BFL

Tai, kad Nepriklausomybės pradžioje, turėdama triskart mažesnį biudžetą, Lietuva gyveno geriau, lėmė ne tik ekonominės, bet ir socialinės priežastys: buvo stiprus litas, žmonės tryško optimizmu, patriotiškumu ir visuomeniškumu. Įžengus į trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį praradome šias puoselėtas vertybes, susvetimėjome ne tik su valstybe, bet ir vieni su kitais.

Naujienų agentūroje ELTA trečiadienį surengtą diskusiją “Kodėl Nepriklausomybės pradžioje, turėdama triskart mažesnį biudžetą, Lietuva gyveno geriau?” pradėjęs Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo lyderis Gediminas Jakavonis sakė, kad jeigu kažkas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, jog Lietuvos valstybės biudžetas bus tris kartus didesnis, jis būtų įsivaizdavęs, jog tiek pat kartų geriau ir gyvensime. Žalgirietis priminė, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo nemokamas aukštasis mokslas, atsirasdavo lėšų sveikatos apsaugos sistemai, socialiniai dalykai sprendėsi geriau.

“Jeigu kažkas dabar man pasakytų, kad po dešimties metų Lietuvos biudžetas bus dar tris kartus geresnis, vis dėlto pradėsiu abejoti. Šiandien mūsų yra jau ne 3,5 milijono, kaip kolega Marijonas Mikutavičius dainuoja, o tik 3 milijonai, žmonių sumažėjo. Kas čia yra tokio, kad lyg ir nesijaučia to 3 kartus padidėjusio biudžeto?”, – klausė G. Jakavonis.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda suabejojo tokiu tiesioginiu lyginimu, nes, pirmiausia, jo vertinimu, derėtų kalbėti apie vertę ir absoliučią išraišką. Ekonomistas siūlė prisiminti, koks 1993-iaisiais metais buvo litas ir valiutos perkamoji galia.

“Pats puikiai prisimenu, kai būdamas universiteto doktorantu, jaunu mokslininku, gavau pirmąjį avansą – 35 litus “į rankas”, bet kažkokiu būdu išgyvendavau”, – sakė G. Nausėda.

Šis pavyzdys, anot jo, puikiai iliustruoja, jog perkamoji galia per tą laiką pasikeitė net tris kartus, o sumažėjo daugiau kaip tris kartus, dėl to nominalus biudžeto “išsipūtimas” toli gražu nereiškia, kad geriau tenkinamos reikmės.

G. Nausėda nesiūlė tiesiogiai sieti savo gyvenimo su biudžetu, nes dauguma yra biudžeto mokėtojai, o ne iš jo kažką gaunantieji. SEB eksperto vertinimu, piliečių gerovė priklauso nuo to, kaip sekasi privačiam verslui, kaip patys įsitvirtiname.

“Trečia pastaba, dėl kurios man skauda širdį, iš tikrųjų mes per tuos 20 metų labai susvetimėjome su savo valstybe. Tai yra esame mes, yra mūsų tvora ir yra valstybė už tos tvoros. Žinoma, mes nė iš tolo netapatiname savo gerovės su valstybės gerove, nes, priešingu atveju, tokių dalykų, kaip dabar, nebūtų. Sakykime, gyvena milijonierius arba multimilijonierius, už 20 metrų nuo jo tvoros mėtosi šiukšlės, krūvos atliekų ir dėl to neskauda galvos”, – dėstė pašnekovas.

Jo vertinimu, taip atsitiko, nes pati valstybė “kaip ta pamotė nelabai meili buvo mums”. Visi pradėjo gyventi tik sau, susvetimėjo, prasidėjo socialinis atotrūkis. Iki 1995-ųjų lydėjusią euforiją, tikėjimą, jog netrukus gyvensime kaip švedai, bendrumo jausmą pakeitė pesimizmas.

“Neretai valstybė krauna papildomą naštą būtent ant tų, kurie jaučiasi esą sąžiningi piliečiai, kitaip tariant, sąžiningi mokesčių mokėtojai. Tiems, kurie vengia mokesčių, prisidėti prie bendros gerovės, skolos nurašomos, perkeliamos ant tvarkingų piliečių pečių. Natūralu, kad tada pradeda kilti klausimai – “vardan visa ko, ar aš iš tiesų esu šioje valstybėje mylimas, gerbiamas, ar tiesiog nesu tapęs atpirkimo ožiu tų, kurie į valstybę žiūri per kitokius akinius”. Dėl to emigracija, visi kiti aspektai, menkas noras prisidėti prie bendrų dalykų, už kuriuos nemokami pinigai”, – sakė G. Nausėda.

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas, lygindamas dabartinį ir Nepriklausomybės pradžios valstybės biudžetus, didžiąja priežastimi įvardino tai, kad šiuo metu vadovaujamasi principu – “kas už tvoros, tas ne mūsų”. Tiesa, siūlė nepamiršti ir ekonominių priežasčių: pabrango žaliavos, nesukuriame tiek paslaugų ir produktų, kuriuos galėtume parduoti pasaulyje, turime mokėti pasaulines kainas, nors vietiniai ekonominiai ištekliai nėra geri, sumažėjus gyventojų skaičiui, sumažėjo ir mokesčių mokėtojų skaičius, yra neadekvatus mokesčių mokėtojų santykis su išmokų gavėjais.

“Su didesniu biudžetu formaliai biudžetas didesnis, tačiau jo, kaip ir mūsų atlyginimų, perkamoji galia, ko gero, netgi ir sumažėjo per 20 metų, bent jau didžiosios dalies”, – kalbėjo S. Jakeliūnas.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys parlamentaras Vytautas Galvonas kaip pavyzdį pateikė asignavimus. 2011-ųjų metų asignavimai, palyginti 1992 metais, yra didesni 27,7 karto.

Įstojus į Europos Sąjungą buvo gauta 37 mlrd. litų dotacijų. Parlamentaro vertinimu, šias lėšas reikėjo skirti verslo, socialinės gerovės skatinimui.

Tuo tarpu hiphopo grupės “G&G Sindikatas” narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras, dažnai dalyvaujantis savanorystės, visuomeniniuose projektuose, teigė, jog bendraujant su jaunimu pastebima tendencija, kad jis nepasitiki Lietuva, dvejoja, ar tai tikrai tas kelias, kuriuo reikia eiti. Šalyje vyraujantys stereotipai trukdo bendravimui, nepasitikima valdžia. Pasak muzikanto, reikia didesnį dėmesį skirti vertybinio stuburo ugdymui.

Diskusijos dalyviai priėjo prie išvados, kad, norint suartėti ir susigrąžinti pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravusią dvasią, reikia šviesti visuomenę, taip pat turi pasikeisti politinė sistema, tarp jos atsirasti lyderių, sugebančių ir norinčių prisiimti atsakomybę.