BFL

Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetas išdrįso kovoti su Lietuvą užgriuvusia pasauline finansų krize, bet ne su savais biurokratais.

Lietuvos politinis gyvenimas pilnas paradoksų: Andriaus Kubiliaus vadovaujama penkioliktoji Vyriausybė – pati nemylimiausia piliečių per visus daugiau nei dvidešimt vienus su puse metų, tačiau žada būti pirmutinė, kuri išbus visą kadenciją. „Tai šiuolaikinės Lietuvos istorijoje būtų neeilinis įvykis – nė vienai ligšiolinei Vyriausybei to nepavyko. Nepaisant, kad Seime buvo kelių partijų koalicija, Vyriausybė išgyveno“, – sako Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius.

Trapi, bet ilgaamžė. Kodėl?

Neabejotinai viena Ministrų kabineto ilgaamžiškumo priežasčių – krizė. Politiškai nejautrus premjeras, kaip A.Kubilių yra pavadinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tokiam laikotarpiui geriausiai tinkamas, nes mato tik biudžeto skaičius ir jų aritmetiką, tačiau kiek žmonių jo aritmetika nusvies žemiau oraus gyvenimo lygio, jam trūksta fantazijos pamąstyti. Antra vertus, nestovi eilė norinčiųjų būti krizių premjeru, tad čia – A.Kubiliaus specializacija, nes tokiu jis tapo antrąkart.

Dabartinės trapios valdančiosios daugumos Vyriausybės ilgaamžiškumą lėmė ir tai, jog A.Kubilius taip bijojo Ministrų kabineto žlugimo, kad toleravo koalicijos partnerių užgaidas, ministrų neveiklumą, kartais ir įtarimus neskaidrumu, o sau lojalius ministrus glaudė prie savęs, net šiems netekus posto.

Tai ir lėmė šios Vyriausybės darbų vertę: prieš šią Vyriausybę galvą reikia lenkti, kad Lietuvos neištiko Graikijos likimas, tačiau visų pirma ryžtingumo stoka neleido įgyvendinti savo pačios užsibrėžtų atlikti reformų.

Kadangi rinkimų metais iš politikų racionalių sprendimų tikėtis naivu, jau dabar galima apibendrinti Vyriausybės nuveiktus darbus. Palyginti su ankstesnių socialdemokratų Vyriausybių neatsakinga finansų politika, A.Kubiliaus Vyriausybę reikėtų vertinti neblogu balu. Tačiau jei lyginsime su jos pačios programa, pagrindo komplimentams nedaug.

Ačiū už negraikišką likimą, bet ne esmines reformas

„Prognozių“ prašymu Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Vyriausybės pagrindinių programinių skyrių įsipareigojimų vykdymą. Verdiktas – esminiai darbai liko neatlikti. Gerų intencijų būta, bet rezultatai daugeliu atvejų ne tokie, kokių laukta, – taip Vyriausybės darbų kraitį vertina ir daugelis „Prognozių“ ekspertų.

„Vyriausybė atliko nežmoniškai didelį darbą gelbstint Lietuvos padėtį, kai perėmė valstybę, neparengtą krizinei situacijai. Galima kritikuoti už įvairias per greitas mokesčių reformas, bet faktas kad išsilaikėme, ir, mano manymu, visai gerai“, – Vyriausybę giria bendrovės „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Glodas.

„Niekas negali paneigti Vyriausybės pastangų dėl finansinės konsolidacijos. Kad per visą krizę išlaikytas mažėjantis biudžeto deficitas ir kad neatsidūrėme Graikijos padėtyje, lėmė Vyriausybės sėkmingos pastangos“, – pritaria ir verslo konsultantas ekspremjeras Aleksandras Abišala.

Politologas A.Krupavičius pripažįsta, kad Vyriausybė perėmė valdžią nepalankiu metu, tačiau tai vis dėlto nepateisina jos naktinės mokesčių reformos, kuri, jo manymu, buvo vienas labiausiai abejotinų šio Ministrų kabineto darbų. Nepasvėrę vienos ar kitos alternatyvos, jie priėmė sprendimus, sunkia našta užgulusius labiausiai pažeidžiamus socialinius sluoksnius. O savo didįjį prioritetą finansų politikos srityje – sumažinti biudžeto deficitą 3 proc., jei Vyriausybė šiemet ir pasieks, tai ne savo programoje įrašytomis prioritetinėmis priemonėmis, struktūrinėmis reformomis, o vis didesne našta verslui ir visam privačiam sektoriui.

A.Abišalos įsitikinimu, pagrindinis šios Vyriausybės trūkumas – per mažas ryžtingumas: nuo 2008 m. verslas susimažino atlyginimus ir atitinkamai padidino efektyvumą apie 30 proc., o Vyriausybė 2009 m. – tik 5 proc.

„Sakoma, kad iš visų biurokratų dirba kas trečias, tad buvo galima trečdaliu mažinti žmonių ir 15 proc. mažinti algas, bet ne lygiavos principu, o protingai suplanavus viešojo administravimo reformą. Daugiausiai lėšų reikalaujančių viešųjų paslaugų – socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo – reformos, išskyrus aukštąjį mokslą, nepradėtos. Suprantu, joms priešinamasi, bet reformų be pasipriešinimo nebūna“, – pabrėžia A.Abišala. O neefektyvus viešasis sektorius ne tik kainuoja daug pinigų, bet ir užkrauna verslui biurokratinę naštą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.