Ne visi Lietuvos piliečiai yra intelektualai ar estetai. Žiniasklaidos priemones  kiekvienas renkasi pagal savo pasaulėžiūrą, išsilavinimą, gyvenimo patirtį. Todėl vienas skaito Šiaurės Atėnus, kitas Vakaro žinias, vienas žiūri CNN, BBC ar DW analitines laidas, kitas Kakadu, Be tabu ar Bėdų turgų. Būtų klaidinga dėl skirtingo pasaulio matymo ir reiškinių svarbos suvokimo vienus vadinti protingais, o kitus kvailais. Tos TV laidos, kurios ir man nepatinka (šią problemą nesunkiai išsprendžiu jų tiesiog nežiūrėdamas) ir dėl kurių ŽEI taip jaudinasi, kaip tik sutraukia pačias didžiausias auditorijas ir neabejotinai yra ne mažiau paveikios, nei tos, kurias žiūri tik saujelė televizijos žiūrovų, save priskiriančių prie intelektualų. Tokia yra Lietuvą, ir tokią mes ją mylime, nes kitokios neturime. Mūsų laukia ilgas ir sunkus lavinimosi, kritinio mąstymo ugdymo, socialinės, kultūrinės ir ekonominės žmogaus gerovės kėlimo kelias, galintis mus priartinti prie  kokybiškesnės žiniasklaidos vartojimo. Teisybės dėlei tenka pasakyti, kad ir senosios demokratijos tuo neblizga. Vokiškojo Bild tiražas keliasdešimt kartų lenkia kokybiškojo Frankfurter Algemeine. JAV.,Didžiojoje Britanijoje kokybiškos ir bulvarinės spaudos tiražai skiriasi dar labiau.

Glumina ŽEI ataskaitos priekaištai žurnalistikai: „ …iš informacijos apie rezonansinę bylą spaudė vašką, kalė pinigus…“ Reikia priminti, kad vadinamoji Kauno pedofilijos byla buvo pradėta rimtai tirti tik po žiniasklaidos pastangų. Tik šiems įvykiams atsidūrus visuomenės dėmesio centre, tiek prokurorai, tiek politikai greitai pradėjo kruopščius ir plačius tyrimus. Tam žiniasklaidai teko pasinaudoti Strabūro žmogaus teisių teismo Konvencijos aiškinimu, leidžiančiu šokiruoti, šiurpinti ir net skaudžiai atakuoti tiek politikus, tiek kitus viešuosius asmenis, kurių veikla ar pareigos buvo visuomeniškai svarbios. Drįsčiau teigti, kad šiuo atveju žiniasklaida savo misiją atliko net geriau už tuos, kurie turėjo tiesioginę pareigą šią problemą laiku ir tinkamai išspręsti. O „pinigų kalimo“ metaforos vartojimas (vargu ar apskritai valstybinei institucijai, išlaikomai visų mokesčių mokėtojų pinigais, tokia retorika tinka) reiškia tiesiog žiniasklaidos veiklos modelio nesuvokimą. Žiniasklaida, priešingai nei ŽEI tarnyba, gyvena ir atlieka visuomeninę misiją iš savo uždirbtų pinigų. 99 procentai Lietuvos žiniasklaidos priemonių yra privačios. Jei jos „neužkaltų pinigų“, žiniasklaidos priemonių paprasčiausiai nebūtų. Bet jei jų nebūtų, tuomet nebūtų ir adekvataus visuomenės informavimo, plataus pliuralizmo, nebūtų užtikrinama piliečių konstitucinė teisė į informaciją. Jei visų šių vertybių nebūtų, tai nebūtų ir demokratijos. Taigi žiniasklaida savo „užkaltais pinigais iš išspausto vaško“ finansuoja demokratiją. To reikia nepamiršti bent tiems, kurie pretenduoja adekvačiai suvokti šiuolaikinės liberalios demokratijos veiklos principus ir modelius. To, beje, visiškai nesuvokia A.Kubilius ir jo sąskaitininkai, žiniasklaidos priemones mokesčių požiūriu sulyginę su plytų ar trąšų gamyba. Tai ar to suvokimo galime tikėtis iš ŽEI?

Ko visiškai nepavyksta įžvelgti ŽEI ataskaitoje? Pagarbos ir meilės žurnalistikai. Šios profesijos svarbos ir jos misijos reikšmingumo demokratinėje visuomenėje. Šią svarbą galima atskleisti tik po to kruopštaus bandymo įvertinti, ar Lietuvos žiniasklaida atlikdama savo svarbų darbą yra labiau piktadariška ir nuodėminga, ar labiau bandanti išgyventi ir atlikti savo misiją. Kas drįstų prieštarauti tam, kad po nepriklausomybės atkūrimo praėjus dvidešimtmečiui Lietuvos žiniasklaida bent jau savo pliuralizmo funkciją atlieka puikiai. Čia seniai nebėra vienos vyraujančios nuomonės, galimybės indoktrinuoti piliečius viena ideologija. Žinoma, tenka pripažinti, kad kvalifikacijos, išsilavinimo ir atsakingumo dažnai stokojama. Bet ar tikrai senųjų pasaulio demokratijų spauda yra atsakingesnė. Ar Lietuvos politika, akademinė bendruomenė yra daug tobulesnė nei Lietuvos žiniasklaida? Drįstu tuo abejoti.

Etikos inspektorė remiasi Strasbūro žmogaus teisių praktika, bet pamiršta nuo kokių argumentų šis teismas pradeda dažną žiniasklaidos (žodžio laisvės bei asmens garbės ir orumo ar privataus gyvenimo apsaugos konflikto) bylą. Nuo įvardijimo, kad žiniasklaida demokratinėje visuomenėje atlieka ypatingą misiją – informuoti visuomenę, kelti ir palaikyti diskusijas apie viešųjų interesų apsaugai reikšmingus įvykius bei reiškinius. Be plačios pliuralistinės dvasios šiuolaikinė demokratija negali egzistuoti. Taigi klausimas ŽEI – ar Lietuvos žiniasklaida šią funkciją atlieka tinkamai, ar netinkamai? Kurioje pusėje balansas? Misijos tinkamo atlikimo ar atskirų reiškinių nušvietimo klaidų ir dalies žiniasklaidos priemonių menko profesionalumo? ŽEI pareiga prižiūrėti, kaip žurnalistai laikosi Visuomenės informavimo įstatymo, bet šis straipsnis tik ordinarinė teisė, kurio tikslas įgyvendinti Konstituciją, jos straipsnius apie saviraiškos, informavimo laisvę, asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo apsaugą. Šių teisių kruopštaus balansavimo reikalauja Konstitucijos, kaip vientiso akto, principas, nes nė vienas jos straipsnis negali būti nepagrįstai sureikšminamas, taip vieną teisę iškeliant aukščiau kitos. Ar ŽEI suvokia savo funkciją stebėti šį balansą ir perspėti apie nukrypimus?

Nesiruošiu stoti į žodžio laisvės fetišisto poziciją. Naudojantis plačia konstitucine žodžio laisve reikia paisyti kitų žmogaus teisių. Tai konstitucinė aksioma. Pastangos rasti tinkamą šių teisių balansą reikalauja didelio žurnalistinio kruopštumo ir talento. Skaitydamas ŽEI ataskaitą nejaučiau, kad ŽEI tarnautojams tai rūpėtų. Tai nuvilia. Nes valstybinės institucijos mentoriška pozicija vargiai tegali turėti pozityvų poveikį tiems, kuriems to poveikio labiausiai reikia.