XX a. pabaigoje nė viena knyga nesulaukė tiek dėmesio, kaip 1988-aisiais parašytos „Šėtoniškos eilės“: Salmano Rushdie pavardė porą dešimtmečių buvo primenama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir naujienų laidose, nes Irano dvasinis lyderis paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį.  Jungtinės Karalystės  vyriausybė buvo priversta rašytoją ir jo artimuosius saugoti ir savo tolesnius romanus S. Rushdie rašė nebepasirodydamas viešumoje.

Iš laiko perspektyvos tokia reakcija į „Šėtoniškas eiles“ atrodo niekaip nepateisinama. Garsusis romanas nepraranda aktualumo ir dabar, kai kruvini išpuoliai vėl paskatino itin intensyvias diskusijas apie laisvę išreikšti ir ginti savo požiūrį.

Iš tiesų „Šėtoniškos eilės“ yra išmintinga knyga apie gėrį ir blogį. S. Rushdie skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai,  Rytų ir Vakarų kultūrų nesantarvė,  ribota individo laisvė būti savimi. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, religiniai simboliai ir metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Kaip ir kituose šio rašytojo romanuose, politinius įvykius, dažnai tragišką atomazgą lemia konkrečių žmonių aistros, meilė.

Pasakojimas prasideda, kai du aktoriai, vieninteliai likę gyvi teroristams susprogdinus lėktuvą,  – Džibrylis Farišta ir Saladinas Čamča – krinta iš dangaus. Jie patiria transformaciją ir tampa gyvais angelo ir velnio simboliais, nors nė vieno jų poelgio pasekmės nenuspėjamos: kuris iš tiesų yra angelas, o kuris šėtonas, nėra aišku, kol jie vėl netampa tik žmonėmis. Šis S. Rushdie romanas – XX a. kultūrų santykių ir politinių įvykių apmąstymas, atskleidžiantis išskirtinį rašytojo talentą.