"Veido" archyvas

Kelionės po Peru kulminacija – apsilankymas senovės inkų mieste Maču Pikču

Peru niekam neleis nuobodžiauti, nes pasiūlys pribloškiančių vaizdų ir smagiausių pramogų – nuo lėkimo smėllente per kopas iki pasivaikščiojimo po didžiausius pasaulio kanjonus, viešnagės pas indėnus Titikakos ežero saloje ar apsilankymo didingajame Maču Pikču.

Rugsėjo rytą nusileidę Limoje patekome į rūku apklotą, gana niūrų ir šaltą miestą. Peru – ne ta Pietų Amerikos šalis, į kurią galima iškeliauti įsimetus tik maudymosi kostiumėlį ir vasariškų drabužėlių. Įdomu, kad nors Lima įkurta jūros lygyje, šaltuose rūkuose ji skendi didžiąją metų dalį.

Nepaliauja Peru stebinti ir toliau, kai supranti, kokių stulbinamų klimato svyravimų vienoje šalyje patiri vos per keletą dienų: nuo migla padūmavusios vėsios Limos pavažiavęs keletą valandų, atsiduri beveik iki 30 laipsnių karščio prikepintoje dykumoje, o pridėk dar keliolika valandų autobusu, ir tu jau kalnų mieste, kuriame naktį temperatūra nukrinta beveik iki nulio.

Lima – ne tas miestas, kuriame norisi ilgiau užsibūti. Nors pagrindinės miesto aikštės didelės, spalvingos, apsuptos dailių kolonijinio stiliaus pastatų, papuoštos fontanais, didžiulėmis skulptūromis ir gėlių lysvėmis, Peru yra kur kas gražesnių vietų. Iš miestų mielesnis širdžiai kalnuose esantis Kuskas, kurio paprastai nepraleidžia nė vienas keliautojas, vykstantis į Maču Pikču. Ispaniško stiliaus bažnyčios, nedidelės aikštės ir į kalnų šlaitus kylančios siauros, akmenimis grįstos gatvės šiam miestui suteikia mielo savitumo.

Tad ilgai negaišdami Limoje, nuvykome į nedidelį, bet jaukų miestelį šalia Ramiojo vandenyno – Parakasą. Negalintys sau leisti brangios išvykos į Ekvadorui priklausančias Galapagų salas iš čia gali nuplaukti į Ballestas salas, vadinamas Vargšų Galapagų salomis. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad sėdęs į laivą vos po valandos atsiduri prie akmeninių uolėtų salų, kuriose stebi Galapagų saloms įprastą gyvūniją – tingiai besiilsinčių jūrų liūtų ir krypuojančių pingvinų kolonijas. Taip, taip, pingvinų. Nors Peru yra netoli pusiaujo, vėsų Limos klimatą ir šiems gyvūnams palankias gyvenimo sąlygas lemia šaltoji Humbolto srovė.

Snieglentes Peru iškeiskite į smėllentes

Peru įdomi ir tuo, kad čia patiri labai skirtingų įspūdžių. Vieną dieną vaikščiojai po miglotą Limą, kitą plaukei pasižiūrėti pingvinų ir jūrų liūtų, o trečią jau gali atsidurti dykumos oazėje ir nusimesti įgrisusią striukę. Iš tiesų trečią kelionės dieną mes atsidūrėme Huakačinos miestelyje, įkurtame dykumos oazėje. Išdailinto ir idealiai sutvarkyto miestuko centre – palmėmis apsuptas vandens telkinys, o miestą supa milžiniškos smėlio kopos.

Huakačina ir jos kopos turistų mėgstamos ne tik dėl romantinius jausmus budinančių vaizdų, bet ir dėl ypatingos pramogos – smėllenčių. Dieną, kai nuo aukštų, kojas tirtėti priverčiančių smėlio kalnų lėkiau smėllente ir stačiomis, ir gulomis, be menkiausios abejonės tituluoju pačia linksmiausia kelionės diena. Verta po kopas pavažinėti ir nutrūktgalvių vietinių gidų vairuojamais bagiais.

"Veido" archyvas

Huakačinoje keliautojų laukia smėllentės

Iš linksmosios oazės mūsų keliai pasuko į Naską, kuri visus turistus traukia senovės civilizacijos palikimu – akmenuotoje dykumoje išraižytais didžiuliais gyvūnų ir augalų piešiniais, linijomis bei geografinėmis figūromis. Senovės Naskos kultūra šiuos piešinius sukūrė nurinkdama nuo viršaus akmenėlius ir palikdama šviesesnį sluoksnį. Šis senovės palikimas unikalus dėl dviejų faktų. Pirma, tie piešiniai tokie dideli, kad matomi tik iš paukščio skrydžio. Antra, jie sukurti tais laikais, kai pakilti į paukščio skrydį žmogus negalėjo – nebuvo nei lėktuvų, nei oro balionų.

Mokslininkai yra prikūrę įvairiausių prielaidų, kokiam tikslui sukurti šie piešiniai, kurių patys kūrėjai pamatyti negalėjo. Nors iki šiol nėra patvirtina nė viena teorija, logiškiausiai skamba, kad senovės Naskos gyventojai šiuos piešinius sukūrė dievams pagerbti. Įsirangęs į mažutį keturių penkių vietų lėktuvėlį pusvalandį skraidai virš šių piešinių ir atpažįsti vorą, šunį, banginį, medį, kolibrį ir net kosmonautą.

Iš Naskos nuvykome į Puną, miestą prie Titikakos ežero, esantį 3800 km aukštyje virš jūros lygio, ir… iškart pasigailėjome. Vos išlipus iš autobuso apėmė labai keista savijauta – galva pradėjo suktis, o kojas pakirto silpnumas. Iš jūros lygio per naktį užkilę į kalnus, neišvengėme aukštikalnių ligos. Tikrai vertėjo sustoti kur nors pusiaukelėje ir šiek tiek apsiprasti su aukščiu. Taigi visus tos dienos planus teko atidėti į šoną ir praleisti ramią dienelę vaikštinėjant po Puną. Šis miestas kalnuose labiausiai žavi žmonėmis, mat vyresnio amžiaus moterys čia vis dar vaikšto apsitaisiusios nacionaliniais drabužiais – spalvotais ilgais sijonais, per nugarą permestu rožinėmis spalvomis pagyvintu maišu, kuris naudojamas tiek vaikui įsisodinti, tiek nešuliui parsinešti, užsidėjusios skrybėlaitę ir susipynusios dvi ilgas kasas.

"Veido" archyvas

Titikakos ežere turistus indėnai plukdo valtimis

Punoje keliautojai paprastai nusiperka ir vienos ar dviejų dienų turą po didžiausio Pietų Amerikos Titikakos ežero salas. Beje, pirkti anksčiau – Limoje ar užsisakyti internetu iš namų šios išvykos tikrai neapsimoka, nes kainos gali išaugti kelis kartus. Pasiderėję ir nusipirkę ją už 55 solius (55 Lt), jau baigiantis kelionei išsiaiškinome, kad kai kurie kiti mūsų bendrakeleiviais už tai suplojo net po 70 dolerių! Ir vien dėl to, kad užsisakė turą iš Limos.

Beje, Peru, kaip ir daugumoje trečiojo pasaulio šalių, derėtis būtina. Ypač pasibaigus turistiniam sezonui, kuris tęsiasi nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos. Nemažai nusiderėti mums pavykdavo ir viešbučiuose, ir perkant turus, ir net turistinėse vietose įsikūrusiuose restoranuose. Beje, patiekalų kainos Peru panašios kaip Lietuvoje. O keliauti pigiausia ir patogiausia autobusais. Ilgus atstumus veža naktiniai prabangūs autobusai, kuriuose praplatintos sėdynės patogiai atsilenkia. Kai kuriuose net duoda valgyti. Pigiausi vietiniai skrydžiai iš anksto paeiškojus gali atsieiti 100–120 dolerių į vieną pusę.

Titikakos ežere pas indėnus

Titikakos ežere aplankėme plaukiojančias Uro salas, kurias indėnai iš nendrių ir jų šaknų meistrauja apie metus, stato nendrinius namus, o po to juose apsigyvena – vieni plaukioja po ežerą ir verčiasi žvejyba, o kiti, susitelkę netoli Punos miesto, priiminėja turistus.

Vertos dėmesio ir tikros ežero salos – ypač dėl savo tautiniais drabužiais pasipuošusių gyventojų ir nuostabių vaizdų. Vienoje jų, Amantani, apsigyvenome pas vietinius indėnus iš molio drėbtose trobelėse. Mus priėmęs šeimininkas kaip tik meistravo naują namą, skirtą turistams, mat to, kuriame gyvenome mes, durų staktos vakariečiams buvo gerokai per žemos. Medžiagų namui vyras toli neieškojo – čia pat pasikasdavo žemių, sumaišydavo jas su žolėmis, suformuodavo plytą, išdžiovindavo ir lipindavo namą.

Saloje ir vėl galėjome grožėtis pūstais margaspalviais moterų sijonais, gėlėmis išsiuvinėtomis skaromis ir palaidinėmis, kopėme į kalną stebėti saulėlydžio, ragavome morką primenančios okos ir dalyvavome vietinių surengtuose šokiuose, kur mus, apsitaisiusius striukėmis ir kelioniniais batais, apvilko tradiciniais drabužiais. Beje, Amantani saloje tradiciniais drabužiais vilki tik moterys, o štai kitoje saloje, Tekile, jau ir vyrai. Labai svarbi Tekile salos vyrų aprangos detalė – kepurė, kurios spalvos ir nešiojimo būdas atskleidžia, ar vyras vedęs, ar viengungis, ar ieško šiuo metu merginos, ar ne. Beje, šioje saloje vyrai kepures mezgasi patys.

Kelionės desertas – Maču Pikču

Visos kelionės po Peru kulminacija – išlikęs senovės inkų civilizacijos miestas kalnų apsuptyje Maču Pikču. Jis labiausiai patuštins piniginę, nes kol pasieksi turistų lankomiausią Peru objektą, už menkiausią pavėžėjimą dolerius teks kloti dešimtinėmis. Tačiau visi finansiniai praradimai nublanksta, kai prieš akis atsiveria Maču Pikču vaizdas – rūke paskendusių kalnų viršūnių įrėmintas senovės inkų akmeninis miestas. Visas dešimt valandų, praleistų šiame žmonių sukurtame stebukle, vis grįždavau prie klausimo – kaip kalnų viršūnėje jie sugebėjo pastatyti tokį miestą? Dabar šiame akmeniniame mieste, kadaise buvusiame inkų religiniame centre, gyvena tik lamos. Koks džiaugsmas užsiropštus į patį viršų, nuo kurio atsiveria puiki viso miesto panorama, sutikti šiuos gyvūnus!

Didelė dalis keliautojų siekia ne tik įžengti į Maču Pikču, bet ir atsidurti tarp išrinktųjų, kurie užkops į šalia stūksančio Uaina Pikču kalno viršūnę. Kopti į šį kalną leidžiama tik keturiems šimtams žmonių per dieną. Mums pasisekė, o nuo Uaina Pikču viršūnės atsiskleidžiantis vaizdas dar labiau panarino į laisvės ir pilnatvės būseną.

Dar Peru galima lankyti didžiausius pasaulyje kanjonus, stebėti iš jų dugno kylančius didžiulius paukščius kondorus ar vykti į džiungles. Net daug šalių apkeliavusius turistus Peru savo civilizacijų ir gamtos stebuklais sužavi iki širdies gelmių, tad bent jau žvelgdamas į Maču Pikču panoramą ne vienas tyliai prisižada dar būtinai čia sugrįžti.

Naudingi patarimai, keliaujant po Peru

• Kavinėse geriausia ieškoti dienos pietų, kurie gali kainuoti 7–15 solių (1 solis = 1 litas).

• Padorų dvivietį kambarį su patogumais pasiderėjus galima gauti už 35 solius.

• Turus pirkite tik tame mieste, iš kurio jie rengiami. Priešingu atveju gerokai permokėsite.

• Lankydamiesi Maču Pikču, įkopkite į Uaina Pikču viršūnę. Kad galėtumėte tai padaryti, ateikite pirmojo autobuso laukti mažiausiai prieš valandą – 4.30 ryte.

• Taksi automobiliai neturi taksometrų, tad dėl kainos susitarkite iš anksto.

• Važiuokite savarankiškai, įsigiję kelionių vadovus, tokius kaip “Lonely Planet”. Bus ir įsimintiniau, ir keliskart pigiau.

• Saugumo požiūriu Lima tokia pati, kaip ir kitos Pietų Amerikos sostinės – reikia būti atsargiam ir sutemus stengtis nevaikščioti nuošalesnėmis gatvėmis.