Nauji žanrai visuomet skatina smalsumą. Kas tokia elektroninė operos fantazija, iki šiol tegalėjome spėlioti. Dabar patyrėme.

Visų pirma sužinojome, kad žodis “elektroninė” minėtame junginyje yra pagrindinis ir esminis. Operai čia atstovauja tik iš tradicinio žanro scenos atkeliavę solistai, su kurių balsais keletu kompiuterių apsiginklavę “Silence” vyrukai elgiasi labai nesivaržydami. Jie projekte “XYZ” yra realybės karaliai, o praeities dvasias ar Juozo Statkevičiaus manekenus primenantys bohemiečiai baltai pudruotais veidais – greičiau fantazija. Arba ta trečioji, erdvinė “z” koordinatė, kuri šiuo atveju perkelia į nebūtus laikus ir paralelinius pasaulius.

O šiame pasaulyje demoniškas Edgaro Montvido Nemorinas anaiptol neprimena kaimietiško “Meilės eliksyro” naivuolio, o po jo scenon įslenkanti Joanos Gedmintaitės Džuljeta – pirmąkart įsimylėjusios paauglės. Netrukus suvoki ir tai, kad knaisiotis po operos siužetų paraleles, kai tau prieš akis ant baltų plytų sienos šmėžuoja geometrinės projekcijos, o per ausis bilda elektroninės muzikos geležinkelis, – apskritai beprasmiška. Ypač spektaklyje, kuriame Verterį scenoje keičia Nakties karalienė, o šiai suskliaudus švytinčius sparnus pasirodo didingoji Norma. Koliažas gali turėti savo logiką, tačiau ne siužetą. O be siužeto nėra nei rimtos intrigos, nei gilesnių emocijų. Tai puikiai atspindi patrauklūs, tačiau pabrėžtinai bejausmiai prie kompiuterių stovinčių vaikinų veidai.

Arijos ir ausų būgneliai

Ką tuomet veikti žiūrovui? Atsakymas prieš akis – grožėtis. Nes Juozo Statkevičiaus fantazija išties neišmatuojama. Ankstesnių bohemiečių spektaklių kostiumų citatos meistriškai papildomos menų fabriko stilistikai derančiomis įmantrių siluetų, tačiau neprabangių medžiagų detalėmis. Daug guminių pirštinių, celofano ir blizgios plastikinės plėvelės, dar daugiau – išmonės ir nepriekaištingo skonio. Todėl elektroninėje operos fantazijoje aplodismentai dažniau skamba ne už vokalą, o už kostiumus ar linksmiau suvaidintus komedinius skečus.

Iš garsiųjų arijų, operos gerbėjų nusivylimui, tepaliktos paskiros frazės, kurias jungia galbūt kokybiškas, tačiau ilgainiui monotoniškas tampantis kalančio elektroninio ritmo “geležinkelis”. Todėl jei retai lankotės klubuose, prieš rinkdamiesi tokią operą būtinai įvertinkite savo ausų būgnelių atsparumą. Nes labai gali būti, kad chaotiškas, bet kompiuteriais neapdorotas krepšinio gerbėjų klyksmas gatvėje po naujos patirties jūsų ausyse skambės tarsi sentimentali mamos lopšinė.

Vis dėlto labiau pavyko toms arijoms, kurioms iš po elektroninio traukinio pavyko išlįsti apysveikėms ir daugmaž atpažįstamoms. Pavyzdžiui, E.Montvido Nemorinui arba Asmik Grigorian Normai. A.Grigorian projekte “XYZ” pademonstravo galinti neblogai jaustis ir mecosoprano registruose: jos Karmen habanera skambėjo užtektinai sodriai, nors aistringumu (režisierės Dalios Ibelhauptaitės valia) abejingų šiuolaikinių vyrukų pavergti gražuolei viliokei taip ir nepavyko.

Užtat iš J.Gedmintaitės atliekamos Nakties karalienės arijos menų fabriko scenoje teliko blykčiojantys skutai.

Šokiai operų ritmais

Režisierės deklaruojamas tikslas – operos žanru sudominti klubuose pramogaujantį jaunimą – yra kilnus ir gerbtinas. Tik abejoju, ar po “XYZ” pagausės jaunų žiūrovų Nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Kongresų rūmuose. O štai klubų lankytojai greičiausiai galės su kokteiliais rankose krypuoti pagal “Rigoletą” arba “Don Žuaną”. Ne veltui projektui “XYZ” mėnesį darbo paaukoję elektroninės muzikos žyniai teigia, kad prieš juos atsivėrė naujos kūrybinės perspektyvos.

Betgi muzikinis projektas – tai ne tie grybai, valgomi kartą gyvenime, kurių geriau iš viso neragauti. Pamatyti naująjį Viktoro Diawaros vadovaujamą menų fabriką “Loftas” taip pat buvo įdomu. Šiek tiek primena Menų spaustuvę prieš remontą, tačiau vakarietiško tipo erdvių eksperimentiniams menininkų projektams poreikis sostinėje yra nemažas.

Tik norėtųsi, kad jose žiūrovams būtų palikta šiek tiek daugiau judėjimo laisvės, nes šįkart vaizdelis priminė aklinai plastikinių kėdžių eilėmis užgriozdintą kino teatrą.