AP

Spalio 14 d. sukanka 50 metų nuo SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo nušalinimo. Su juo siejamas Josifo Stalino kulto nuvainikavimas ir politinis „veržlių atlaisvinimas“, vadinamas atšilimu.

Anatolijus Lapinskas

Valdant Nikitai Chruščiovui Lietuva įgijo šiek tiek daugiau teisių ir savarankiškumo, laisviau pasijuto kultūros veikėjai. Vis dėlto „šiltos“ permainos N.Chruščiovo valdymo pabaigoje ėmė nykti, galiausiai į valdžią grįžo sustabarėję „brandaus socializmo“ ortodoksai.

Lietuvos operos ir baleto teatro direktorius (1963–1974 m.) Vytautas Laurušas vykstant teatro gastrolėms Maskvoje turėjo progą tiesiogiai bendrauti su N.Chruščiovu. Žymaus lietuvių kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato V.Laurušo prisiminimuose vaizdžiai piešiamos to meto sovietų, kartu ir Lietuvos, valdžios gyvenimo detalės.

VEIDAS: Į teatrą atėjote, kai jau buvo suplanuotos 1963 m. gastrolės Maskvoje. Ar gastrolių repertuarą pasirinkote patys, ar sulaukėte ir iš Maskvos atvykusių patarėjų?

V.L.: Tikrai patys, jokių patarimų, tuo labiau spaudimo nepatyrėme. Kita vertus, jeigu Maskvos baleto specialistai būtų iš anksto pamatę mūsų teatro pastatytą Leo Delibes klasikinį baletą „Silvija“ (baletmeisteris Vytautas Grivickas) ir, aišku, atsisakę jo, būtume tikrai laimėję… O mūsų nacionaliniai baletai – Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ ir Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ buvo gerai sutikti. Maskvos muzikinė visuomenė labai laukė Sergejaus Prokofjevo operos „Meilė trims apelsinams“ pastatymo, nes ši opera Sovietų Sąjungoje seniai nebuvo statoma, todėl  publikos susidomėjimas buvo visiškai suprantamas.

Jei grįšime prie „Silvijos“, ir aš pats jutau, kad mūsų teatrui vežti klasikinį baletą į Maskvą, vieną pasaulio baleto sostinių, buvo didelė rizika. Tačiau tuo metu teatre žengiau tik pirmuosius žingsnius, gastrolių repertuarinių planų nedrįsau koreguoti. Kaip paskui pasirodė, mano abejonės buvo pagrįstos, nes šis pastatymas sulaukė pelnytos kritikos.

VEIDAS: Neįtikėtina, bet jūsų teatro gastrolės Maskvoje vyko Kremliaus suvažiavimų rūmuose (dabar Valstybiniai Kremliaus rūmai – Gosudarstvennyj Kremliovskij Dvorec). Tai buvo, kaip tuomet sakydavo, svarbiausia Sovietų Sąjungos scena, nors operos teatrai joje retai pasirodydavo.

V.L.: Tikrai, tuose 1961 m. pastatytuose rūmuose buvo viskas, ką tik tuo metu galima buvo įrengti pasauliniu mastu. Tuo laiku tai buvo viena moderniausių ir ištaigingiausių teatro scenų Sovietų Sąjungoje, tačiau operos spektakliams ji nebuvo numatyta…

Atvykęs čia pirmąkart, susitikau su šių rūmų, tuometinio sovietinio stebuklo, direktoriumi Piotru Abolimovu. Jis buvo neaukšto ūgio, labai kultūringų manierų, su pensnė, tuo laiku tai buvo labai neįprasta. Man jis priminė tokį senų laikų Rusijos inteligentą, nors kadaise jis buvo Sovietų Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Klimento Vorošilovo patarėjas. Jis save laikė baleto specialistu, rašė baletams libretus.

Mes susipažinome jo darbo kabinete, kur kažkodėl buvome pristatyti kaip „krištolinio tyrumo žmonės“. Matyt, taip jis norėjo apsidrausti, nes gerai pažinodamas savo finansininkus nuogąstavo, kad jie gali nuo mūsų nunerti paskutinį kailį… Rūmai  pagal tų laikų etalonus buvo iš tiesų pritrenkiantys: 6 tūkst. vietų salė, liftai suomiški, garso aparatūra japoniška, baldai ir kilimai – tik  užsienietiški. Scena didžiulė, turbūt dešimt kartų didesnė nei mūsų senajame Vilniaus operos teatre.

Deja, nepaisant visų rūmų pranašumų ir grožio, salėje nebuvo beveik jokios akustikos. Akustika buvo sukuriama japoniškais mikrofonais, išdėstytais ant beveik nematomų atramų. Per repeticijas pamatėme, kad tie japoniški mikrofonai veikia visai neblogai…

Šie rūmai pirmiausia buvo skirti partijos suvažiavimams, apie operas čia turbūt net negalvota. Vis dėlto retkarčiais jos čia buvo rodomos. Tačiau net ir Maskvos Didysis teatras, šių rūmų muzikinės dalies „šeimininkas“, čia rodydavo daugiausia baletus. Operos solistai šios scenos nemėgo ir jos vengė. Kadangi mūsų teatras šioje scenoje rodė tris baletus, tai akustikos klausimai kėlė rūpestį tik operos trupei, atvežusiai operą „Meilė trims apelsinams“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.