiečiai apšaukė

Julius sako, kad pasistatyti laivą nėra sudėtinga. “Tereikia susipjaustyti fanerą pagal brėžinį atskiromis dalimis ir jas suklijuoti, sutvirtinti varžtais. Vis dėlto, dviem baltarankiams, dirbantiems kompiuteriu, tai buvo nemažas iššūkis. Be to, anksčiau nė vienas nieko panašaus nebuvome statęs”, – prisipažįsta vilnietis. Jis pasakoja, kad žiemą laivo dalis klijavo namie, o vėliau jas jungė, dažė ir vidų įrenginėjo garaže. Tačiau iki pat laivelio paleidimo į upę vaikinai nežinojo, ar jis tvirtas, ar kur nors nepraleis vandens. Šiaip ar taip, buvo susitaikę su mintimi, kad kelionė gali bet kuriuo metu baigtis. Mat “Buratino” vos šešių milimetrų storio dugną net ir didesnis akmuo galėjo kliudyti ir pridaryti rūpesčų. “O ir variklis – tik keturių arklio jėgų. Per visą kelionę iš sutiktų laivų, silpniausio buvo penkiolikos arklio jėgų. Nemažai žmonių uostuose net netikėjo, kad mes tokiu laiveliu įveikėme daugiau kaip 2000 kilometrų”, – prisimena Julius.
Kelionę vaikinai pradėjo iš Druskininkų Nemunu, pasiekę Baltarusiją plaukė Augustavo kanalu, paskui Narevo upe nusileido iki Lenkijos, toliau plaukė Vysla, Oderiu pasiekė Berlyną, Elbe – Amsterdamą ir Reinu baigė kelionę Briugės mieste Belgijoje. Vilniečiai praplaukdami aplankė ir didžiuosius miestus: Varšuvą, Berlyną, Amsterdamą, Briuselį. Kai kuriuose buvo sustoję kelioms dienoms, pernakvodavo pas draugus, bet dažniausiai nakvynės vietų upeiviai ieškodavo ant kranto arba likdavo miegoti laivelyje.
“Maloniausia buvo plaukti per Lenkiją. Važiuodamas automobiliu stengdavausi šią šalį kuo greičiau pervažiuoti, o iš laivelio atsivėrė įspūdingi, nematyti vaizdai. Ten daug laukinės gamtos, ant kranto galima stovyklauti. O nuo Berlyno visos pakrantės urbanizuotos, labiau apgyvendintos, pristatyta fabrikų, gamyklų”, – pasakoja Aurimas.
Beje, keliautojams daugiausiai nerimo kėlė, kaip pavyks praplaukti Baltarusijai priklausančius vandenis. Jie iš anksto pasirūpino specialiais leidimais, tačiau dar reikėjo paskambinti Lietuvos pasieniečiams, kad jie sutartu laiku atvažiuotų patikrinti dokumentų. Baltarusijos vandens pasienio poste “Buratiną” pasitikę keturi pasieniečiai tikrino ir laivelio vidų. “Niekur nekilo jokių nesusipratimų. Visi sutikti žmonės draugiškai reagavo, klausinėjo apie mūsų kelionę, nors ir stebėjosi, kad ryžomės taip plaukti. Šilčiausiai sutiko baltarusiai, o Vokietijoje buvome ne kartą net apšaukti. Vokiečiai mėgsta tvarką, o mes, pavyzdžiui, ne visada prisišvartuodavome ten, kur galima. Be to, laivelis nebuvo techniškai tvarkingas”, – sako Aurimas.
Julius prisimena, kad plaukiant naktimis Vokietijoje “Buratinui” ne kartą buvo kilęs pavojus, kad ant jo užplauks dideli laivai, plukdantys chemikalus ar statybines medžiagas. Mat lietuvių laivelis buvo apšviestas tik vienu nedideliu žibintu.

Laiveliu keliauti patogu ir lengva

Nepaisant rizikos dėl techninės “Buratino” būklės, kepinančio karščio, uodų antpuolių, pro nesandarius laivelio langus besiveržiančio lietaus, nei Julius, nei Aurimas nesigailėjo, kad leidosi į šią kelionę. Nors ekstremalių situacijų taip pat teko patirti. “Laivelis yra plokščiadugnis, skirtas plaukti tik lygiu vandeniu, tačiau kelyje pasitaikė ir didelių bangų. Kai plaukėm per Varšuvos marias, paskui Vysla, buvo kilęs labai stiprus vėjas. “Buratinas” taip šokinėjo, kad manėm, jog tikrai apsivers”, – nuotykius prisimena Aurimas.
O Juliui įstrigo, kaip vaikinai Roterdamo uoste pasiklydo ir jau buvo išplaukę į Šiaurės jūrą. “Jaučiam, kad vis labiau tolstam nuo krantų, vėjas smarkėja. Visa laimė, kad priplaukė uosto patruliai. Išsiaiškinę, kur plaukiam, palydėjo į saugius vandenius”, – pasakoja keliautojas.
Vis dėlto abu jaunuoliai mano, kad kelionė savadarbiu laiveliu daugiau kaip 2000 km nėra tokia jau didelė avantiūra ar rizika, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. “Visada esi šalia kranto. Svarbu tik sekti ženklus ir plaukti pasroviui. Norint valdyti tokį laivelį taip pat didelio mokslo nereikia. Kur pasuksi vairą, ten jis ir plauks. O jausmas fantastiškas. Gali lėkti keldamas bangas arba išjungus motorą plūduriuoti, stebėti visus saulėtekius ir saulėlydžius. Net miestai nuo vandens visai kitaip atrodo”, – įspūdžiais dalijasi Julius.
Žinoma, po Europą galima keliauti ir dviračiu, motociklu ar autostopu. Taip net pasaulį įmanoma apkeliauti patiriant ne ką mažiau įspūdžių ir nuotykių, tačiau, anot Juliaus, laiveliu keliauti patogiausia ir lengviausia. Nereikia temptis daiktų, fiziškai nuvargti, kaip minant dviratį. Į laivelį bet kada gali įlįsti sušilti arba užsikaisti arbatos, čia pat ir nakvynės vieta.
Aurimas sako, kad kelionės laiveliu iš Druskininkų į Briugę svarbiausias tikslas buvo pakeliauti kitaip nei daugelis įpratę, patirti, ką reiškia du mėnesius nuolat judėti. Tačiau vaikinai buvo sumanę ir meninę šios kelionės pusę. Jie net visą plaukimą buvo pavadinę kultūrine menine ekspedicija “Do it on Deck” (“Sukurk tai ant denio”). “Kelionės metu prie mūsų turėjo prisidėti apie dvidešimt kūrybingų žmonių iš įvairių šalių, kurie būtų skaitę paskaitas, rodę ir mokę kitus įvairių kūrybinių veiklų. Planavom skatinti idėją “pasidaryk pats”. Deja, negavom tam finansavimo, nors kreipėmės į daugelį ambasadų”, – apgailestauja Aurimas.

Apdovanojimas festivalyje

Sėkmingai įveikęs Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos ir Belgijos upes ir kanalus, “Buratinas” liko Briuselyje vienoje menininkų laboratorijoje, kuri organizuoja meninius-socialinius projektus. “Mūsų pažįstami belgai planavo “Buratiną” paversti plaukiojančiu šiltnamiu, kuriame augtų įvairios daržovės. Tai puikus tokio laivelio likimas”, – mano Julius.
Nors laivo statyba vaikinams kainavo apie 5000 Lt, tačiau jiems nebuvo gaila atsisveikinti su “Buratinu”. “Galvojom jį parduoti, bet pirkėjų greitai neatsirado, o Lietuvoje “Buratino” nebūtų kur laikyti. Be to, pas mus ir menkesnės galimybės keliauti laivais”, – sako Aurimas.
Beje, medžiagos, iš kurių buvo statomas laivelis, ne vienintelės kelionės išlaidos. Dar panašiai tiek teko išleisti plaukiant. Ir nors vaikinai grįžo ištuštinę kreditines korteles ir nežinodami, kaip skolas reikės padengti, nes prieš kelionę metė darbus, tačiau finansinius nuostolius atpirko patirtas laisvės pojūtis. Nemažiau svarbus buvo ir kolegų bei draugų palaikymas, kurie didesniuose miestuose prisidėdavo prie keliautojų ir dieną ar kelias plaukdavo kartu.
Be to, vaikinų kelionė savadarbiu laiveliu sulaukė net tarptautinio pripažinimo. “Karališkosios geografų draugijos organizuojamame filmų festivalyje apie patirtus nuotykius keliaujant, mano sukurtas filmukas apie plaukimą iš Lietuvos į Belgiją buvo apdovanotas specialiu prizu. Atsiimant jį Londone, kiti keliautojai sakė, kad mūsų idėja geniali. Toks pripažinimas ir įvertinimas vainikavo visą kelionę”, – džiaugiasi Julius.
Beje, jis jau planuoja kitą kelionę vandeniu. Viešėdamas Kinijoje vaikinas susižavėjo vieno kaimelio amatininkais, kurie specialiai apdirbtą avių odą pripučia oro ir pagamina plaustus. “Planuoju tokiu plaustu plaukti Geltonąja upe, kur atsiveria dykumų, kalnų vaizdai. Plaukiant apima labai geras jausmas, nes vanduo – toks kelias, kuris pats juda ir tave neša, nereikia net stengtis”, – apibendrina Julius.